Klausimas: turiu klausimą tau, kaip teosofui, gal galėsi padėt man į jį rast atsakymą,- atsižvelgiant į mano vakar prajaustą žmogaus santykį į Dievą. Aš neturiu omenyje jokiu religijų, čia atskira tema. Mūsų protėvių jis buvo betarpiškas, kasdienis, esantis visur, žinantis, kur ir kada ir kokiu klausimu į kokia konkrečią dievybę kreiptis. Jie tuo tikėjo ir ne tik, tai buvo jų gyvenimo dalis.
Tada, atėjo krikščionybė ir Dievas buvo išneštas iš namų į bažnyčias. Kas atsitiko su žmonėmis, kaip pakito jų gyvenimas. Pasak A.Kurtinaičio, tyrinėjant pasakas – epus, tas pokytis buvo neišvengiamas ir jis turėjo duoti teigiamus pokyčius. Kokį vaizdą mes dabar turime pasaulyje, manau, apibūdinimo nereikia…
Ar tai yra teigiamas pokytis, o gal jis dar įvyks? Ir tada kasdienis Dievas su Dievu aukštai danguje ras kažkokį ryšį ir atsivers nauja sąmone, nauju suvokimu. Nes kažkuriuo to prajautimo momentu pamačiau, kad kasdienis Dievas ir jo pagerbimas užsivėlė apeigose, nebekėlė dvasios. O garbinimas Dievo aukštai danguje, kaip nepasiekiamas paprastam mirtingajam, atitraukė žmones nuo žemės. Ar jau atėjo laikas tam perversmui? Ir kai mes atliekame apeigas, manau jos jau naujoje sąmonėje vyksta…
Atsakymas: šioje savo pastaboje, šalia gyvosios patirties, pateiki tariamai buvusią – esamą tikrovę schematiškai bei kuri savo sampratas. Jos, suprantama, yra iš dalies teisingos. Ne kartą buvome Indijoje, ten protėvių prokultūra išliko išties perduota medžiaginiame lygmenyje. Ten ir dabar yra betarpiškas žmonių santykis su Dievu. Tačiau: yra vadinamas Vienatinis Dievas ir yra labai daug deiviškųjų skvarmų – dievų, dievybių, kurios, tikima ir žinoma, išspinduliuojamos iš vieno Šaltinio, iš vienos Esmės. Garbindami dievybės skvarmą, jie garbina Esmę (net jei kažkas konkrečiai ir užmiršta apie „Esmės“ būvą).
Tiesa, kad protėviai „religijos“ neturėjo, nes gyvenimas nebuvo suskaldytas dalimis. Tačiau turbūt niekada nebuvo taip, kad nebūtų šventyklų, ten degančios Ašinės Ugnies (Esmės) iš kurios būtų galima parsinešti Ugnelę savo namų židiniui. Iš čia ir mistiškoji protėvių anagrama – UGnija (senobiškesnis variantas būsiąs AGnija) – GAbija. Čia, kaip ir Saulė, Ugnis pirmiausia yra moteriška galia, nors visa arijų (indoeuropietiška) logika sako, jog vyriška. Tai mūsų paslaptis. Todėl nelabai turi pagrindo teiginys, jog krikščioniškaisiais laikais „Dievas buvo išneštas iš namų į bažnyčias“. Jis visuomet gyveno tiek šventyklose, tiek namų aukuruose, altorėliuose. Krikščionybė čia nieko naujo neatnešė, tik perkeitė skvarmas savomis. Božnicas-bogžyčias-bažnyčias statydama dažniausiai senojo tikėjimo šventvietėse.
Šiandien Indijoje mes irgi matome panašų vaizdinį – ir šventyklas ir namų altorėlius. Leidžiantis saulei visa Indija paskęsta varpelių gaudesyje ir mantrose – maldose. Didžioji dalis jų atliekama namuose, viešbučiuose ir t.t. Tačiau šventykla visada pirminė, iš jos skleidžiasi giluminė šviesa, namų altoriuose ji tampa išorine Dvasia. Ir vėl sugrįžta į šventyklą, kad susilietų su Esme, tai amžinoji dvasinė Rėda, kurią atspindi Ag – Ga kaita, lyg įkvėpimas ir iškvėpimas. Ag – įkvėpimas, judesys nukreiptas į save, į Esmę, vidun (ezo) ir Ga – ta pati galia, nukreipta į išorę, išorinei kūrybai, veiksmui (egzo). Pats žmogaus kūnas, kvėpavimo vyksmas ir šių garsų tartis apie tai praneša, įkvepiant patogiau tarti ag, o iškvepiant ga.
Šie dalykai yra amžini ir nesusiję su istoriniais, visuomeniniais ir bendruomeninės sąmonės – sąmoningumo pokyčiais. Galų gale bent išoriškai – kaip buvo, taip ir liko, tik išorės apeigos, kultai keičiasi, Esmė nesikeičia, nes keistis tiesiog negali – nėra kam keistis. Ji viena ir nedaloma. To suvokimas ir yra teosofija. Gal lietuviškai galėtumėm pasakyti – Žinyčia, Žinojimas arba Jnana sanskrite. Pirmiausia, ir tai suprantama – ne protinis žinojimas, o Žinojimas per vidinę patirtį, kurią tu ir gavai apsilankiusi tame mieste (tiksliau, patirties dalį, juos dar reiks sujungti į visumą, kai sujungsi – matyt, išnyksi kaip atskiras asmuo ir pati tapsi Teosofija).
