Lietuvių tradicijoje pasitaiko reiškinių, kurie aptinkami Eurazijos viduryje, Tibete. Galimas dalykas, šamanizme jie nėra ypatingi įvykiai, kaip ir tradicinėse religijose, bet tai reti dalykai. M. Eliade yra aprašęs įdomią tibetietišką praktiką – Tibeto lamaizmo tradicijoje (kurioje susipynęs šiaurės budizmas, vietinė bono religija ir šamanizmas), be įstabių meditacijų, kuriomis iššaukiami dievai ar demonai, yra ir tokia: lama medituodamas tiek įsitraukia į dievybės esmę ir prigimtį, kad kai kada per meditacijas stebimi realūs vyksmai – dievybė išeina iš statulos, apsuka ratą ir vėl panyra joje. Arba dar įdomiau: per vieną iš Samye Bodhisatvos kontempliacijų dievybių statulos išeidavo iš šventyklos, apsukdavo ratą ir grįždavo į savo vietą.

Panašų atvejį mums pateikia B. Buračas. Jis pasakoja apie Antanavoje, netoli Radviliškio, gyvenusio burtininko Mačiūno, aprašomuoju metu (1937 m.) jau mirusio, kelionę į Kelmės turgų drauge su Šilėnų dievdirbiu Norvaiša. Pusiaukelėje dievdirbys, nešinas pilnu maišu dievukų, pavargsta. Burtininkas ramina dievdirbį ir siūlosi padėti:

Ką tu čia, žmogau, taip vargsti ir rūpiniesi tais dievuliukais, juk jie ir patys gali Kelmėn nueiti!

O kaipgi jie nueis, kad mediniai ir negyvi? – stebėdamasis atsako Norvaiša.

Sakau, statyk ant vieškelio dievukus, o aš jiems pasakysiu, ir jie patys nueis.

Sustato dievdirbys visus dievukus ant vieškelio ir žiūri nustebęs, kas čia bus. Mačiūnas kažką nebalsiai pradėjo dievukams murmėti. Kalbėjo, kalbėjo ir užkalbėjo. Nei iš šio, nei iš to atūžė, atšvilpė keliu viesulas, o Mačiūnas tik parodė ranka kelią į Kelmės miestelį, veizi – gi mediniai dievuliukai eina keliu kaip gyvi. Džiaugiasi dievdirbys, kad nebereikės jam sunkios naštos nešti.

Tas pats Mačiūnas gebėjęs ir perkūnijas užtraukti ant norimo pastato – tam reikia naktį, mėnuliui šviečiant, namo išorinėje pusėje juoda derva nupiešti velnio atvaizdą. Kilus audrai, Perkūnas, iš padebesio velnius šaudydamas, pamatęs velnio atvaizdą, šaus tiesiai ton vieton ir sudegins namus.

Šiaip lietuviai, regis, buvo įsitikinę, kad tokios galios žmonėms duodamos iš prigimties arba pereina vienoje šeimoje iš kartos į kartą. Minėtoji M. Pretorijaus sapnuotoja savo gebėjimą laikiusi ypatinga Dievo dovana, tačiau taip Dievas apdovanojantis visą giminę ar šeimą. Pasak „vieno seno žemaičio“, su kuriuo kalbėjosi M. Pretorijus, esanti tam tikra šeima, galinti patarnauti kaukams (kaukučiams), ir „nė vienas kitas žmogus negalėtų būti šito išmokytas, o tik tie, kuriems pati gamta yra davusi tokį gebėjimą“. Taip ir gebėjimą elgtis su žalčiais turi tik tam tikros giminės. „Ir nereikėtų manyti, kad esą visi šeimos [žmonės] pajėgūs daryti tokius burtus ir turi tokių gebėjimų; [tai sugeba] tik keletas arba kartais netgi tik vienui vienas iš giminės, be to, šitai jie paprastai perduoda tik slaptai; kai tokie gamtos apdovanoti asmenys miršta, šeimoje tuoj pat atsiranda kitas, kuris, pats to nežinodamas, gali daryti stebuklus. Jeigu tokio neatsirastų, tai būtų ženklas, kad visa šeima išnyksianti“ (BRMŠ III, 281). Žinoma, čia galima prisiminti ir šamanų „paveldimumą“, kai po mirties tam tikros giminės šamano, jeigu tik jis nėra parengęs perėmėjo, šamanavimo dovana pereina giminaičiui, anksčiau kartais net nerodžiusiam jokių ypatingų galių. Prie tokių „ypatingų žmonių“ dar grįšime, kita vertus, nereikėtų abejoti, kad kai kurių dalykų išmokstama. Galbūt tam reikalingi išankstiniai gebėjimai, tam tikras burtininko talentas, tačiau daugelio dalykų išmokstama, ir „iš prigimties“, „gamtos“ ar „Dievo“ gauti gebėjimai gali būti plečiami ar tobulinami mokantis papildomai. M. Pretorijus kitoje vietoje kalba net apie mokymo struktūrą: „Užkalbėtojai, užkalbantys įvairiausias ligas, kaip antai dantų, galvos skausmus, taip pat auglius ir kraują; jie mokosi šito meno iš kitų, o savo mokėjimą turi parodyti mokytojams, kitaip mokytojas negali už tai reikalauti atlyginimo“ (BRMŠ III, 282). Matyt, kai kuriais atvejais prigimtinius gebėjimus dera lavinti, „palaikyti formą“.

