Pranešimas svamio Šivanandos 120-ųjų metinių minėjime

SivanandaJoga. Kas tai? Gulėjimas ant stiklų ar vinių, ypatingos kvėpavimo technikos ar paslaptingos ezoterinės praktikos? Kur ji prasideda ir kada baigiasi? Gana paplitęs požiūris yra štai toks – einu į jogos užsiėmimą, kai grįšiu, mes su tavimi išsiaiškinsime, palauk tu man… Aš tau parodysiu… ir taip toliau. Kitaip tariant joga sau, o vadinamas „realus gyvenimas“ sau…

Negalime teigti, jog iš tikrųjų praktikuojame jogą, jei ją praktikuojame tik valandą ar dvi per dieną. Tiesa, ir tai jau neblogai. Joga yra tam tikras gyvenimo būdas, nuolatinė savęs bei aplinkos stebėjimo praktika. Į kurią įsilieja ir konkrečios, įvairias kryptis atstovaujančios technikos.

 Tai pirmiausia vidinių požiūrių į aplinkinį pasaulį kaita. Bandymas įsisamoninti, kas mes ir visas pasaulis esame iš tikro. Bandymas atskirti Tikrą nuo Netikro. Meilės bei Atjautos mokykla. Be Meilės pasauliui ir žmonėms, joga – tik bedvasių instrumentų rinkinys. Svamis Šivananda mėgdavo sakyti, kad joga reikalinga pirmiausia tam, jog taptume geresniais žmonėmis, ji reikalinga mūsų charakterio tobulinimui. Jei šis procesas nevyksta, kam reikalinga tokia bedvasė joga?

 Taigi, žodis joga dažniausiai verčiamas kaip jungtis. Jungtis su aplinka, pasauliu, Aukštesniąja Esybe, Absoliutu arba Dievu. Tačiau kas ir su kuo jungiasi? Tai ne tik klausimas pagal Advaita Vedantą, tai praktinis klausimas. Kaip gali siekti absoliuto baigtinė esybė, nekontroliuojanti savo indrijų – proto, jausmų, seksualinės energijos ir t.t. Todėl pagal Patandžalį jogą yra Citta Vrtti Nirodha – visų sąmonės modifikacijų sustabdymas. Kalbama ne tik apie grubiausią iš nematerialių dalykų – mintis. Šis sustabdymas yra giluminis, pasak žymaus Šivanandos mokinio Swamio Satjananda Saraswati, visa citta yra daugiau nei mintys, protas ir jausmai. Tai yra visuminė sąmonė, kuri yra ne tik „kūne“ bet ir jo išorėje. Ji egzistuoja tiek su kūnu, tiek be jo. Satjananda pabrėžia, kad sąmonė panaši į giją, jungiančią daug gyvenimų ir fizinių formų (atgimimų). Todėl „nirodha“ nereiškia vien minčių, ambicijų, aistrų ir kt. blokavimo. Ji reiškia sąmonės procesų, kurie atsakingi už gimimų ir mirčių ratą (nuolatinį atgimimą), sulaikymą. Todėl blokavimo nederėtų suprasti tiesmukai – tai tipinių sąmonės pasireiškimų, o ne pačios sąmonės blokavimas. Sąmonė yra tai, kas išlieka nekintama, keičiantis įvairioms būsenoms. Satjananda sako, kad jogos būsena atsiranda tada, kai yra išeinama už visų sąmonės pasireiškimų (protinė veikla, emocijos, sapnai, gilus miegas, įvairios vizualizacijos, vaizduotė, vizijos gilios meditacijos metu ir netgi vizijos aukščiausios ekstatinės būsenos (samadhi) metu).

 Todėl joga pirmiausia turėtų būti suprantama kaip “kontrolė” arba “jungas” o jau po to sektų reikšmė “jungtis”. Tačiau praktinėje plotmėje, žinoma, kaip ir Patandžalio aštanga, aštuoniapakopėje jogoje, daugelis etapų vyksta vienu metu.

 Tačiau, kaip jau minėjau, kiek mes besigilintume į jogos apibrėžimus, technikas ir suvokimus svarbiausias klausimas ir tikslas glūdi ketvirtojoje širdies – anahata – čakroje, arba širdyje. Išmokti mylėti netobulą pasaulį, tokius netobulus žmones, matant juose dieviškąją kibirkštį, dieviškąjį planą. Tai yra vienas didžiausių iššūkių ir tikslų jogoje bei gyvenime. Jei joga praktikuojama teisingai, tarp jogos ir taip vadinamo “gyvenimo” nėra jokio skirtumo ar prieštaravimo – gyvenimas yra joga, joga yra gyvenimas.

 Joga – tai sugrįžimas į pirmapradę priežastį, kurioje nėra priešybių kovos nėra priešybių, Jiva arba individuali siela, įsisąmonina, kad ji nėra atskira ir atskirta, ji yra Vienio, Visuminės Sąmonės vandenyno, sudėtinė ir neatskiriama dalis. Tai galima padaryti, nukreipus dėmesį vidun. Šri Juktešvaras savo knygoje „Šventasis mokslas“ teigia: „Žmogus yra Dievo atvaizdas, tad, nukreipęs dėmesį į savo vidų, jis savyje gali atrasti… išvardintas Jėgas ir Pojūčius… visagalę jėgą… visa ko žinojimo džiaugsmą…“

