Išminčių sakymai 74

buddha-11 Esu toks paprastas, kad jūs negalite manęs suprasti. Esu taip arti jūsų, kad manęs nematote.

Dzogčeno posakis

*

Niekada neišgyvens tokia tauta, kuri priima savosios būtovės vertinimus kaimyno akimis.

Pridrikas Nyčė

*

Nemedituodami jūs negalite pažinti savasties. Be meditavimo negalite pasiekti dieviškumo ir nemirtingumo. Be šito neišsivaduosite iš proto pinklių. Meditavimas – tai vienintelis karališkas kelias į išsivadavimą. Jis tarsi slapti laiptai iš žemės į dievo karalystę. Tarsi laiptai, vedantys nuo blaškymosi į ramybės prieglobstį, nuo nesuvokimo link žinojimo, iš mirties gniaužtų link nemirtingumo.

Svamis Šivananda “Dieviška palaima”

*

Kiek žmonių – tiek ir Būdų, kiek žmonių – tiek ir Budų.

RG Narajanas

*

Kol veikla vyksta, kol įspūdžiai apie šį besikeičiantį pasaulį išlieka, kol jausmai nepastovūs – kaip galima suvokti Tiesą? Kol neišgyventas savo kūno garbinimas, kol gyvas pojūtis „mano“, kol išlieka prisirišimas prie veiklos vaisių, kol kuriami planai; kol nėra nurimusio proto, kol nepasiektas meditavimas į šventraščius, kol nėra meilės Mokytojui – kaip galima pasiekti Tiesą?

Garuda Purana Sarodhara

*

Mes galime tai padaryti, galime nustoti kovoti. Visa kova gimsta mūsų viduje, tarp proto ir širdies, – ir vėliau persikelia į lyčių kovą, tarp vyro ir moters, kovą darbe, gatvėje tarp valstybių ir t.t. Atraskite Stebėtoją, savo dvasinę šerdį ir gyvenkite iš ten. Tuomet, jei ir reiks pakilti kovai, atraskit karį savyje ir te jis kovoja vietoje jūsų. Kitaip pati kova jus išdarkys, naikins. Taip byloja senovės išmintis. Susitaikymas yra įmanomas. Kol kas šios ramybės salos lieka salomis, tačiau jos plėsis ir apims visą Žemę – jau greitai…

RG Narajanas

*

Didžiausi įvykiai – tai ne patys triukšmingiausi, o pačios tyliausios mūsų valandos.

Pridrikas Nyčė

*

Tavo aukšti virpesiai plaukia virš gyvenimo duobių ir kalvų, aukščiau debesų….

RG Narajanas

*

Kas yra tikro tavo klausime? Tai proto būsena. Jokia proto būsena negali būti tikresnė negu pats protas. Ar protas yra tikras? Tai tėra būsenų rinkinys, visos jos – laikinos. Kaip laikinų būsenų seka gali būti laikoma tikrove?

Šri Nisargadatta Maharadž

*

Kuo daugiau išminties turi, tuo mažiau kils minčių.

Tibetiečių posakis

*

Svetimžodis kalboje, tai kaip svečias mūsų namuose: kol jis tik svečiuojasi, mes jį mylim ir gerbiam, bet per ilgai užsibuvęs svečias dažniausiai tampa našta, o vėliau jis gali pradėti reikalauti šeimininko teisių ar net trokšti tapti pačiu šeimininku, tačiau joks svečias mums niekada nebus tiek artimas kiek mūsų šeimos nariai, mūsų artimieji. Manau būtų daug gražiau ir patogiau, jei norintieji lavinti savo tarptautinio bendravimo įgūdžius tiesiog išmoktų lotynų kalbą ir nepainiotų jos su lietuvių kalba.

Henrikas Kulvinskas

*

Taigi, tegu (jogas) vysto draugiškumą visų gyvų būtybių, kurios mėgaujasi laime, atžvilgiu; atjautą tiems, kas kenčia; džiaugsmą – dorųjų atžvilgiu; beaistriškumą tiems, kas turi ydingų polinkių. Tiems, kas augina (savo jausmus, suvokimą) tokiu būdu, atsiranda „šviesi“ kokybė ir iš čia prasideda sąmonės apsivalymas. Būdama apvalyta, ji susitelkia į vieną tašką ir pasiekia pastovumą.

Jogas Vjasa

*

Pradėk žvelgti į savo kūną, kaip į namus, kuriuose tu laikinai apsigyvenai. Tada tu niekada nepasiduosi jo vilionėms. Nuolatiniu veržimuisi siek nugalėti ypatingai matomas savo būdo silpnybes, nukreipdamas mintį ta kryptimi, kuri panaikintų tavyje kiekvieną atskirai paimtą aistrą. Po pirmųjų pastangų tu pajausi neišreiškiamą tuštumą širdyje: nebijok, bet priimk ją, kaip švelnų vakarėjimą, kuris pranašauja dvasinės palaimos saulėtekį. Liūdesys nėra blogis. Nesiskųsk: tai, kas tau rodosi kančia ir kliūtimi, dažnai iš tiesų yra paslaptingos gamtos pastangos padėti tau tavam darbe, jeigu tu sugebėsi teisingai jas išnaudoti. Žvelk į visas aplinkybes su mokinio dėkingumu.

