Ši kova, keista kova su savimi pačiais, tęsiasi jau daug tūkstančių metų. Žmonės dalinasi ir vis nepasidalina. Tada „pasidalina“ į geriečius ir blogiečius ir ima kovoti. Geriečiai galvoja, kad jie geriečiai, blogiečiai – kad irgi geriečiai. Niekas nenori būti blogiečiais. Gal todėl blogiečių ir nebūna. Kiekvienas karas šventas, abi pusės teisios. Ir abi pusės kaltina viena kita blogiečiais esą. Tačiau galutiniai blogiečiai paaiškėja po vienos iš pusių pralaimėjimo. Todėl ir sakoma, kad „laimėtojai rašo istoriją“.

Jei galvosime į išorę ir išoriškai, niekuomet nerasime tiesos. Nes visos konflikto pusės turi ir laikosi įsikibusios savojo mažo didesnės tiesos fragmento. Tačiau tai juk tik didesnės tiesos atplaiša. Atplaiša, skeveldra negali ilgai gyventi savarankiškai. Ji siekia susijungti su kitomis atplaišomis. Taip po karo neišvengiamai seka taika, kuomet keletas atplaišų susijungia. Net kažkuriai pusei pralaimėjus, jos nešamas tiesos fragmentas niekur nedingsta ir kuo labiau ir dažniau yra neigiamas, tuo labiau maitinamas. Laikui prabėgus, vėl atgyja… Ir taip bėga šimtmečiai.

 Kas pamena, kodėl iš tikro prasidėjo vienas ar kitas karas? Laikas nuplovė ir teisius ir neteisius. Laikas visus išlygina ir seni veteranai, atstovavę priešiškas puses, su nostalgija susitikę prisimena buvusius laikus ir buvusias kovas.

 Taip ir judina mus Gyvenimo Galia: svarbu, kad būtumėm užsiėmę ir judintumėm Žemę suktis. Be mūsų tikrai pražus, sustos! Judiname ir mokslinį – techninį progresą. Kaip žinia, kiekvienas karas, net jei jis šaltasis, paskatina sukaupti tegu ir paskutinius resursus pergalei, paaukoti paskutines kelnes. Žinoma, tai niekada nebūna valdžios kelnės, o jos nuskurdintų žmonių. Tačiau kam tai gali rūpėti, kai sprendžiasi pasaulio galingųjų geopolitiniai ginčai?

 - Mes priversime jus suprasti, priversime jus suvokti savąją laimę, priversime būti laimingais, – sako valdantieji valdomiesiems.

 Ir iš visų pusių pasipila propagandos kruša. Neduokdie nesutiksi su generaline linija. Būsi pavadintas kosmopolitu, homofobu, nacionalistu, fašistu, komunistu, kapitalistu – priklausomai nuo situacijos ir atstovaujamos „teisybės“.

 Visa tai dalinės tiesos. O trūksta, rodos, tiek nedaug: prisiminti tai, ką esame kiek primiršę – sakmę apie savo tikruosius Namus, kuriuose nėra konfliktų ir gyvulinės konkurencijos, o yra meilė, draugystė ir bendrumas-bendradarbiavimas. Yra buvimas bendruose darbuose kiekvieno iš mūsų ir visos Motinos Žemės ir net visos Visatos (net jei tai atrodo per daug ) labui.

 Tai ypač aiškiai matyti dabar – kai konkurentai žvangina ginklais ir įrodinėja savo „teisumą“. Nėra tokioje išorėje jokios tiesos, o glūdi ji žmogaus viduje. Bet baisu valdžią turintiems į vidų pažvelgti, todėl ir sukasi išorėje, konfliktus kurdami, kad nuobodu nebūtų jų neramiems proteliams. Ir didelis jų palaikymo būrys, vieną ar kitą “teisybę” atstovaujančių.

 Mažai kas siekia pakeisti save – o tiek daug pasaulį keičiančių. Vienas Rytų išminčius yra pasakęs – tik žmonių vidinių reformų suma sukuria tvarią išorinę reformą.

 Norite gyventi pasaulyje be konfliktų? Išraukite konfliktą iš savo širdies, su šaknimis. Norą neigti, priešintis, nugalėti, įsigalėti, visad likti teisiu. Norą gerinti savo gyvenimo sąlygas, neatsižvelgiant į kitų, šalia esančių žmonių, poreikius. Atskirkite norus nuo tikrųjų poreikių. Dideli karai visad prasideda nuo mažų dalykų: nuo karų šeimose, darbo kolektyvuose, bendruomenėse. Nuo laukinės gyvulinės konkurencijos, kuri, atseit, skatina ekonomiką. Ekonomiką gal ir skatina. Tačiau laimę ir pilnatvę atima. Norim gyventi “sveikos ekonomikos” šalyje, tačiau patys nesveiki ir nelaimingi? Įdomu…

 - Nieko naujo po saule, – tyliai taria Senojo Testamento Pamokslininkas, – kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule… Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančiųjų nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų… Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas. Kas kreiva, negalima ištiesinti, ir ko nėra, negalima suskaičiuoti…

 Ir vis tik yra vilties. Gal pradžioje ne visiems, gal saujelei, tiems, kas susivoks ir patys ims keistis, nelaukę komandos iš viršaus. Tuomet susivokę ir suradę savo dvasinį centrą ims žadinti kitus, giliai įmigusius. Kad tik audra jų nenušluotų, kad tik gyventų… meldžiuos.

 O dabar… užmerkime akis, giliai įkvėpkime ir iškvėpkime, taip tris kartus. Suraskime šerdį, centrą iš kurio viskas išeina, viskas prasideda. Tai kelio į vidinę taiką pradžia. Ilgas kelias ir sunkus, tačiau tik tų kelių visuma gali sukurti tvarią taiką mūsų Žemėje.

R.G.Narajanas

P.S. Taip Mokytojai kalbėjo:

 „Kai ištari „draugas“, – šėtonas tą pat akimirką atkartoja – „priešas“… Tai yra priešybių pasaulis. Jis maitinasi priešybių sukuriama energija. Pradedant fizikiniais reiškiniais, baigiant žmogiškaisiais poelgiais. Į kuriuos veda mintys. Nesuvaldytos kuria chaosą, suvaldytos – kalėjimą (tvarką).

 Žmogus visada, visą laiką turi būti užimtas. Ši Jėga to siekia ir kiekvienam pasiūlo pagal poreikį. Vienas renka pašto ženklus, kitas uždirba milijonus biržose, trečias ieško nušvitimo. Visi jie labai užsiėmę. Taip užsiėmę, kad neturi laiko sustoti ir pažvelgti į save bei supantį pasaulį. Šis užimtumas generuoja energiją (Ka-Ra), kurios šiam pasauliui ir reikia.

 Sustokite ir pažvelkite. Šis pasaulis veikia lyg automobilio akumuliatorius. Uždara sistema, turintį teigiamą (+) ir neigiamą (-) krūvius. Jie susitinka ir tarpusavio sąveikoje (kovoje), sukuria energiją. Palikti pasaulio – akumuliatoriaus beveik neįmanoma. Kiekvienas veiksmas kažkur kitur generuoja savo priešybę. Pliuso ir minuso visada bus po lygiai, tik jų buvimo proporcijos konkrečioje vietoje nuolat kinta ir nėra jokios fronto linijos.

 Sąmonėkite. Klausimas tik vienas – jūsų sąmonės būsena. Neužduokite klausimų būdami žemumoje – lipkite į kalną, dalis klausimų patys atkris. Dabar jūs negalite padėti šiam pasauliui. Ir jam tikrai nereikia jūsų pagalbos. Sąmonėkite, šlovinkite Viešpatį. Atsargiai prašykite sąmoningumo – supratimo. Kai šydai nukrinta – Būtis spindi ryškia balta šviesa.

 Pasaulis visuomet buvo ir, matyt, pasiliks, nežinojimo ir aistrų nelaisvėje. Nes tokios žaidimo taisyklės. Kalbame tiems, kas jau ėmė susivokti. Kas tampa Stebėtoju… Visur yra Dievas. Kalnų paukščiai pakyla aukštai ir sklando virš snieguotų viršūnių. Tai jų paskirtis. Taip jie atneša Gėrį, Grožį ir Pusiausvyrą – harmoniją į šį pasaulį – akumuliatorių. Tapkite šiais paukščiais ir aukštesnysis tikslingumas bus jums atvertas, kaip praktinė patirtis. OM“

2010.07.20 Vilnius, užrašė – RG

 –

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Chandrashila viršukalnė, Himalajai, Indija.