Psichoterapeuto Olego Lapino straipsnis apie meditaciją.
Šiais laikais daug kas medituoja arba bent yra girdėjęs apie meditacijas. Lietuvoje populiariausių meditacinių praktikų tarpe yra joga, taiči, aktyvios Ošo meditacijos. Kuo gi skiriasi šios meditacijų rūšys?
Meditacijos dažniausiai apibūdinamos negatyviai, t.y. sakoma, kad tai nėra įsigilinimas į mintis, nėra hipnozė ir nėra religinis garbinimas. O apibūdinti meditaciją protingai dažniausiai trukdo faktas, jog meditacija nėra protas. Tačiau labiausiai ji panaši į nesuinteresuotą savo proto stebėjimą. Artimiausias palyginimas – nemokantys kalbėti kūdikiai, kurie išsidrėbę vežimėliuose smalsiai spokso į aplinkinį pasaulį. Medituoti – reiškia pagal galimybes nuvyti šalin mąstymą ir atsiduoti tokiam stebėjimui, tik dažniau ne aplinkos, o savo kūno, jausmų, minčių ir vaizdinių. Ir kas įdomiausia- daryti tai pageidautina nesuinteresuotai, t.y. neturint tikslo. Ir tai nėra lengva padaryti.
Į meditacijas atėję žmonės dažniausiai kažko nori. Jie ateina su tikslais. Todėl iš meditacijos jie kažko laukia. Tarkime, panikos priepuolius turintis žmogus ima laukti, kad po meditacijų išnyks jo panikos priepuoliai. O linkęs lengvai supykti žmogus laukia, kad meditacijos išmokys jį ramybės. Nerimastingi ir nepasitikintys savimi žmonės viliasi, kad meditacijų poveikyje jie taps „energetiškai stiprūs“ ir įvairūs skriaudikai bei agresoriai lėks į šonus vien nuo jų žvilgsnių.
Iš tikrųjų meditacijos yra įvairių religinių praktikų dalis, tačiau į tas praktikas nesusiveda. Medituoja žmonės ir neturėdami jokių religinių tikslų. O tikintis iš meditacijos kažkokio efekto išnyksta pati meditacijos esmė. Geriausia manyti, kad meditacija – tai tiesiog įdomi kelionė, siurprizų pilna nekasdieniška praktika, neįprastas būdas judėti, kvėpuoti, atsiskleisti.
Medituojant įvyksta neurofiziologų patvirtinti smegenų aktyvumo pakitimai, medituodami žmonės iš tiesų dažniausiai pajunta ilgai trunkančią vidinę ramybę, aiškiau mąsto, kai kam atsiranda įžvalgų ar labai gražių vaizdinių. Tačiau tai nėra įsitikinimas ar įtaiga, o greičiausiai netikėtas pašalinis efektas.
Jei nemedituojančio žmogaus smegenys funkcionuoja chaotiškai, tai po meditacijos smegenys ima funkcionuoti darniau. Tarkime, branduolinio magnetinio rezonanso (BMR) tyrimas parodė, jog medituojančio smegenyse nusistovi aiškus smegenų zonų aktyvumas – dešinys pusrutulis aktyvuojasi kaktinėje skiltyje, o kairys – užpakalinėse skiltyse. Nemedituojančio smegenyse dažniausiai nėra tokių aiškių besiaktyvuojančių vietų – smegenyse nuolat tai atsiranda, tai išnyksta įvairios aktyvumo „salelės“. Iš čia galima daryti svarbią išvadą: meditacija disciplinuoja mūsų psichiką.
Jogos meditacija ir yra labiausiai disciplinuojanti. Žinoma, jogoje meditacija yra viso gyvenimo būdo dalis: čia ir neagresyvi bei negodi pasaulėžiūra, kūno bei sąžinės apsivalymas, čia ir fiziniai pratimai, mityba, miego režimas, specialus kvėpavimas.
Meditacija pradedama pasyvioje padėtyje – dažniausiai sėdint sukryžiavus kojas ar lotoso pozoje ir užsimerkus. Pradžioje žmogus leidžia savo mintims klajoti (o jos ir taip pas mus „klajoja“), vėliau sustoja ties viena iš jų ir galiausiai sutelkia visą savo dėmesį į šią mintį ar vaizdinį. Jogoje dažniausiai pasirenkamas koks nors gražus vaizdinys – tarkime, dievybės ar lotoso žiedo vaizdas. Tik sutelkus dėmesį į jį ir išmokius nenukrypti dėmesiu kitur, prasideda vadinama „dhyana“- meditacija tikrąja to žodžio prasme. Atsitinka tai negreitai ir reikalauja vidinės drausmės.
Galima pastebėti, kad joga labiausiai padeda žmonėms, nemokantiems išlaikyti viduje savo emocijų. Ji padeda sukurti savotišką „konteinerį“ viduje , ir „nepilti“ savo emocijų į aplinką.
Taiči – kinų sistema, sukurta ankstyvais viduramžiais daosų ir artimaiai susijusi su kovos menais. Čia irgi siekiama išjungti protą, tik ne statiškai, o nuolat judant. Jei ir groja muzika, tai dažniausia tyliai, tarkime, dzen tradicija fleita atliekamas kūrinys.
Taiči – tai savotiškas „prisijungimas“ prie pasaulį sudarančios ir nuolat judančios energijos, kuri nesustodama „perteka“ iš stiprumo -„jan“ į silpnumą -„jin“- ir atgal. Todėl besimokant taiči reikia išmokti atsiduoti srovei, atpalaiduoti pečius ir kryžkaulį, kiek galima „įsižeminti“, judėti labai lėtai ir dėmesingai. Nuolat keliant svorį iš vienos kojos į kitą, reikia leisti kūnui pavirsti savotiška vandens srove, tuo pačiu neleidžiant sau suglebti.
Kaip ir jogos sistema, taiči padeda koncentruoti dėmesį, nesišvaistyti savo emocijomis. Porinė taiči forma leidžia išmokti bendrauti su kitu žmogumi – jausti kitą, lanksčiai prie jo prisitaikyti, o norint jį paveikti – naudotis paties partnerio jėga.
Ošo meditacijos yra sukurtos septyniasdešimtais praėjusio amžiaus metais Ošo Radžnešo. Jos skirtos vakariečiams, yra aktyvios ir dažniausiai atliekamos skambant muzikai užmerktomis akimis. Populiariausios iš jų turi tris fazes: pirmoje žmogus daug juda, šokinėja, giliai kvėpuoja, kratosi, reiškia įvairius jausmus. Po to jis sustoja, ateina tylos ir stebėjimo stadija. Pabaigoje žmogus šoka.
Šios meditacijos dažniausiai grupinės, tarp meditacijų grupės nariai apsikabina, bendrauja, juokauja. Kaip ir taiči, čia siekiama „įžeminti“ žmogų, neleisti jam nukrypti į fantazijas. Tačiau jei jogos ir taiči vizitinė kortelė – tyla, ramybė ir disciplina, tai Ošo meditacijų ženklas – humoro, juoko, linksmumo atmosfera.
Skirtingai nuo jogos ir taiči, į meditacinę būseną čia einama ne tiek per save kontroliuojant, kiek stengiantis save išreikšti. Toks požiūris gimė indų tantros tradicijoje. Medituojantys siekia kuo labiau išreikšti save ir verkiant, ir juokiantis, ir pykstant, ir kvėpuojant.
Ošo nuomone, vidutiniam indui labai tinka pasyvi meditacija, tarkime, joga. O Vakarų žmogui, turinčiam kūne nemažai įtampos bei neišreikštų emocijų, reikia būtent aktyvių meditacijų. Ošo pasekėjai dažnai derina meditacijas su psichoterapiniais seminarais – kūno raumeninių blokų atpalaidavimu pagal Reichą, geštalto pratimais – tarkime, pokalbiais su įsivaizduojamais pašnekovais, regresu į vaikystę, psichodrama. Todėl Ošo meditacijos ypač padeda savimi nepasitikintiems, jausmų nejaučiantiems ar juos reikšti bijantiems žmonėms.
Žinoma, tai nėra pilnas meditacijų sąrašas. Yra dar vipasana, sachadži joga, dzen meditacija, sufijų šokiai ir kitos. Kuri iš jų geresnė?
Atsakyti galima retoriškai: jei prie nežinomo miško ežero veda daug takelių – koks skirtumas, kokiu takeliu eiti?
Olegas Lapinas
www.delfi.lt