O bendruomenės sąmonė kyla ir leidžiasi, priklausomai nuo laikmečio (jugos). Visa tai įtikinamai yra paaiškinęs dar Šri Juktešvaras, todėl tiesiog pateikiu nuorodą į jo knygos dalį:
Taip jau ne kartą yra buvę – Esmė kažkur pasimeta, apeigos „užsivelia“ ir „nebekelia dvasios“. Rodos, viskas prarasta amžiams. Tačiau ateina vienas ar keli žmonės (pvz., Adi Šankaračarija Indijoje) ir viskas pamažu vėl ima prisikelti, vėl aumuo atgyja. Nuo mažos kibirkšties įsidega didelė liepsna. Tik duokim jai laiko. Taip sakau, nes taip jau yra buvę. Šis laikotarpis – tai dvasios augimo, išsigryninimo laikotarpis. Atrodo, kad ir dvasios ir bedvasiškumo yra labai daug. Ir tarp jų – suvokimo praraja. Šiandien kaip niekada turime daug išorinės laisvės, nes dabar žmogaus pavergimas, įbaudžiavinimas grįstas vadinamu nestruktūriniu valdymu. Geriausias to pavyzdys – įvairiausia reklama. Yra įtaigiai siūloma daryti vienaip ar kitaip, vyksta užslėptas stumtelėjimas elgtis tam tikru būdu (pirkti prekę ar paslaugą – ūkio, politikos ir kt. srityse). O žmogus galvoja, kad sprendimą priėmė jis pats.
Tačiau šioje austuvoje (sistemoje) yra ir didelių privalumų Suvokimo siekiantiems. Jei struktūrinis valdymas tiesiogiai įpareigoja, nestruktūrinis – tik programuoja, bandydamas užvaldyti žmogaus protą ir jausmus. Nuo mūsų sąmoningumo priklauso, kaip elgsimės, kokį pasaulio vaizdinį sau kursime – ar jis artės prie Esmės, ar nuo jos tols.
Kaip bebūtų, tos Esmės (įvairiais Vardais vadinamos) Malonė, Indijoje vadinama Šaktipata – irgi turi reikšmės, tačiau tai jau gilūs vidiniai lygmenys…
Minima atskirtis tarp „kasdienio Dievo ir Dievu aukštai danguje“ yra vienas dabarties bruožų, tačiau tas bruožas laikinas, praeinantis. Taip vadinamam „vakarietiškam“ galvojimui yra būdinga atskirtis, mąstymas dalimis, jas dažnai supriešinant. Iš čia, iš šito protiško galvojimo ir vidinės neramybės kyla ir visas daugis išorinių atskirčių – bendruomenės (socialinė) atskirtis (tarp turtuolių ir vargšų), politinė atskirtis (tarp liaudies ir valdžios), religinė atskirtis (tarp formalaus Dievo ir Gyvojo Dievo) – ir visa tai yra ego – savininkiškumas (individualizmas), kuris šiandien galią turinčių jėgų yra užkeltas ant sosto. Tačiau tai baigsis neišvengiamai ir žmonės vėl sugrįš prie pradinių – esminių vertybių.
Todėl visiškai sutinku su tavo sakymu, jog „kai mes atliekame apeigas, manau jie jau naujoje samoneje vyksta“. Ir tebūnie taip. Tiesiog darykim ką galim ir kiek galim savo pačių sąmonėjime, o išorinė apeiga – kaip vidinio tąsa. O amžinybei bei Dėsniams, per kuriuos pasireiškia Esmė (ir visas pasaulis jiems paklūsta), palikime daryti savo darbą, jausdami ir suvokdami, kad per mus vyksta kažkas didingesnio ir virš-asmeniško – Naujo Pasaulio gimimas. Ir ta Nauja Gimtis JAU vyksta ir mes visi esame to liudininkai, stebėtojai, dalyviai ir iš dalies režisieriai. Ir kiekvieno iš mūsų kiekvienas sielos judesys yra labai svarbus, nes jų suma ir duoda išdavą, reikšmingą visai bendruomenei. Kaip rašė mūsų poetas Vladas Šimkus “nė vienas širdies virpesys nepražus…”
Čia praėjo M.K.Čiurlionis ir pridėjo dar tokius žodžius: „Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse.“
TAIP, „jau atėjo laikas tam perversmui”. OM su džiaugsmu./RG
Tęsinys: Taip, Narajanai, Ačiū tau. Labai išsamus atsakymas, matyt, prie jo turėsiu vis dar grįžti ir grįžti, kol pilnai suprasiu. Ir tu teisus, tai buvo mano įžvalgos dalis kuriai pilnai išjausti neturėjau laiko, o kad pilnai suvokčiau trūko žinių, kaip pagrindo į ką atsiremti. Tai, ką pateiki tu, yra pamatiniai dalykai ir padės man toliau plėtoti daugiaprasmį, daugiasluoksnį suvokimą. Vien tik su tuo patyrimu katedroje, su pojūčiu ir vaizdu akyse, neturėdama tinkamų žinių, apipyniau tai sampratomis, kurias mano protas sugebėjo surasti, todėl negalėjau ilgiau likti su tuo, nes jaučiausi, kaip kokioje duobėje. Todėl dar kartą ačiū už pagalbą.
Tikrojoje Taikoje, Tikrojoje Ramybėje, Tikrąjame Džiaugsme, Tikrojoje Meilėje, Tikrąjame Žinojime ir Buvime.
Narajanas ir draugai: klausimai ir atsakymai
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt