Šio požiūrio esmė yra panaudoti visus kasdienio patyrimo įvykius po meditavimo būsenos laikotarpiu mūsų pratybų tobulinimui – nuo vidinių proto vyksmų iki išorinio pasaulio apraiškų priėmimo, kurias suvokiame veikiant šešioms juslinio supratimo sąrangoms. Tiesą sakant, pratybų tobulinimas yra visų be išimties perkeitimo būdų tikslas. Tačiau tai tampa akivaizdžiausiu dalyku naudojant šį būdą, kuris yra susijęs su savęs perkeitimu miego ir mirties metu. Šį būdą taikome įvykiams, patiriamiems miego ir mirties metu, naudodamiesi įgimtu proto šviesumo siekimu.

Geriausias būdas perkeisti mirties patirtį yra suprasti, kad suvokimas turi du atspindžius: Šviesnešės-motinos ir Šviesnešio-sūnaus. Šie du suvokimo atspindžiai gali susilieti mirties akimirką, o tai iš tikrųjų yra mūsų pratybų tikslas. Suvokimo pratybas turime atlikti kiekvieną dieną, kol esame gyvi, nepaisant vidinių ir išorinių gyvenimiškos patirties įvykių, neatsižvelgiant į tai, ar mūsų protas yra aiškumo, ar aptemimo būsenoje. Visi gyvenimo patyrimo įvykiai turi būti perkeisti sąmoningumo pagalba ir taip nuvesti į dvasinės atgajos kelią. Ir tai ne tas klausimas, kokie kasdieniai išgyvenimai atsiranda, o kokie ne, tačiau tai klausimas, ar mes išlaikome jų suvokimą.

Mirties akimirką labai svarbu atsisakyti prisirišimo prie susijusių vietų, žmonių ir nuosavybės. Jei esame turtingi, verta dalį turto paaukoti Dharmos vystymui, kad mūsų mokytojas galėtų jį panaudoti visų labui. Kita dalis šių pinigų gali būti išleista tinkamoms apeigoms, kurios mums padės mirties metu. Taip pat verta nusiųsti tam tikrą pinigų sumą brolių ir seserų sanghai, kad ji atliktų ganačakros pudžą. Jei yra tokia galimybė, tuomet artėjant mirčiai geriausia susirasti vietą, kur negalėtų kilti neigiamų aplinkybių, užimti gulinčio liūto padėtį ar padėtį meditavimui. Toliau dera įsivaizduoti savo pagrindinį mokytoją kaip pirminį Budą ir, prisipildžius atsidavimo, taikyti mirties baimės perkeitimo būdą.

Tokiu būdu, mes bandome perkeisti pačią mirties baimę. Mirties akimirką žmonės dažniausiai patiria išties neįsivaizduojamą, šiurpų, kraują stingdantį siaubą. Kai ateina laikas mirti, kūnas išgyvena keletą nuoseklių keturių pradų (elementų) ištirpimo tarpsnių. Šioje atkarpoje galime patirti įvairių regėjimų (haliucinacijų). Pagrindinis šio būdo veikimas yra valdyti savo suvokimą – neturėtume įsivelti į neigiamą požiūrį į patį vyksmą, pradėti jausti baimę ar pyktį dėl to, kas vyksta. Turėtume siekti, kad protas nesikabintų prie nepriklausomai gyvuojančio “aš”, prie sampratų: „Aš mirštu“ arba „Man tuoj nutiks kažkas baisaus“. Taip pat nedera jaudintis ir kankintis abejonėmis: „Ar sugebėsiu išlaikyti proto šviesos siekį po mirties?” Visos tokios mintys yra pagrindinės kliūtys veiksmingai taikyti savęs perkeitimo būdą.

Taigi, koks turėtų būti mūsų požiūris į mirtį, ką turėtume daryti? Turime pabandyti atpažinti ir įprasminti jausmus, susijusius su mirimo eiga, kurie gali būti patirti meditavimų metu, ir tada nustatyti, ar jie tampa baimėmis ir niūriais nuogąstavimais, ar padeda mums pasitikėti savimi. Kad ir koks gyvenimo patyrimo įvykis kiltų, susitikite su juo akis į akį įvykio akimirką ir tada pabandykite panaudoti jį savo dvasiniam vyksmui. Net jeigu šis įvykis būtų neigiamas, padarykite jį savo dvasinio kelio dalimi. Kitaip tariant, užuot vertinę visus šiuos įvykius kaip kliūtis, kurias turėtume įveikti, turime sutelkti dėmesį į jų visų vertingumą būtent šia prasme. Taigi, kaip ir visų kitų perkeitimo būdų atveju, turėtume išlaikyti protą visiškai atvirą ir neleisti mintims užteršti jo vertinimais, kas yra patrauklu, o kas atstumia. Nėra jokių abejonių, kad pradėję atlikti šį būdą, pasieksite pažangą, tereikia tik išlaikyti protą atviru.

Netgi sutros mokymuose apie septynis proto lavinimo taškus yra pateikti pamokymai, kaip atlikti pratybas mirties akimirką, ir patariamų būdų aprašymai. Daugelyje raštų patariama atlikti sąmonės pernešimo pratybas, kaip pasiruošimą mirčiai. Vis tik, pagal mahamudros kryptį, pratybos, kurios tiesiogiai nukreiptos darbui su neigiamomis mintimis ir jausmais, kylančiomis mirties metu, yra labiau pažengusios ir gilesnės.

Šių pratybų atlikimo sekoje, mirties akimirką pereidami per pradų (elementų) ištirpimo tarpsnius, galime patirti Šviesnešės motinos ir Šviesnešio sūnaus susitikimo išgyvenimą. „Šviesnešys sūnus“ taip pavadintas, nes šis atspindys siejamas su raida. Mes sukuriame skvarbų matymą ir vis labiau užtikrintai palaikome suvokimą.

Šviesnešė-motina, atvirkščiai, nuo pat pradžių yra tyra ir iš pat pradžių niekur nepaslėpta. Šviesnešė-motina ir Šviesnešys-sūnus nėra kažkas atskiro, Šviesnešė-motina mums suteikia galimybę sustiprinti savo suvokimą, kuris meditavimo vyksme prisideda prie Šviesnešio-sūnaus atsiradimo. Atėjus mirties laikui, Šviesnešė-motina ir Šviesnešys-sūnus vėl susilieja į vienovę. Vanduo ir jo paviršius neatsiejami, vandens paviršiuje galime pamatyti kažką panašaus į plėvelę, tačiau ši plėvelė savo sudėtimi niekuo nesiskiria nuo po juo esančio vandens. Ir lygiai taip pat Šviesnešė-motina ir Šviesnešys-sūnus yra neatsiejami. Kai indas dūžta, tai jokiu būdu nekenkia erdvei indo viduje – ji tiesiog susijungia su erdve, kuri buvo už indo ribų – ir lygiai taip pat Šviesnešys-sūnus susijungia su Šviesneše-motina mirties akimirką. Tai tas pats, kas pasiekti išeitinę/prigimtinę savo būties būseną.

Vienoje tantroje pasakyta:

Mirtis yra sampratinių sąrangų išdava.

Jei suvokėme savo prigimtinę būseną,

Tai keliaujame į galutinę tikrovę.

Knygoje „Mandžušri vardų pagarbinimas“ sakoma:

Tarp nušvitimo ir klydimo

Tik akimirka -

Dabar mes klystame

O kitą akimirką mes jau prabudę.

Mokytojas Gampopa pasakė:

Jei viena mintis pakeičia kitą,

Kur atrasti galutinę mirtį?

Jei dharmakajos prigimtis yra tyra ir nepažeidžiama,

Kaip joje surasti mirtį?

Mes juk neverkiame, nes vaivorykštė dingo danguje,

Tad, kokia prasmė bandyti surasti mirtį

Jei proto prigimtis neturi pradžios ir pabaigos?

Visa tai žinant, kaip tikėti mirtimi?

Galime praleisti progą pasiekti nušvitimą, jei nesuvoksime tuštumos ir šviesnašumo neatskiriamumo. Tam gali būti kelios priežastys. Dažniausiai mes tiesiog neįdedame pakankamai pastangų į savo meditavimo pratybas arba visiškai nesuprantame, kaip tai atlikti tinkamai. Tačiau jei atliksime pratybas stropiai, net jei mums nepavyktų ištobulinti savo pratybų iki galo, ar jas atlikti pilna jėga, vis tiek yra didelė tikimybė, kad pasieksime nušvitimą būsenoje po mirties. Jei ir šiuo atveju mes nepasiekiame nušvitimo, tai dar lieka galimybė įgyti jį pačioje kito gyvenimo pradžioje. Jeigu ir tai nepavyktų, šiame naujame gyvenime bent jau išlaikysime polinkį meditavimo pratyboms.

Grįžtamojo ryšio kilmės dėsnis lemia mūsų pratybų priežastis, sąlygas ir padarinius, kurie yra kaip karminiai pėdsakai, palikti mūsų proto sraute dėl praeities veiksmų ir poelgių.

Iš Tralego Kjabgono knygos: „Mahamudros mėnulio šviesa“.

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt