Alvydas Saulėta: Apie AUMENS kiltį ir galią

Koks gi pirmas žodis buvoOM smely

Pradžioje ir visados?

Aumenys slaptingai glūdi

Be pradžios ir pabaigos…

 Garsas, kaip tikras Dievo simbolis. Ir to garso stebėtinai mažai, tačiau įsiklausius širdimi ir bent iš dalies nurimus mintims jis ima apimti vis daugiau. Iš pradžių tai lyg bitės dūzgimas, po to – lyg miestų civilizacijos gaudesys su kylančiais ir besileidžiančiais lėktuvais, dar toliau…

Tai – Aum. Tai – Om. Tai – ॐ

Sanskritas, Vedos, šventumas. Lyg per daug tolima, lyg tik išrinktiesiems. Tačiau juk viskas taip arti. Arčiau ir būti negali. Tačiau tas savas kaimas, ta inercija, kasdienybė ir rutina. Turim, ir net nežinom, ką turim. Per kraują, per kančią išlaikėm, ir net nenutuokiam, ką išlaikėm, ir gal net kodėl… Kažkaip lyg ir per mažai būtų, jog mūsų kalba tebūtų tik susikalbėjimo priemonė, tik medžiaga mokslininkams ar ambicija pasipuikuoti… čia slypi kažkas giliau, čia glūdi mąstymo galimybė, atmenos galia, čia – minties ir garso jungties prasmės paslaptis…

Rankose – Didysis lietuvių kalbos žodynas. Ką jis byloja? Pasižiūrėkime. [AUMUO 1] sielvartas, susigraužimas; 2) supratimas 1, nuovoka. Pvz.: Anas aumenį turi (nekvailas žmogus, nusimano).

Tokį aumens aiškinimą pateikia žodynas. Kodėl pirma reikšmė būtent sielvartas ir susigraužimas? Kas gi galėtų sukelti šį sielvartą? Ar nebus tai tas paslaptingas garsmuo, žodis raktas, kuris dėl tam tikrų priežasčių neveikia, neatrakina to visuotinio žinojimo, visuotinės pajautos vandenyno… Nors raktas ir tobulas, tačiau mes patys, per kuriuos tas raktas turi suveikti, deja, netobuli. Antra vertus, raktas nesuveiks ir be Aukščiausiojo Malonės, tačiau reikalingos ir pastangos, kurios nebūtinai lengvos. Būtent tai sukelia sielvartą*, susigraužimą.

Bet antra reikšmė – jau supratimas**, nuovoka. Galėtume manyti, jog vartai atsivėrė. Ir tai kažkoks gilesnis, esminis, ne kasdienis supratimas, ne tik buitinė nuovoka, todėl ir pavadintas aumeniu.

Tai paties Dievo dovana, tačiau šią būseną Dievas suteikia, Dievas ir atima. Ir todėl ne apie kiekvieną žmogų galėtume pasakyti, jog jis yra turėjęs ar turi aumenį. Iš to kas pasakyta, galėtume padaryti labai aiškią išvadą, jog aukštesnės nuovokos bei supratimo įgijimas dažniausiai gali reikalauti tam tikrų vidinių pastangų, kurios taip pat gali sukelti ir sielvartą, ir susigraužimą, ką apibendrintai galėtume vadinti kančia. Per kančią pasiekiamas aukštesnis suvokimas. Ta kančia gali būti įvairiopa, bet pirmiausia tai galbūt savo gyvūniškumo, inercijos apribojimas, stengiantis suvokti, stengiantis įgauti skirties įžvalgą, kad galėtume geriau suvokti: kas tikra, o kas – tik laikini, praeinantys dalykai.

O toliau žodyne, žodžio aumuo daugiskaita, dar visa virtinė bendrašaknių žodžių, kurių reikšmės, nors ir gana originaliu būdu, ima tapyti gana nuoseklų suvokimo paveikslą.

* Žodis sielvartas savimi neša dar vieną reikšmę – tai Sielos Varta. Kitaip tariant, keitimasis. Todėl pats žodis mums byloja apie dar vieną, giluminę „sielvarto“ reikšmę. Tai ne tik pergyvenimas, o taip pat – sielos varta, arba transformacija, keitimasis per patirtis. Juk iš tiesų, pergyvenimai visad keičia žmogų, darydami jį šviesesniu, jautresniu, tegu per kančią. Tai mokslas gyvenimo universitetuose, Sielos Varta. Šią būseną žino kiekvienas siekiantis sąmoningumo, dirbantis su savimi. (RG pastaba).