E.P. Blavatskaja. Keli nurodymai kasdieniam naudojimui.

*

Skvarma tuščia, tuštuma yra skvarma. Nėra akių, ausų, nosies, liežuvio, nėra kūno, proto, nėra spalvos, garso, kvapo, skonio, prisilietimo. Niekas negyvuoja.

Šerdies sutra

*

Kas kovoja su pabaisomis, tam reikia saugotis, kad pats netaptų pabaisa. Ir jeigu ilgai žiūrėsi į bedugnę, bedugnė irgi žiūrės į tave.

Pridrikas Nyčė

*

Skvarma yra Tuščia. Tuštuma yra skvarma. Skvarma neatskiriama nuo Tuštumos. Tuštuma neatskiriama nuo skvarmos. Kai pavidalas yra tuštuma, tuomet tuštuma yra pavidalas. Taip ir jutimai, skirstančios sąvokos ir sampratos, paskatos ir įpročiai, bei sąmonė-menta yra tušti.

Šerdies sutra

*

Tik žmogus nuolat priešinasi sunkio jėgos krypčiai: jis nuolat siekia kristi aukštyn.

Pridrikas Nyčė

*

Mažai kas siekia pakeisti save – o tiek daug pasaulį keičiančių. Vienas Rytų išminčius yra pasakęs – tik žmonių vidinių pertvarkų suma sukuria tvarią išorinę pertvarką.

Norite gyventi pasaulyje be pykčių? Išraukite pyktį iš savo širdies, su šaknimis. Norą neigti, priešintis, nugalėti, įsigalėti, visad likti teisiu. Norą gerinti savo gyvenimo sąlygas, neatsižvelgiant į kitų, šalia esančių žmonių, poreikius. Atskirkite norus nuo tikrųjų savo poreikių. Dideli karai visad prasideda nuo mažų dalykų: nuo karų šeimose, darbo bendruomenėse. Nuo laukinių gyvulinių varžytuvių (sako – konkurencija), kurios, atseit, skatina ūkį (sako – ekonomiką). Ekonomiką gal ir skatina. Tačiau laimę ir pilnatvę atima. Norim gyventi “sveikos ekonomikos” šalyje, tačiau patys nesveiki ir nelaimingi?

RG Narajanas

*

Bodhisatvos nieko neįgyja: visą laiką pasikliaudami skvarbaus suvokimo/įžvalgos tobulybe, suvokia, kad jų sąmonės niekas netemdo ir jokių kliūčių nėra. O jei kliūčių nėra, nėra ir baimės. Išsivadavę iš visų priešybių, iškrypusių sampratų ir regimybių, jie pasiekia visišką nirvaną.

Šerdies sutra

*

Dabartį matyti kur kas sunkiau, nei ateitį.

Verneris Erhardas

*

Man buvo kažkaip linksma, kad aš aukštai virš pasaulio; jausmas vaikiškas, nesiginčysiu, tačiau, toldami nuo visuomenės sąlygotumų ir artėdami prie gamtos, mes nenoromis tampame vaikais; visa, kas įgyta, nukrenta nuo sielos ir ji vėl tampa tokia, kokia buvo kažkada, ir iš tikro, kada nors bus vėl.

Michailas J. Lermontovas

*

Šis žemiškas gyvenimas yra krytis ir nuobauda. Siela gyvena „karste, kurį mes vadiname kūnu“ [...] Gyvenimas tokių būdu greičiau rodosi sapnu, nei tikrove. Esam lyg įkalinti požeminėje oloje, mūsų nugaros pasuktos į šviesą ir mes suvokiame tik daiktų šešėlius, galvodami, kad jie tikri [...] Tačiau šitie šešėliai, jeigu mes ne visiškai nutolome juslinės prigimties valdžion, budina mumyse neryškius prisiminimus apie tą aukštąjį pasaulį, kuriame mes kažkada gyvenome. Įkalinta dvasia išlaiko kai kuriuos neaiškius ir aptemdytus prisiminimus apie savo palaimos būseną, iki gimties rėdų pradžios, o taip pat neįvardintą sugrįžimo ilgesį.

Jelena Blavatskaja. Nuvainikuotoji Izidė, I tomas

*

Žmogus išorėje rodo pasauliui žmogų viduje.

H.Mantelis „Veidrodis ir šviesa“

*

Tu vadini save laisvu. Laisvu nuo ko, laisvu kam?

Pridrikas Nyčė 

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt