KAIP MĖNULIS SAVĘS NEBERADO

   Gyveno kažkur, begaliniuose visatos plotuose Žemelė. Su savo kalnais, remiančiais dangų baltomis viršūnėmis, su kalnų upeliais, skardžiais, krentančiais žemyn, su pievomis, pilnomis gražiausių žiedų, su ežerais ir vėjais, kupinais skaniausių kvapų.. Savo mėlynomis akimis – jūromis, žiūrėdama į žydrą dangų, ji buvo graži, nuostabi.

Pabusdavo rytais Žemelė, nuprausta rasos ir stebėdavosi savo grožiu, galvodama:
- Kas gi mane prausia? Kas puošia mane kiekvieną rytą? Kas šukuoja mano pievas, užmigdo vakarais? Kai aplink šviesu ir kai matau save, taip gera, taip saugu. Kažin iš kur ta šviesa ateina? Kas ta šviesa yra? Rytais, kai dar galiu matyti tą rausvą kamuolį, kurį, giedodami, sveikina visi paukščiai. Kuomet jis atsispindi rasoje, kuri nudažo debesų laivus -jis toks nuostabus, kad apsakyti negaliu. Bet po kurio laiko nebegaliu žiūrėt į jį – toks ryškus ir baltas baltas. Jis tampa Šviesa. Jis šviečia visur ir tada matau save jo dėka. Ta šviesa tokia šilta, visus mylinti. Kas JI? – galvodavo Žemelė.

Džiaugdavosi Žemelė kol neateidavo vakaras, kai kartu su paukščiais Ją palydėdavo ir eidavo miegoti į tamsą..

Laukdavo kol patekės Mėnulis, baltas ir didelis. Į jį galėdavo ramiai žiūrėti. Nors ir šaltas, bet šviesdavo naktį ryškia šviesa. Žemelė būdavo laiminga, kad naktį nebaisu ir, kad ji gali maudytis jo šviesoje. Ji galvodavo:
- Tas baltas šviesulys, tai tas pats, kuris šviečia ir dieną. Jis visada ateina naktį, nuraminęs savo dienos šviesą, kad aš galėčiau jį matyti, kad man nebūtų baisu. Eh, kaip jis mane myli, rūpinasi net naktį, kai pas mane ateina sapnai. Tai – mane saugantis Dievas!

Žemelė lenkdavosi jam, prašydavo, kad nepaliktų jos ir ateitų kiekvieną rytą.
Mėnulis žiūrėdavo iš viršaus iš savo tolių, patenkintas ir pamalonintas galvodavo:
-Koks aš vis tik geras, gražus ir galingas. Apšviečiu Žemę, spindžiu jos vandenyse, atrodau toks baltas, tikrai puikus. Nieko nėra galingesnio už mane.

Jis kalbėdavo Žemei:
-Pažvelk, ar gali man prilygti tos žvaigždelės, tie balti trupinėliai, išsibarstę po dangų. Kas gi jie? Juk aš ir juos apšviečiu, ar matai koks aš? Niekas be manęs neišsiverčia. Ir kaip gi tu gyventum be manęs? Žemele, Žemele, būk dėkinga man visada. Aš juk numalšinau savo šviesą, kad tu galėtum mane matyti. O jei gerai įsižiūrėtum, pamatytum, kad karūna puošia mano galvą (nors tai buvo tik žvaigždės, spindinčios už jo). Aš matau ją kai žiūriu į atspindį tavo vandenyne. Juk aš valdovas, atnešantis sapnus. O dabar ilsėkis sau ramiai, miegok. Iki… Tu sukis aplink mane, o aš turiu viską prižiūrėti. Eh, juk čia sunkus darbas…

  Mėnulis nežinojo, kad tai jis sukasi aplink Žemę, kažkokia jėga  suko jį vis aplink ir aplink. Tai nuo jo nepriklausė, nes ta Jėga darė viską ir be jo. (Ji daro viską ir be mūsų. Viskas tik vyksta, norime ar nenorime. Gimimas, mirtis, matymas – viskas vyksta taip, kaip širdies plakimas – be mūsų, savaime. Tai vyksta nes tame yra gyvybė, tame yra tai, ko mes negalime pakeisti. Tą Jėgą gali tik stebėti ir stebėtis ja).

Žemė nežinojo nieko galingesnio už tą šviesą ir kartais ji dėkodavo jai už viską: už tą šviesą. Juk be jos nebūtų ir lietaus, kuris pamaitindavo Žemelę, pripildydavo pilnus ežerus ir jūras. Šviesos dėka atsirasdavo visa gyvybė, žaluma, su visomis gėlėtomis pievomis ir miškais, pilnais gyvybės. Žaluma, kuri pilna visko. O tas žydras dangus, kuriame laivais plaukioja debesys, visada rodo man savo paveikslus nepakartojamus. Visada naujus, gyvus. Su ežerais ir jūromis, pilnais spindinčių žuvų, tarp nuostabiausių koralų. Ji galvodavo:
- Juk visas visas mano grožis nuo tos šilumos – Šviesos. Aš irgi gyva tik Jos – Šviesos dėka. Nėra Jai kito vardo, kaip tik – Didžioji Nepažinta Meilė. Tai kodėl gi nesilenkti Jai. JEI AŠ GIMIAU IŠ JOS?

Bežiūrėdama į Mėnulį Žemė užmigo ir atsibudo jau tik ryte. Viskas spindėjo grožiu. Dangus buvo pilnas paukščių balsų. Visas Žemės grožis vėl buvo nuplautas rasomis. Viskas vėl kvepėjo kaip švieži skalbiniai. Viršuje, giedroje, kabojo rausvi  debesys -švariai išvalyti, nuostabūs. VISKAS SVEIKINO KAZKĄ, KAS TUOJ TUOJ PASIRODYS. KAS TUOJ TUOJ PATEKĖS.

Sveikino viskas, tik ne Mėnulis.
Kažkas jį neramino. Kažko jis negalėjo paaiškint, kad ir koks didis jautėsi…
(Kartais protas turi sustoti, kad galėtum girdėti tylą… Švarus protas – tai protas be minčių – Tyla. Švarus protas, lyg tylus ežeras, iš kurio kartais lėtai išnyra didelė žuvis, įkvepia oro ir vėl panyra, palikusi bangelę, kuri vėl greitai išsilygina, palikdama tylų ežero paviršių patį su savimi. Bet viskam savo laikas…)

- Tu, toks ryškus, kad negaliu į tave įsižiūrėti, sakydavo Žemė mėnuliui.
- Dienomis, tu toks nepanašus į save: šiltas, duodi šilumą visiems. Jaučiu ją, o matyti tavęs negaliu.. Todėl visad laukiu nakties.
Mėnulis šypsodavosi šypsodavosi šypsodavosi…visai nenurausdavo.

 Vieną naktį Mėnulis tarė Žemei:
-Žinai, aš esu Viskas, ką tu turi. Iš meilės aš kartais rodau savo galybę, stebuklus, kad sustiprinčiau tavo tikėjimą. Aš tuomet pasirodau ir dieną. Rytoj, kelioms minutėms, aš nuslopinsiu savo šviesą ir tu galėsi į mane žiūrėti.

Taip ir buvo. Rytojui atėjus, kai šviesulys kabėjo kažkur aukštai, staiga viskas kuriam laikui nuščiuvo. Viską apgaubė baugi tyla. Viskas aplink ėmė nykti, praradę šviesą. Žemelė žiūrėjo į baltą diską danguje, o šis žvelgė į ją… Baisu ir didinga buvo. (Tikėjimui visada reikia stebuklų. Žinojimui reikia Tiesos.)

Taip bėgo dienos ir naktys. Mėnulis klausydavosi Žemės garsų. Kartais stengdavosi būti ne toks ryškus ir didelis nulis, kartais, nuo lėkimo supanašėdavo į visai sulinkusį senelį. O kartais, kuriam laikui, visai pasislėpdavo, tapdamas visišku nuliu ir vienas pats kažką galvodavo galvodavo… O gal tiesiog vienas pabūti norėdavo, gal tiesiog meiles trūko. Niekas nežino. Gal jam būdavo baisu, nes tuomet jis nematydavo savęs ir niekas jo nematydavo. Tik jausdavo savo kūną, tamsesnį už tamsų akmenį. Visa šviesa kažkur dingdavo. Ir tuomet jis klausdavo savęs:
- Kur mano šviesa? Kur ji dingsta? Ir iš kur ji atsiranda?

Jis laukdavo mąstydamas, kol vėl ateis laikas, kuomet šviesa vėl jame atsiras.
(Kažkada juk ateina laikas. Laikas, kai negali neklausti savęs, neieškoti atsakymo. Kai nereikia apsimetinėti, kad esi laimingas, esi pilnas ir viską supranti. Žinai, kad Pilnatvė slepiasi už daiktų ir formų, minčių ir jausmų. Ir tol, kol nepradedi jos ieškoti ne objektuose, o savo Šviesoj, kol nepradedi ieškoti savęs, ieškoti ne to, kas tave daro laimingu, o kas yra laimingas tavyje. Tol visada laimė bus šalia tavęs…)

  O Mėnulis mąstė vienumoje:
- Aš juk sukuos aplink Žemę. Žemė sukasi aplink kažką. Aš bijau to kažko! Mes visi sukamės aplink kažką, į ką man geriau nežiūrėt, nes tai gali mane užgesinti. Vadinasi, bijau to šviečiančio daikto – Saulės. Ir nieko negaliu padaryt, bėgu nuo jo visada. Visada į kitą pusę nuo jos. Skubu gyvent, juk tiek daug reikia nuveikt. Štai Žemė (kūnas), žvaigždės (jausmai) laukia manęs. Antraip kas gi aš? Niekam neįdomus niekas? Kas mane mylės? Tai šviesai pasirodžius dangaus žydrynėje aš išnyksiu visiškai. Jau geriau jos nematyt, galvodavo Mėnulis. Širdy, jis aišku mylėjo ją, bet kol kas to dar nežinojo…

- Kas ji? Iš kur ji? Kodėl viskas sukasi aplink ją ir aš taip pat?
Vieną dieną, po tokių apmąstymų, jis nutarė paklausti jos pats. Ir kai kartą danguje jie atsidūrė netoli vienas kito, jis paklausė užsimerkęs:
- Ei, Šviesa, tu man neduodi ramybės, kaip ir visiems kitiems. Pakalbėkim. Kas tu?
- Tu visada bėgi nuo manęs, kažkodėl nenori manęs matyti, gal dar anksti? Negalėsiu tau atsakyt, bijau, sunku bus suprasti. Kol nepamatysi manęs savy, atsakė Saulė šypsodamasi.
- Aš bėgu, nes nežinau kas tu, bijau kažko..o ir Žemė, juk ji – mano kūnas, ji myli mane. Aš jai seku pasakas naktimis, rodau sapnus, bet kažkas neduoda man ramybės. Kažkas traukia mane prie tavęs. Rytais, kai tu tokia raudona ir kai viskas sveikina tave, viskas nusidažo tavimi – toks grožis aplink, kad neįmanoma nesistebėt. Tuomet aš verkiu žiūrėdamas į Žemelės akis, kurios su tokia meile žiuri į tave, lenkiasi tau, manydama kad tai aš. Tuomet aš verkiu, nežinodamas dėl ko, gal iš meilės Tau. Ir jaučiu kaip ta meilė tirpdo mane vis labiau. Nes Tu esi TU. Tavęs juk neįmanoma nemylėt…TU ESI PATI MEILĖ.

Tyla buvo danguj. Tyloje jie žiūrėjo viens į kitą.
- PAŽIŪRĖK Į SAVE DABAR, tarė Saulė.
- Nematau savęs, kai esu prie tavęs, atsakė Mėnulis.
- Naktį, kai būsi vienas, žiūrėk į vandenį, žiūrėk į tylų vandenyną.

Atėjus nakčiai, Mėnulis ilgai žiūrėjo į atspindį vandenyje, žiūrėjo, kol išnyko viskas ir tik šviesa žiūrėjo į jį iš apačios ir jis buvo ta šviesa. Ne tokia ryški kaip Saulės, bet šviesa…
- Aš šviesa?
Vandenynas suvilnijo:
- Tu ta pati šviesa, kurią aš atspindžiu dieną ir naktį. Dieną aš atspindžiu Saulę, o naktį – tave. Tu ta pati šviesa, atsispindinti nuo Saulės. Ta pati! Tik Saulė visada yra, nors ir ne visad ją matai. Mes visada sukamės aplink ją ir joje, pasakė ramus gilus vandenynas.

- Jei aš – tik Jos atspindys. Kai jos nėra, nėra ir šviesos. Nėra Žemės, manęs. Jei manęs nėra tuomet KAS ESU AŠ?

Meilė daro taip, kad aš išnykčiau. Meilė daro, kad aš būčiau.
Meilė visada yra, nors ir nematai jos.
-Lenkiuosi tau, Saule. Nebėgsiu nuo tavęs, o tik iš toli žiūrėsiu.
(Grožis atsiranda visur, kai matai jo šaltinį. Viskas tobula, kai žinai kas tai. Net ir aš pats, mano akmeninis kūnas, laikinas, bet tobulas, kai žinau Kieno jis.)

Ryte vėl viskas buvo paruošta. Saulė ruošėsi šypsotis. Niekas nežinojo kodėl, o paprasčiausiai šlovino ją – ŠVIESĄ. Šlovino Ją savo buvimu.

Kitoje pusėje dangaus žiūrėjo Mėnulis ir iš lėto nyko nyko, kol visai nublanko… Jos šviesoje.
- Lenkis savo motinai, o Žemele, aš tik atspindys, aš tik galvojau, kad esu. Ten mūsų šviesa, ten mūsų Saulė, ten mūsų AŠ. Ji padaro mus gyvus. (Ji šviečia visiems. Jos dėka mes esam kas esam: matome, girdime, uodžiame. JI- ta šviesa, kurios dėka mes ieškom savo šaltinio. JI mūsų ieško. Ji švietė dar tada, kada mūsų nebuvo. Ji žaidžia mus, kad mes žaistume Ją. JI YRA, o mes tik spindim Ja…

Meilė buvo visoje gyvybėje. Meilė atsiliepė iš savo Šviesos.
-Aš esu viskas. Aš esu šviesa, kuri neturi spalvos, esu garsas be garso, be formos, bet kurioje visos formos pasimato. Aš aprengiau jus savo rūbais, kad matyčiau save. Aš Saulė, bet manęs nėra. Aš Mėnulis, Žemė, vanduo, bet ir ne jis. Aš- tai būties šviesa, palaima.. Jūs tai AŠ. Mylėkit save, nes taip mylėsite mane. Mylėkite gyvenimą, nes taip mylėsite gyvybę – Mane. Mylėkit Save, savo šviesą. Jūs ne Žemė (kūnas) ir ne Mėnulis (protas). Nebijokit mirti, išnykti. Miršta tik tai, kas nėra Jūs. Jūs – Šviesa ir čia nieko daugiau nėra. Aš visada buvau jumis, bet jūs turite ateiti pas mane, žinodami KAS ESATE.

Malonė visada eina pirma jūsų. Ji mylėjo jau tada, kai jūsų dar nebuvo. Nebijokit Malonės.
Ji žino. Žino mylėdama…)

Auksinis diskas švietė. Nei Saulė nei Mėnulis..Vėsūs spinduliai maudė Žemę, ruošdami rasai taką. Žemė klausėsi savęs…..Tik tylus Mėnulis, tarsi nemirksinti akis, žiūrėjo kažkur toli…į Ją. Ir pro Ją…
Žemelė žiūrėjo į dangų, o jos viduje kažkas dainavo. Kažkas buvo jos viduje. Pati gyvybė sklido iš Žemės vidaus. Ji vertė upes tekėti, žolę augti, paukštį giedoti. Gyvybė tekėjo jos gyslomis, virsdama garsais ir formomis. Gyvybė plakė kiekvienoj širdy, kokia ji didelė bebūtų.
Širdis plakė kiekvienoj gyvybėj. Kiekvienoj Širdy plakė Meilė.

Saulė, Mėnulis, Žemė buvo viena gyva Širdis ….

Gimė ŽMOGUS.

Om

Rimas Jurkus (Ganapatis)


SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

R.G.Narajano nuotr.