Atbusk, protėvių žeme

Liepos 26 dieną įvyko tradiciniai Kryžių kalno atlaidai. Šiemet jie išsiskyrė tuo, kad kartu buvo švenčiamas  “EVANGELIJOS žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejus”. Prie Kryžių kalno įvyko ekumeninės pamaldos, dalyvaujant įvairių krikščioniškų Bažnyčių vadovams.  Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius  sakė, kad Kryžių kalne esantys kryžiai byloja ne tik apie žmonių kančias, bet ir apie “apie krikščionybės pergalę”.

Tik kartais tampa sunku matyti ant mūsų senovės šventųjų kalvų ir alkakalnių uniformuotus žmones, Vatikano karius, skelbiančius “krikščionybės pergalę”. Iš esmės, kalbančių lyg buvusio karo kategorijomis. prisimename istoriją – karas vyko ilgai… Oficialioje katalikiškoje doktrinoje viskas aišku ir sudėliota į lentynėles. Išaiškinta, kas yra gerai ir kas blogai. Ko nėra Biblijoje, paaiškina kunigai ir Bažnyčios hierarchai. Gal kažkam to ir reikia, žmonėms visada reikia aiškumo.

 Tačiau pasaulyje atsiranda vis daugiau sąmonėjančių žmonių, kurie siekia Tiesą atrasti patys. Suvokti pasaulį ne per kažkieno atneštas/primestas mąstymo klišes, o per asmeninę, sąmoningą patirtį. Be didaktikos ir išankstinių schemų. Tai nereiškia – atmesti viską. Tai reiškia – būti sąmoningu ir atsakymų į klausimus ieškoti pačiam (neatsisakant Mokytojų, šventikų ir t.t. pagalbos)

 Taigi, kas buvo tie “pralaimėjusieji”? Ar tai mūsų protėviai (kitaip tariant, mes patys), didvyriškai pasipriešinę viduramžių katalikiškam imperializmui ir jėga įjungti į brolišką XIV a. krikščioniškųjų tautų šeimą? Gal buvome tamsūs, nesuvokiantys ir pralaimėjo mūsų tamsumas? Vargu bau.

 Mūsų senoji pasaulėžiūra buvo nepaprastai gili ir įvairiabriaunė, tai buvo „virpesių“ pasaulėjauta. Šioje sąmonės platybėje tilpdavo visas pasaulis. Akmuo ir medis protėviams buvo ne stabas, o Gyvoji Sąmonė, kurios pagalba jiems bylojo Kūrėjas. Taip apie tai rašo Audronė Ilgevičienė: “Dievas yra visur: jis duoda žinią, praskrisdamas paukščiu, jis pamaitina miške, atiduodamas savo kūną, tapusį uogomis ar grybais, jis užstoja nuo vėjo, tapęs uola, pagirdo, virtęs tyru vandeniu… Toks tikėjimas buvo gilioje senovėje…”

 Nebuvo mūsų senieji protėviai nei atsilikę, nei tamsūs. Tai buvo šiek tiek kitokia civilizacija ir kitokia pasaulėžiūra, kuri dar nėra visiškai išnykusi ir mūsuose. Ir atvirkščiai, atėjūnai „brunonai“ ir kiti misionieriai dažnai pasižymėjo tiesmuku mastymu (ir dabar tuo kartais pasižymi), savųjų tiesų beatodairišku brukimu. Agresyvus religinis ekspansionizmas intensyviai plėtėsi visomis įmanomomis priemonėmis. Tai byloja mūsų skaudi istorija.

 Čia derėtų atskirti Kristaus mokymą ir jo meilės Evangeliją nuo tos struktūros, kuri vėliau buvo sukurta žmonių ir pavadinta Bažnyčia. Pirmasis Bažnyčios skilimas įvyko pirmaisiais krikščionybės amžiais, Rytų Romos imperijai (Bizantijai) nepanorėjus pripažinti popiežiaus viršenybės. Romos imperija žlugo, o jos vaidmenį perėmė popiežiai ir Vatikanas. Prasidėjo šlovinga pakilimų ir nuopolių kupina katalikų bažnyčios istorija.

