Jogoje yra lygmuo, kai vidinė esatis ima busti. Dažnai pirmąja išdava tampa būsena, kuri apibūdinama šiais požymiais:

1. Pašalinio stebėtojo padėtis, arba stebėtojo, iš kurio vidinė sąmonė žiūri į visa, kas vyksta, – kaip beaistris žiūrovas stebėdamas įvykius, tačiau nerodydamas jiems aktyvaus susidomėjimo ir nerasdamas juose malonumo.

2. Neutralaus nešališkumo ir netrikdomumo būsena, kurioje nėra nei džiaugsmo, nei liūdesio – tik ramybė.

3. Savotiškas nusišalinimo jausmas nuo visko, kas vyksta, nedalyvavimas – įvykiai pažymimi, tačiau nesukelia jokio vidinio atsako (reakcijos).

4. Prisirišimo prie daiktų, žmonių ir įvykių nebuvimas…

Šioje būsenoje, pavyzdžiui:

1. Neturi būti nepasitenkinimo, irzlumo arba negatyvios reakcijos į aplinkinių žodžius ar poelgius – tik atsieta nedrumsčiama ramybė ir vidinė taika bei visiška tyla.

2. Toliau, tai turi būti ne paprasta neutrali ramybė ir nedalyvavimas, tačiau pozityvi ramybės, pasitenkinimo ir beaistriškumo būsena.

3. Be to, ši būsena neturi būti lydima išėjimu iš kūno, kurio sekoje jūs nustojate suvokti, kas su jumis vyksta ir ką jūs darote. Jeigu jumyse gimsta pojūtis, kad esate ne šis kūnas, o kažkas kita, tai yra gerai; tačiau jūs turite visiškai suvokti, kas vyksta jūsų viduje ir aplink jus.

Dar daugiau, ši būsena, net kada ji tampa tobula, yra tik pereinamasis laikotarpis: ji turi atnešti tam tikrą išsilaisvinimą, laisvės pojūtį. Tačiau šiame taikingume ir ramybėje turi atsirasti Dieviškojo buvimo jausmas, pojūtis, kad jumyse veikia Motinos galia, o taip pat Anandos džiaugsmas.

***

Iš esmės Joga yra perėjimas nuo įprastos medžiagiškos ir gyvūniškos būties, kuri yra būdinga daugumai žmonių, arba – nuo daugiau protinio, tačiau vis tik apriboto gyvenimo būdo, kurį pasirenka nedaugelis, – Dieviškosios būties link…

Tam tikra prasme, mes – ne kas kita, o sudėtinga protinių, nervinių ir medžiaginių įpročių suma, kurios yra išlaikomos kartu kelių viešpataujančių savokų, norų ir ryšių (tapatinimosi-asociacijų) pagalba, – tai daugelio smulkių, savaime pasikartojančių jėgų su keliais vyraujančiais virpesiais, amalgama (lydinys).

Gi mūsų jogos tikslas – nei daugiau nei mažiau, o visų mūsų praeities ir ateities pavidalų kartu paėmus peržengimas, peržengimas to, kas yra įprastas medžiagiškai-protiškas žmogus, ir naujo matymo ašies, naujo gyvybės visuotinumo sukūrimas pačiame savyje, kurie taptų viršžmogiškosios esmės pagrindu ir sukurtų dieviškąjį žmogų.

Šis smulkus proto – agnos (vitališkumo) – kūno kūrinys, kurį mes laikome savimi, yra tik paviršinis mūsų esybės pasireiškimas, tačiau toli gražu ne mūsų tikrasis „aš“. Tai tik išorinė ir nereikšminga mūsų asmenybės dalis, sukurta vieno trumpo gyvenimo laikotarpiui žaidimo vardu Nežinojimas rėmuose. Ji talpina savyje nesuvokiantį protą, klajojantį ieškant išsklaidytų tiesos dalelių, neišprususį gajumą (vitališkumą), besiblaškantį atskirų pasitenkinimo atspindžių troškime; o taip pat aptemdytą medžiaginį, daugiausia pasąmoninės prigimties pradą, kuris yra priverstas dėl išorės poveikių patirti skausmą ir malonumą bei kažin ar gali įvaldyti šiuos atsakus (reakcijas).

Žmogus susitaiko su visu tuo, kol kartą jo protas ima jausti pasišlykštėjimą padėtimi, į kurią jis yra paniręs, tuomet jis ima ieškoti tikrosios savo paties buvimo ir aplinkinio pasaulio Tiesos; kol gajumas (vitališkumas) taip pat pradeda jausti nusivylimus ir neiškelia klausimo, kaip atrasti tikrąją palaimą; o medžiaginis kūnas pavargsta nuo viso to ir pradeda geisti išsivadavimo iš savęs paties, savo kančių ir malonumų.

Ir tuomet toje niekingoje ir nesuvokiančioje mūsų asmenybės dalyje atsiranda galimybė vėl atrasti savo tikrąjį „Aš“ ir tuo pačiu vėl pakilti iki daug labiau didingos Tikrovės…

Šri Aurobindo

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Aušra prie Matrimandiro. Aurovilis

Gintauto nuotr.