 ** Nuovokos, supratimo aukštesnis lygmuo – suvokimas, Žinyčia, kuri indų pasaulėvydoje yra vadinama labai panašiai – Jnana – Žiniana. (RG pastaba).

***

AUMENYS – (senoviškas žodis), daugiskaitinis. Reiškia „atmintis“. Pvz.: Jeigu vaikas atnarplios bambos mazgus, tai bus gerų aumenių (t.y. gero atminimo), ir seksis jam moksluose. Plg.: AUMENIM – neapgalvotai, neapsižiūrėjus. AUMENIAIS – atmintinai. AUMENINGAS (A) – pvz.: Žmogus yra protinga būtybė, kuri gali būti vadinama aumeninga tik tada, kai pasižymi originaliu ir kūrybišku mąstymu. AUMENINGUMAS – raumeningumas yra ne kas kita, kaip inteligencija***, t.y. protingumas, sustiprintas originaliu ir produktyviu sugebėjimu pažinti dalykus. (…) AUMENIOTI – sielvartauti, graužtis. (…) 1) AUMONĖ – sąmonė, nuomonė; (…) AUMONĖM – be sąmonės, be nuomonės, apgraibomis. (…)

Šiek tiek liūdnoka būtent dėl žodžio AUMENYS. Žodyne jis pateikiamas jau kaip senoviškas. Nors ir verk, kaip graudu… O reiškia jis tai atmintį. Prarandame atmintį reiškiantį žodį, o kartu ir pačią atmintį. It kokie Č.Aitmatovo mankurtai. Taip iškeliauja žodžiai iš gyvos kalbos į žodynus, muziejus, į nebūtį. Iškeliauja kartu atmintis, o su atmintim prarandame galią, jėgą, išmintį.

Turiu eiti pirmyn. Todėl žengiu dar vieną žingsnį. Žingsnį, kuris turi atverti mano tikrąją esmę, tikrąją prigimtį, kuris išlaisvina, suteikia jėgų, galios, žinojimo. Suprantu, tai nelengva, bet pasirinkimo tiesiog nėra, jei jau esi kelyje. Todėl neturiu abejoti. O susivokti nelengva, nes prieš akis, tose baltose žodyno lankose, vėl dvi priešingos prasmės: Vienas žodis AUMONĖ – reiškia sąmonę, o kitas – AUMONĖM – be sąmonės. Bet juk taip ir turi būti. Juk tai aukštesnės sąmonės būsena, todėl ją patyrusysis pavadins sąmone, o stebintysis patyrusįjį gal net bepročiu apšauks, nes jo tuo metu riboto proto būsena nebus pajėgi to suvokti. O iš čia ir kitokia, visiškai priešinga reikšmė gimsta, kuriai žodyne pateikiama reikšmė taip pat yra. Tai – AUMONIA – nepilnos sąmonės žmogus. Dėl galimo tokių sąmonės būsenų nesutapimo tarp komunikuojančių asmenų dažnai atsiranda tiek komiškų, tiek ir tragiškų nesusipratimų. Istorijos eigos pavyzdžiai patvirtina, jog vidutinybė dažniausiai nesuvokia genijaus, šventojo, bepročio. Tačiau tiek genijus, tiek šventasis, tiek beprotis visada greta. Tai labai labai artima, nes tai paribys, tai grėsminga riba, nuo kurios prasideda savitumas, gimsta kūryba, priartėjama prie dieviškumo arba patenkama į beveik nevaldomą dvasios sumaištį. Tai išbandymas, tai savotiška bausmė ir kartu dovana. (…)

Kas pasakė, kad AUM tai nelietuviška, jog tai tik indiška, rusiška, pagaliau ar net angliška? Ne. Tai nesvarbu. Tai tiesiog esti. Tai negimsta ir nemiršta. Tai mes arba gimdom, arba numarinam, kraunam į žodynus, uždarom į muziejus, o po to verkiam, jog kažką pamiršom, jog nebeturim kažko to, net ir patys nebežinom ko.

Bet nepaisant šiandienos, jog daugelis brangių žodžių nustumiami į pasyvųjį žodyną arba ir visiškai keliauja užmarštin, turime dar ir labai gajų ženklų, žyminčių tą pačią AUM (OM) esmę. Tas žodis – OMUO. Jis dar gana plačiai tebevartojamas, nors galiausiai gal ir nebesuvokiama jo gilesnė prasmė, o paprasčiausiai sinonimiškai maišoma su reikšme „galva“. „turėti galvoje“ ir „turėti omenyje“ daugeliui jau reiškia tą patį. O tai toli gražu nėra tas pats. Pažvelkime, ką apie omenį sako kalbininkas S.Karaliūnas: „kitaip tariant, mes žinome, ką omeny turime, anksčiau, negu tam, ką omeny turime, prasmę suteikiame. Mes ne tik žinome, ar sintaksinis apvalkalas, duodamas tam, ką norime, ketiname pasakyti, teisingas ar ne. Pasirodo, kad mes gana daug žinome prieš išreikšdami tą mūsų žinojimą kalbine forma – žodžiais ir sakiniais“.

Kitaip tariant, nors trumpam idealią aumens būseną išlaikant omenyje, būtų bent teoriškai pasiekta absoliutaus žinojimo būsenos galimybė. Na ir kad galiausiai dar geriau įsivaizduotume, kas gi tas AUM (OM), paklausykime, ką apie tai kalba Svamis Vivekananda: „…teisinga, kaip pažymi dabartiniai filosofai, kad žmogus turi kažkokių žinių, kurios ilgainiui lavėja; visas žinojimas žmoguje, tačiau reikalingos tam tikros sąlygos joms pasireikšti. Mes negalime įgyti Žinojimo be Mokytojų. Bet visi Mokytojai, tebūnie tai žmonės, dievai ar angelai, pagal savo prigimtį yra riboti. Kas gi iki jų buvo Mokytojas? Mes priversti pripažinti, kad yra vienas mokytojas, neapribotas laiko, ir šis Mokytojas, turintis savyje neribotą, neturintį nei pradžios nei pabaigos Žinojimą, yra Dievas. Jis pasireiškia per žodį OM“.

Bet kuri mintis, ateinanti mums į galvą, turi žodinį atitikmenį, žodis ir mintis neatskiriami. Žodis yra išorinis aspektas to, kieno vidinis aspektas – mintis. Kad ir kaip besistengtų žmogus, neįmanoma minties atskirti nuo žodžio. Teorija apie tai, kad kalbą išgalvojo žmonės – susirinko grupelė ir ėmė svarstyti, koks ką žodis reikš, – seniai paneigta. Žodis ir kalba gyvavo tiek laiko, kiek gyvuoja žmogus. Bet kaip jie sujungti – mintis ir žodis? Nors mes ir žinome, kad mintis visada palydima žodžiu, bet ta pati mintis ne visada išreiškiama tuo pačiu žodžiu. Net dvidešimties įvairių šalių žmonės gali galvoti apie tą patį, bet išreikš jie savo mintis skirtingomis kalbomis.

Mums reikia žodžio, kad galėtume išreikšti mintį, bet žodžių skambesys gali būti skirtingas. Vienas komentatorius teigia: „nors minties ir žodžio santykis visiškai natūralus, bet tai nereiškia griežto tam tikro garso ir tam tikros minties atitikmens“. Skambesys kinta, o abipusis ryšys išlieka, jis natūralus. Minties ir garso tarpusavio santykis geras tada, kada egzistuoja tikras ryšys tarp reikšmės ir jos simbolio, nes be šio simbolio negali būti ir plataus išplitimo. (…) Daiktų gali ir nebūti – tūkstančiai žmonių atpažins juos iš simbolių. Turi būti natūralus ryšys tarp simbolio ir simbolizuojamojo: ištariant garsinį simbolį turi susidaryti simbolizuojamojo atspindys.

Komentatorius teigia, kad Dievo simbolis yra OM. Kodėl jis pabrėžia būtent OM, kada yra šimtai žodžių, reiškiančių Dievą. Viena mintis susijusi su tūkstančiu žodžių. Dievo idėja perteikiama šimtais žodžių, kurių kiekvienas yra ir Dievo simbolis. Visa tai nuostabu. Bet juk turi būti kažkas, visus tuos žodžius apibendrinantis, kažkoks visų simbolių substratas, apibendrinimas, kuris iš esmės pavaizduotų visus simbolius. Tardamas garsą, žmogus naudojasi gerklomis ir gomuriu. Ar egzistuoja garsas, kuris būtų visų garsų kvintesencija, kuris būtų pats natūraliausias kalbos garsas?

Toks yra Om (AUM), visų garsų pagrindas. Pirmoji jo raidė A, pagrindinis garsas, ištariamas nedalyvaujant liežuviui arba gomuriui; užbaigiantis garsas M ištariamas sučiauptomis lūpomis, o U nuo pat liežuvio šaknies nuaidi palei jį visą. Tokiu būdu, OM apima visą garso produkavimo procesą, dėl ko OM galima laikyti natūralius simboliu, įvairių kitų kalbos garsų pagrindu. Be šių samprotavimų mes matome, kad OM nuolat esti įvairių Indijos religinių judėjimų centre: įvairiapusės religinės Vedų idėjos grupuojasi apie garsą OM.

„Na, o kokį santykį tai gali turėti su Amerika, Anglija ar kokia nors kita šalimi? (į šį svamio Vivekanandos klausimą būtų galima atsakyti taip: būtent Lietuva yra ta kokia nors kita šalis, kurios kalba atskleidžia esminį ir prasmiškai bei fonetiškai absoliučiai tapatų ryšį su šiuo garsu A.Č.) Tiktai tai, kad OM išlaikė savo reikšmę visais Indijos religinio lavėjimo periodais, nuolat simbolizuodamas Dievą. OM naudoja monistai, dualistai, monodualistai, separatistai ir net ateistai. OM pasidarė vieningas simbolis siekti Dievo didžiulei daugybei žmonių. Imkite, pavyzdžiui, anglišką žodį „God“ (Dievas). Jis teturi ribotą funkciją. Eidami dar toliau, jūs turite imtis būdvardžių, jeigu norite pabrėžti, kad kalbama apie asmeninį Dievą, beasmenį Dievą arba apie Absoliutą. Tai būdinga žodžiui „Dievas“ bet kokioje kalboje ir tik OM apima visus prasmės atspalvius. Dėl šios ypatybės OM ir turi būti visų priimtas“.

Toks kategoriškas paskutinis citatos teiginys galbūt sunkiau suvokiamas tiems, kurie nesistengia įžvelgti ateities perspektyvos, kada pasaulis pasuks ne skaidymosi, o jungimosi linkme ne tik ekonominiu, bet ir dvasiniu požiūriu. O kad garsas OM tikrai artimas lietuvių kalbai, tam tikra nuoroda pamąstyti galėtų būti ir fiziologinio kūno vietą reiškiantis žodis, turintis, mano supratimu, tą pačią prigimtį. Tik čia, kaip apverstiniame veidrodyje, kaip dvasios atspindys materijoje, garsai eina iš kito galo. Pavyzdys: „MOMUO“. Tai kaukolės vieta viršugalvyje. Nesutvirtėjęs maumenėlis. Ką tik gimusio vaiko ji būna minkšta. Tai kaip priešprieša idealu – materialu. Tokią priešpriešą galėtume įžvelgti ir kituose lietuvių kalbos žodžiuose, kada atvirkštinė fonemų seka išlaiko prasmę ir padeda įsiskverbti į gilesnį kalbos suvokimo lygmenį. Pvz.: RIMti – MIRti ir kt. lygindami garsų OM-MO priešpriešą kaip idealu – materialu, gana nesunkiai suvokiame, kad turimas omenyje nuolatinis sąmonės struktūrų gimimas, palaikymas ir mirimas, kaip nesibaigiantis dieviškosios kūrybos proceso pasireiškimas per žmogų. Žvelgdami į tokius kalbos faktus iš istorinės gramatikos pozicijų, galėtume daryti išvadą, kad jau minėtas žodis AUMENYS – senoviškas ir nebevartojamas (būtent nebevartojamas ir mažai kam besuprantamas), atspindi apskritai dvasinio prado nuovokos nykimą sąmonėje. Ir būtų visiškai paika nepaisyti šio neva savaiminio užmaršties proceso. Nes, kaip rašo L.N.Gumiliovas: „ susitaikyti su netektimi – tai reiškia užleisti pozicijas, ir prieš Mirtį iškyla Atmintis – užtverianti kelią jau ne būties, o sąmonės entropijai“.

*** lot.: intelligentia = „įžvalga, gebėjimas pažinti“, intellegere = „suprasti“. O taip pat – taip vadinami auklėjimo (saviauklos) dalykai: pagarba vyresniesiems, mandagumas ir t.t.

 ***

Žinoma, gali būti, jog tokia aumens reikšmės bei prasmės samprata (dar kartą prisimenant,, jog Didysis lietuvių kalbos žodynas aiškina šio žodžio vienaskaitą pirmiausiai dvejopai: 1) sielvartas, susigraužimas; 2) supratimas, nuovoka;) nėra moksliškai paremta ir yra daugiau subjektyvaus idealistinio pobūdžio. Tokią abejonę sukėlė itin akyli mokslininkų bei vertėjų tyrinėjimai, jų vertimai tiesiogiai iš sanskrito į lietuvių kalbą. Man asmeniškai tai nėra koks nors neatsakingas kibimas prie šio žodžio vertimo, nes man šis žodis, taip, kaip aš jį atmenu bei suvokiu, apskritai yra pagrindinis lietuvių kalbos žodis.

Taigi ir į savąjį ankstesnį samprotavimą šia tema, kurį ką tik pavadinau idealistiniu, esu linkęs pažvelgti savaip kritiškai. Tokia padėtis greičiausiai susidariusi dėl to, jog, esu linkęs manyti, tos dvi pirmos aumens reikšmės žodyne pateiktos jau pamiršus ar neužrašius pirminės ir pagrindinės aumens reikšmės. Vėl gi susiduriame su savotišku paradoksu, atsidurdami ties atmenos perdava, ties ta takoskyra ar jungtimi, kur susieina tikėjimas ir žinojimas. Tiesiog galėtume daryti prielaidą, kad iš aumens garsmeniu išreikšto vientiso Dievo simbolio, šio žodžio reikšmė suskilo į dvi reikšmes. Gali būti, jog nedveja aumens reikšmė ir praktinė jos perdava žynių luomo atstovų buvo laikoma paslaptyje arba dėl vėlyvo šio žodžio patekimo į žodyną nebuvo nei pateikėjų, nei kalbininkų giliau apmąstyta. Atskira tema būtų šio žodžio santykis su krikščioniškosios Biblijos vertimais.

Žvelgiant vaizdingai ir lyginant, pavyzdžiui, su fizika šio žodžio reikšmės skilimą, tai būtų panašu į branduolio suskaldymą. O vėl grįžtant prie kalbos, tai būtų kalbos branduolio, o kartu ir sąmonės bei savivokos branduolio suskaldymas ar savaiminis skilimas. Taigi, tai svarbu iš esmės, nes be branduolio, be pagrindinio žodžio-garsmens, kuris apima visas įmanomas ir galimas iš jo išplaukiančias reikšmes bei prasmes, kas reiškia viską ir nieką kartu paėmus, kalbai kaip sistemai iškyla grėsmė. Kol šis žodis glūdėjo, nors ir jau ne pirmine reikšme, žodyne, kol nebuvo patekęs į ryškesnį kultūrologinį bei religinį kontekstą, buvo savaip ramu. Galima numanyti, jog jis laukė, kada išmuš jo atmenos valanda. Tačiau, antra vertus, labai galima dalykas, jog gali nutikti ir atvirkščiai, šio žodžio-garsmens esmių esmė bus skaidoma, interpretuojama bei varijuojama toliau, tokiu būdu užtemdant, perkeičiant jo pirminę reikšmę. Kita galimybė – apskritai nepaisyti bei nesureikšminti šio žodžio gyvo vartojimo, kas mano įsitikinimu reikštų apskritai nepaisyti tiek Dievo, tiek ir kalbos šventumo lygmens.

Sparčiai desakralėjančiai, materialėjančiai ir lėkštėjančiai visuomenei tai gali būti priimtina. Dėl šių ir dar dėl daugelio kitų nepaminėtų motyvų, drįstu tad savaip oponuoti ar net kritiškai pažvelgti į aumens vertimą. Tiksliau, sanskritiško žodžio „buddhi“ vertimą aumeniu. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu mokslinis požiūris būtų vienareikšmiškai teisingas, stengčiausi paneigti patį mokslinį požiūrį, drąsiai teigdamas, jog mokslinis žvilgis teišreiškia ribotą tikrovės aspektą ir AUMENS (šio paties svarbiausio lietuvių kalbos žodžio, išreiškiančio ir beasmenio Dievo sampratą) nė už ką nesutikčiau įsprausti tik į apibrėžtą antrą, trečią ir t.t., vienokią ar kitokią reikšmę.

Alvydas Č. Saulėta. „…Negu 100 kartų išgirsti“. Vilnius, 2007 m.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt

OM smely

OM smėly. R.G.Narajano nuotr.