 Laikai pasikeitė ir šiandien nebegalime mąstyti XIV amžiaus kategorijomis, įžiūrėdami šioje Bažnyčioje vien negerus dalykus. Ateistiniame neigimo amžiuje tikintieji vienijasi. Ekumeninės pamaldos prie Kryžių kalno sutraukė apie 5000 dalyvių. Tarpukaryje vien katalikų rengiamuose atlaiduose dalyvaudavo iki 30 000 tikinčiųjų. Paprasta aritmetika. Šiandien Bažnyčia jau ne ta, kokia buvo prieš kelis šimtmečius, katalikų gretos tirpsta. Patys jie pripažįsta, kad „krikščioniškoje Lietuvoje“ praktikuojančių katalikų likę apie 20 proc. Kiti – iš įpročio taip pasivadina, kartais aplankydami (ypatingomis progomis – gimimas, mirtis ir t.t.) bažnyčias. Net lietuviško užvadinimo „bažnyčiai“ neatsirado…

Tačiau berods ir šioje sektoje atsiranda vis daugiau tolerancijos ir pakantumo kitiems tikėjimams ir dvasinėms kryptims. Vis tik šis brandos ir sąmonėjimo procesas labai lėtas. Iš esmės, šiandien Bažnyčia visuomenės gyvenime daro daug gerų darbų, kviesdama žmones laikytis pamatinių bendruomeninių vertybių. Ji išlieka viena stipriausių dvasinių jėgų, galinti paveikti žmones pozityviam darbui, bendrabūviui ir kūrybai kiekvieną gyvenimo dieną.

 Tačiau iki šiol degina jai neįtikusias knygas. Jų autorių – jau ne… Prieštaringa?…

700 metų neištrinsi iš tautos atminties. Ir nereikia. Kelio atgal nėra, tačiau yra kelias pirmyn. Gyvenimas sudarytas iš pustonių. Šiandien jau niekas nebegali uždrausti ( ar sudeginti ant laužo) tikėti ir melstis, kaip kiekvienas moka ir supranta. Žmogus turi teisę rinktis. Kiek šimtmečių turėjome šios teisės laukti tikėjimo srityje!

 Kiekvienas religinis egregoras, žinoma, turi teisę užsiimti misionieriška veikla. Tačiau nėra didesnių misionierių, nei Romos katalikai. Iš kur tas įkarštis? Tradicinėse bendruomenėse tokio dalyko būti negalėjo, nes tikėjimą ir Dievus žmogus gaudavo gimdamas, iš protėvių. Laikai pasikeitė. Tačiau juk negalima jėga versti žmonių įtikėti vieną ar kitą visur esančio dieviškumo formą. Indai visaapimančią religija vadina Sanatana Dharma. O tokias religijas, kurios propaguoja siaurą kelią (pvz. krikščionybė) -  Uppa Dharma (galima versti, kaip „Tiesos fragmentas“).  Suvokdami, kad visi keliai veda į kalno viršūnę. Iš fragmentų pamatai bendrą piešinį. Tačiau tik tuo atveju, jei užlipi į kalno viršūnę… 

Kai indų šeimą aplankydavo krikščionių misionieriai, šie paprastai gana greitai įtikėdavo Kristaus Evangeliją. Kitą kartą atvykę misionieriai pamatydavo krikčionišką simboliką šeimos altoriuje šalia hindu dievybių – Višnu, Šyvos, Krišnos, Sarasvati, Durgos ir kitų. Ir indai nuoširdžiai nesuprasdavo, kodėl misionieriai reikalauja, kad jie atsisakytų kitų dievybės formų. Juk visos jos išeina iš vieno dieviškojo šaltinio…

 Indai sugebėjo išlaikyti savastį per tūkstantmečius, tikėdami vienu Dievu daugelyje formų. Taip ir mūsuose buvo, prisiminkim valdovo Gedimino ištartus žodžius apie „vieną Dievą“. Tačiau tolesnis mūsų tautos likimas liūdnas. Praradę protėvių tikėjimą, pamažu praradome ir savo vidinę stiprybę. Dingo ir svetimų užvaldyta valstybė. Lietuvos valdovai popiežiui laiminant paversti/išversti „kunigaikščiais“ ir priglobti po Lenkijos Karūna. Tam panaudotos mūsų pačių silpnybės. Prasidėjo ilgi tamsybės amžiai. Lyg paskutiniai Europos mohikanai gynėme savo senąsias vertybes, kadaise buvusias visos plačiosios Europos vertybėmis. Kai girdite, jog krikščionybė atnešė į mūsų šalį raštą ir kultūrą, prisiminkite senąją protėvių pasaulėjautą – ji gyva kiekviename iš mūsų.

 Šventos vietos niekur neišnyko. Šventieji akmenys taip pat iki šiol saugo protėvių dvasią. Vietas galima nesunkiai atpažinti, akmenis pajausti. Viena iš tokių vietų kadaise buvo ir Kryžių kalnas. Vienas iš šventųjų altorinių akmenų ilsisi prie upelio, kiti slypi po žeme ar išmėtyti kas kur. Atsiranda vis daugiau žmonių, jaučiančių vidinę pareigą rūpintis mūsų senolių dvasiniu paveldu. Nežiūrint į tai, kad mūsų pačių valstybė tam beveik visiškai abejinga. Ir krikščionybė iki šiol tik naikino tai, kas ilgus tūkstantmečius buvo mūsų gyvenimas ir pasaulėžiūra. Tačiau dabar Lietuvos Dvasia ima busti.

 Praeitis negali atgimti, lyg buvusių laikų rekonstrukcija. Tačiau naujas atbudimas ir aukštesnio sąmoningumo ciklas yra neišvengiami. Tamsos amžiai baigiasi, procesas jau vyksta.Nors sunku, nors atrodo, kad visi išsivaikštom…

 Kai lankai mūsų šventas vietas, jos tarsi verkia aimanuoja. Skundžiasi tiems, kas gali išgirsti. Kur mūsų sūnūs ir dukterys? Kur mūsų vaikai, kodėl mus apleidote, palikote sužalotus, kodėl negerbiate protėvių šventosios ugnies, užmiršote protėvių vertybes, ilgus tūkstantmečius puoselėtas? Atbusk, protėvių žeme, tyliai kviečia jauną ir seną…

 Tikiu, kad taip ir bus. Vis daugiau randasi žmonių, šį šauksmą girdinčių. Ir dar daugiau išgirs. Te išgirsta Tėvynės šauksmą politikai ir valstybės tarnautojai – bus daugiau teisingumo. Te išgirsta verslininkai – kad imtų galvoti ne vien apie save ir savo pelnus. Te išgirsta mokytojai – ir teskiepija vaikams amžinąsias Prabočių vertybes.

 Išmintingas žmogus neatmeta ir neneigia. Jis jungia savimi atrodytų nesuderinamas priešybes. Jame telpa viskas ir viskas tampa išmintimi. Išmintis grįžta žmonėms, kaip supratimas, atjauta ir meilė. Tokie buvo monsinjoras Vasiliauskas, tėvas Stanislovas. Daugelio Pašvęstųjų vardų mes nežinome. Užmiršti žynių kapai ir jų vardai….

 Kurdami ateitį, neturėtume neigti ir paminti praeities. Turime prisiminti ir paimti iš jos tai, kas verta, kad išliktų, kas kilniausia. Yra nekintančių vertybių, išliekančių per amžius. Jos mums ir svarbios.  Esam gyvi.


Gintaras Ronkaitis

 www.balsas.lt

R.G.Narajano nuotr.