 Tačiau dera neužmiršti, kad visa, kas pasakyta – yra proto sukurtos koncepcijos. Mes, žmogiškosios būtybės, sukurtos pagal „Dievo paveikslą ir pavidalą“ suvokiame pasaulį savojo proto pagalba. Buvimas čia ir dabar yra labai sąlyginis dalykas… Šri Juktešvaras rašo, kad „Lygiai kaip mūsų sapnuose matyti daiktai pasirodo esą netikri, taip ir būdraujant suvokiami pojūčiai yra nerealūs, nes šie yra tik išvadų darymo rezultatas…. Suvokimas, įgytas ne miego būsenoje, yra tik idėjos, kurias sukelia penkių jutimo objektų ir penkių jutimo organų susijungimas per penkis veikimo organus… Ši sąjunga suvokiama supratimu (Budhi), o ją veikia protas (Manas)…Visos sąvokos, kurias žmogus suformuoja ne miego būsenoje, yra pagrįstos tik išvadomis… sąvokos yra tik išvadų darymo rezultatas”.

 Vienas jogas neseniai ištarė dėmesio vertą frazę: „supratau viena, čia aplink nieko nevyksta…“.

Žinoma, kartais šie dalykai skamba ir atrodo nevienareikšmiškai. Neseniai buvau Indijoje Rišikeše. Paskaitos metu buvo užduotas klausimas Krija jogos mokytojui svamiui Šankaranandai Giri. Jis pradėjo atsakinėti, jo kalba tapo vis sudėtingesnė. Kai pajuto, kad auditorija jo nebesupranta visiškai, pasakė: „Na, jūs pamedituosite ir paskui patys man viską paaiškinsite…“. Joga yra praktinis mokslas ir protu grįstas kalbėjimas čia turi ribotą vertę. Tikrasis žinojimas įgyjamas per ilgą ir nuolatinę praktiką.

 Todėl tikrai ateis diena, kai siela supras savo tikrąją prigimtį ir jos atskirumą nuo kūno ir proto, nuo proto sukurtų koncepcijų ir pan. Tai neišvengiamai atsitiks kaip savaiminis procesas visiems, praktikuojantiems dvasines praktikas, žmonėms.

 Baigsiu dvejomis citatomis. Pirmoji – Šri Adi Šankaračarjos „ Gyvenimas visada yra nesaugus ir nestabilus, lyg vandens lašas ant lotoso lapo. Šventojo asmens draugija, tegu trunkanti tik akimirką, gali išgelbėti ir atpirkti mus“. (pateikta minėtojje Šri Juktešvaro knygoje „Šventasis mokslas“) Tokia buvo ir yra Didžiojo šių laikų jogo ir išminčiaus svamio Šivanandos Sarasvati Misija bei Tikslas. Jo energija ir dvasinė šviesa rodo mums kelią. Jo mokymas – tai visas jo gyvenimas, lyg vienas didelis pavyzdys. Neseniai būdamas Indijoje svamio Šivanandos ašrame Rišikeše supratau (tikiuosi, tai nenuskambės pernelyg banaliai šiame kontekste), jog svamis Šivananda ir jo mokymas – tai pirmiausia visaapimanti ir besąlyginė Meilė. Visa praktika ja pagrįsta, iš jos išeina ir į ją sugrįžta. Žodžiais tai sunku atpasakoti. Ši jo ašrame sklindanti šiluma yra labai subtili, tiesiog ji yra.

 Antroji citata, garsieji Indijos jogo ir šventojo Ramana Maharshi žodžiai: „Lėmėjas kontroliuoja mūsų likimą ir sielas pagal kiekvienos jų prarabdhakarmą. Jei kažkam yra lemta neįvykti, tai ir neįvyks, stenkis kiek gali. Tai, kam lemta įvykti, tikrai įvyks, daryk ką nori, kad to išvengti. Tai yra akivaizdu. Todėl, geriausia, ką galima padaryti, liki tyloje.”

 Susitikimo pradžioje buvo užduotas klausimas, kodėl žmonės ateina „į jogą”. Atsakymai gali būti du. Pirmasis – per protą ir ego. Bandome paaiškinti, kodėl atlikome vieną ar kitą veiksmą. Šiuo atveju, pradėjome užsiiminėti joga. Kas mus paskatino. Ir randame tam protingus paaiškinimus. Tai yra normalu.

 Yra ir antras kelias. Juo einant, sunku ką nors aiškinti ir paaiškinti. Paaiškina aukščiau pateikta Ramana Macharshi citata. Lėmėjas kontroliuoja mūsų likimą ir sielas pagal kiekvienos jų prarabdhakarmą. Yra taip, kaip yra. Saulė ryte pateka, o vakare nusleidžia. Ar gali būti kitaip? Saulė elgiasi pagal savo prigimtį, savo apreikštą dharmą. Taip ir sielos, pasiekusios atitinkamą dvasinio pasiruošimo lygmenį, siekia evoliucionuoti toliau per įvairias dvasines praktikas. Kai žiūrime į savo nueitą kelią, suprantame, kad tokioms sieloms atsitinka tai, kas turi atsitinkti.

 Šiandienos pranešime minėtas Šri Aurobindo tikėjo sielos evoliucija – nuo instinktyvaus, gyvūniško prado link Supramentalinio proto. Šis dvasinės evoliucijos kelias ir veda mus per įvairius pasaulius ir epochas nesibaigiančios samsaros ratu. Ir šio evoliucinio ciklo pabaiga taps kito ciklo pradžia. Kol grįšime Namo.

 Om RAMybės, RAMybės, RAMybės

 R.G.Narajanas