Mūsų minėtas burtininkas Mačiūnas veikė lyg ir „vėjo“ tarpininkavimu, be to, jis galėjo pritraukti ir žaibo kirtį. Galimas dalykas, jis bent iš dalies priklausytų oronių ir vėjonių palikuonims. Pirmieji, pasak M. Pretorijaus, ne tik stebėdavo, pranašaudavo orus ir nustatydavo tinkamas laukų darbams dienas, bet ir galėdavo keisti orus, kelti audras. O vėjonys „stebėdavo vėjus ir sugebėdavo juos bei audras keisti ir pagal savo norą vienur ar kitur pasukti. Šį meną išmano kai kurie Nadruvos [žmonės] ir kai kaime kyla gaisras, ypač jei per audrą, su nuostaba matai, kaip lengvai gali būti keičiami vėjai, nes iš dalies pats tai patyriau 1648 metų spalio mėnesį Nybudžiuose. Kai kurie iš tų vėjo kreipėjų moka taip pat užkalbėti ugnį ir ugnies angelui, kaip jie sako, pavadinę jį vardu, įsakyti, kad nedarytų žalos“ (BRMŠ III, 271; 273).

Jau matėme, kad ir vilkolakių esama kelių rūšių, ir burtininkai skiriasi, tačiau išlieka bendras galiomis apdovanotų žmonių ypatumas, apie kurį kalba ir M. Pretorijus: jie jau yra tokie „iš prigimties“ – galių turintys, galias valdantys. Žinoma, yra skirtumas, kokias galias jie valdo, kiek intensyviai gali jomis naudotis, jie stipresni ar silpnesni, su gėrio ar blogio jėgomis susidėję. Lygiai tas pačias charakteristikas galima taikyti šamanams, kurie savo dovaną visada yra gavę – arba iš prigimties, arba per giminystę su kitu šamanu, arba, jų talentus pastebėjęs, juos išugdo kitas šamanas; tačiau pirminis galios įskiepis yra tiesiog privalomas.

J. Tumas-Vaižgantas 1921 m. straipsnyje „Kalbamieji žmonės“ kaip tik ir aptaria tokių sacersanctos kategorijai priskirtinų žmonių gyvenimą ir maginę raišką Lietuvos kaime XIX a. pab.–XX. a. pr. Didžioji dalis Vaižganto liudijimų, paremtų ir jo paties tiesioginiu patyrimu, gerai dera su ankstesniuose šaltiniuose minimais dalykais. Pirmiausia tai išskirtumas, ypatinga prigimtis. Sacrum nuo profanum skiriasi ir čia jau nieko nepridėsi – dar XVII a. nuo Nadruvos, Skalvos iki Kuršo tokie žmonės laikyti ypatingais, o XIX a. pab.–XX a. pr. jie jau laikomi socialiai kenksmingais ir religiškai neigiamais asmenimis. Nuo sacer pereinama prie sacersanctos, be abejo, dėl švietimo ir klero veiklos; čia abi kryptys sutinka.

Vaižgantas rašo: „Ne taip seniai lietuvių būta susiskaldžiusių į dvi nedraugiškas dalis: į švariąsias ir nešvariąsias gimines (čystas ir nečystas pamilijas). Nešvariųjų giminių žmonės dar vadinosi kalbamieji žmonės. Ir tų, kalbamųjų, būta nemaža, jei susidarė apsti terminologija jiems pavadinti: nusidyvytojai, blogų akių žmonės arba apžiūrėtojai, atažindai, čėrauninkai, žavėtojai, nuodininkai žolėtojai, raganiai, burtininkai, prietarininkai, spėjikai, regiai, pranašiai, neskaitant paprastųjų monelninkų“.

Atkreipkime dėmesį – anksčiau dar skirti burtininkai, raganiai, žalčių ar žolių specialistai čia jau sumaišomi vienon krūvon. Bendra jiems lieka tai, kad visi tą (pragaištingą) dovaną turi iš prigimties. Ir jų lėmimai, darbai turi kitokių pasekmių nei paprastų žmonių. „Apkalbamieji žmonės“ teatsako už save ir savo darbus, padaręs blogą darbą apkalbamasis žmogus gali stengtis jį ištaisyti. O „kalbamieji žmonės“ tokios galimybės neturi: „Kalbamasis gi žmogus negali savo blogybių likviduoti, nes jos esti pastovios, permanentinės, nuo jo asmens nebeatskiriamos griežtai per visą jau amžių, iki karsto lentos ir net numirus“, ir jokie šventi, pamaldūs darbai tokių žmonių nebeišgelbės; nei bažnyčios lankymas, nei sakramentai, niekas „nebeatsvers tos neišdildomos dėmės, kuri griežtai jį atskiria nuo švariųjų, tiesiog nuo paprastųjų žmonių ir padaro jau nebe žmones, tik kito pasaulio būtybes, pusdvasius, galinčius santykiuoti su dvasiomis, žinoma, tik su velnuvomis“.

Linos Masliukienės piešinys.

Tiesa, Vaižgantas toliau mini, kad burtininkai žavėtojams yra priešai, nes kartais gali pašalinti šių atsiųstas negandas, nužiūrėjimus, ligas. Žiniuone ar burtininku būti galima išmokti, kur toliau nuo gyvenamosios vietos nuvažiavus ir užmokėjus, o žavėti neišmoksi, nes žavėtoju reikia gimti ar tą galią iš tėvų paveldėti. Taigi tradicija, kurią minėjo M. Pretorijus, neišnykusi, tik kadainykščiai kaimo burtininkai, tebesilaikant tam tikros jų klasifikacijos, paverčiami raganiais ir žavėtojais, vieni veikia sąmoningai, kiti, žemesnieji žavėtojai, net nevaldo savo galių, tik tyčiniais ar netyčiniais poelgiais sėja aplink blogį. O aukščiausio, trečiojo, laipsnio žavėtojai jau bendrauja tiesiogiai su velniavomis. Aukščiausio laipsnio žavėtojos yra moterys, virstančios raganomis, vyrų raganių pasitaiko rečiau ir jų galia menkesnė, be to, jie kartais geba atburti, atkerėti tą, ką atsiuntė moterys žavėtojos ar raganos.

Čia jau matome nebe senąsias tradicijas, o stiprias krikščioniškas įtakas ir bažnytinius ar parabažnytinius vaizdinius apie raganų šabus ir pan. Ir tradicija čia jau iškrypsta iš vagos, atsiranda socialinių vertinimų, pagrįstų Bažnyčios įtaka, kunigų pamokslais ir pan. Bet žinojimas ir patyrimas apie ypatingų galių turinčius žmones niekur neišnyksta. Bendriausia prasme ekstremalios prigimtos būklės, kaip ir ypatingos galios, tikriausiai atsiranda iš šamanistinės tradicijos. Žiniuoniai ir burtininkai, žolininkai – tikriausiai senųjų žynių palikuonys (ne veltui galima to išmokti arba derinti mokymąsi su įgimtomis galiomis). Ir vilkolakiai, ir piktieji burtininkai, nepaisant savo priešiškumo, matyt, irgi gyvuoja iš šamanistinių šaltinių, kaip ir raganos. Tai, kad jų santykiai dažnai yra konkurenciniai ar tiesiog priešiški, dar nieko nereiškia – šamanizmas yra technologija, ekstatinės kelionės technika, kuri gali būti naudojama tiek „velniavoms“, tiek geriems darbams, ir pats šamanizmas etiniu požiūriu negali būti vertinamas kaip „geras“ ar „blogas“.

Baigiant paminėtina, kad mes specialiai nelietėme lietuvių žynių aukotojų, šaltiniuose minimų „viršaičių“, vaidilų ar vaidilių, nes tai jau yra kulto tarnai, atnašautojai, tie, kurie aukoja dievams. Mūsų aptariamieji žmonės – sinkretinio laikotarpio šamanai ar ekstatikai, kurie net ir su sinkretinio kulto reikalais neturėjo nieko bendro, o užsiėmė mantika, magija, ekstatine religingumo (ar jei norime – parareligingumo) forma.

https://www.culture.lt/satenai/