Motina: „Maldos ir meditavimai“ (4)

motina Tai buvo pirmoji Mirros Alfassos kelionė į Indiją, į kurią ji išsiruošė kartu su savo vyru. Namuose jie paliko tuo metu dar nedidelį savo sūnų. Tada jai buvo 36 metai. Ši kelionė virto dviem skirtingais patyrimais: viena nuotaikinga ir įdomi 3-jų savaičių kelionė laivu ir traukiniais į Pondičerį, o kita – gyvenimą keičianti savęs atradimo, nušvitimo kelionė ir reikšmingas susitikimas su Šri Aurobindo. Motina, tada dar Mirra Alfassa, atvyko į Pondičerio traukinių stotį ankstyvą kovo 29 dienos rytą. Besiartindama prie miesto, Motina išvydo Šviesos stulpą, ir toji šviesa tik stiprėjo, tapdama dar galingesne, kai Motina įžengė į patį miestą. Ji susitiko su Šri Aurobindu jo Ašrame, atpažindama jame savo Guru ar Krišną, kurį matydavo savo sapnuose. Vėliau vykusiuose susitikimuose ji patyrė visišką proto nurimimą, laisvą nuo visų minčių…

**

Kovo 4 d. 1914 m.

Gali būti, kad tai paskutinis kartas ilgam laikui, kai rašau prie šito stalo, šiame ramiame kambaryje Tavajame Buvime.

Tikriausiai, kitas tris dienas negalėsiu rašyti… Vidiniame būvyje apmąstau šį besiverčiantį puslapį, kur aš pranykstu į praeities sapną ir žvelgiu į naują puslapį, visą užpildytą ateities sapno galimybių. Ir koks menkniekis šitai atrodo, kaip vaikiška ir nesvarbu, kai tai matoma Tavo Begalinėje šviesoje.

Vienintelis dalykas, kuris yra svarbus – paklusti Tavajam dėsniui su meile ir džiaugsmu.

O Viešpatie, tegul visa mumyse garbina ir tarnauja Tau.

Tegul Santarvė būna su visais!

**

Kovo 6 d. 1914 m., Ženeva

Po to, kai taip stipriai kentėjau dėl jų kančios, aš atsigręžiau į Tave, mėgindama išgydyti šitai, įliejau bent šiek tiek tos Dieviškosios Meilės, kuri yra visaapimančios ramybės ir džiaugsmo šaltinis. Mes neturėtume bėgti nuo kančios, bet mes taip pat neturėtume ir mėgti ar puoselėti ją, mes turėtume mokytis, kaip eiti gilyn į šią kančią ir pilnai paversti ją svirtimi, ganėtinai stipria, kad su jėga atvertume duris į begalinę sąmonę ir įeitume į Tavo nekintančią Ramybės vienovę.

Iš tikrųjų, šis jausminis medžiaginių kūnų prisirišimas, kuris sukelia nesibaigiantį ilgesį kūnams esant atskirtiems, iš tam tikro taško žiūrint yra vaikiškas, ypač, jeigu mąstome iš išorinių skvarmų laikinumo lygmens ir Tavo esminės vienatinės Tikrovės lygmens, bet iš kitos pusės, argi tai ne šis prisirišimas, asmeninės meilės jausmas, yra nesąmoninga žmogaus pastanga kuo stipriau išoriškai išreikšti tą esminę vienovę, link kurios jis visą laiką ir juda, net nežinodamas apie tai? Gal būtent dėl to kančia, kurią sukelia atsiskyrimas – priartina prie pačios vertingiausios šios išorinės sąmonės perkeitimo akimirkos, perkeičiant šį išorinį prisirišimą į vientisą Tavosios begalinės Vienatinės tikrovės išpildymą?

Šito aš jiems visiems linkėjau; šito karštai troškau ir tik todėl, būdama įsitikinusi Tavąja pergale, užtikrinta Tavąja šlove, aš patikėjau jų sielvartą Tau, kad tai apšviesdamas išgydytum.

O Viešpatie, padovanok, kad visas šis meilaus prisirišimo ir jautrumo grožis būtų perkeistas į šlovingąjį žinojimą. Tegul visa, kas geriausia, teiškyla iš viso to ir Tavoji Džiaugsminga ramybė viešpatauja visoje žemėje.

**

Laivo “Kagu Maru” denyje

 Kovo 7 d. 1914 m.

Tu buvai su mumis vakar, kaip pati nuostabiausia apsauga. Tu leidai savajam Valios dėsniui triumfuoti, netgi labiausiai išoriškuose pasireiškimuose.

Į smurtą buvo atsakyta ramiai, į žiaurumą- su švelnumo jėga; ir kur galėjo nutikti nepataisoma nelaimė, Tavoji galia buvo pašlovinta. O, Viešpatie, su kokiu dėkingumu aš sveikinau Tavąjį Buvimą. Man tai buvo aiškiausias ženklas, kad mes turime pakankamai jėgos veikti, galvoti ir gyventi su Tavuoju vardu ir dėl Tavęs; ne vien tik noruose ir ketinimuose, bet veiksmingai vientisame išsipildyme.

Šį rytą mano malda kyla į Tave, visada su tuo pačiu veržimuisi: gyventi Tavąja Meile, spinduliuoti Tavąją Meilę, su tokia galia ir veiksmingumu, kad visi jaustųsi įgalinti, atnaujinti ir apšviesti mūsų ryšio.

Turėti jėgos išgydyti gyvybes, išlaisvinti nuo kentėjimo, kurti taiką ir ramų pasitikėjimą, išnaikinti kančią ir pakeisti visa tai tikrojo džiaugsmo pojūčiu, džiaugsmu, kuris įtvirtintas Tavyje ir niekada nenusilpsta… O Dieve, o nuostabusis Drauge, o visa galintis Mokytojau, perverk visus mūsų kūnus, perkeitinėk mus tol, kol tik Tu vienintelis gyvuosi mumyse ir per mus.

**

Kovo 8 d. 1914 m.

Priešais šį ramų saulėtekį, kuris pakeitė viską manyje į tylą ir ramybę, tą akimirką, kai aš augau sąmoningai Tavyje ir Tu vienintelis gyvenai manyje, o Viešpatie, jaučiau lyg priglausčiau visus šio laivo gyventojus ir apgaubčiau juos tolygia meile, kad bent truputėlis Tavosios sąmonės atbustų kiekviename iš jų. Nedažnai aš taip stipriai jaučiau Tavąją Dieviškąją galią ir Tavo nenugalimą Šviesą, ir mano pasitikėjimas vėl tapo pilnas ir išgrynino mano džiaugsmingąjį atsidavimą.

O tasai, kuris atleidi visas nuodėmes ir išsklaidai visą neišmanymą, o Tasai aukščiausiasis gyduoli, būk visada esančiu šiame laive, širdyse tų, kurie tai priima, kad vėl ir vėl pasireikštų Tavoji šlovė.

**

Kovo 9 d. 1914 m.

Tie, kurie gyvena Tau ir Tavyje, galbūt pakeičia savo gyvenimo aplinkybes, savo įpročius, klimatą, aplinką, bet jie visur atranda tą pačią aplinką, tą erdvę jie nešasi su savimi, savo mintyse, kurios yra nuolat nukreiptos į Tave. Visur jie jaučiasi lyg namuose, nes visur, kur bebūtų, jie yra Tavuosiuose namuose. Jie daugiau nebesistebi pokyčiais, netikėtumais, gražiais daiktais ar vaizdingomis šalimis; jiems tai – tik Tavasis Buvimas, kuris pasireiškia visame kame ir Tavasis nesikeičiantis spindesys, kuris niekada jų neapleidžia ir jiems yra akivaizdus iki smulkiausių smėlio dalelyčių. Visa žemė gieda Tau garbinimus, nepaisant kliūčių, vargų, neišmanymo, nes visa tai vis tiek yra Tavosios meilės šlovė, kurią mes priimam ir su kuria mes galim nuolat ir visur apsijungti.

O Viešpatie, mano mielasis Mokytojau, aš nuolat patiriu visa tai šiame laive, kuris man rodosi, kaip nuostabi ramybės buveinė, šventykla, plaukianti Tavo garbėje per nesąmoningo neveiklumo bangas, kurias mes turime įveikti ir atbudinti į sąmoningą Tavąjį Dieviškąjį Buvimą.

Palaiminta buvo diena, kai aš pažinau Tave, o Neapsakoma Begalybe.

Iš visų dienų, tegul bus palaiminta toji diena, kai žemė pagaliau nubudus pažins Tave ir gyvens vien tik Tau.

 

Mirra Alfassa – Motina. “Maldos ir meditavimai”

 

vertė Renata Nirvani

MOTINOS „MALDOS IR MEDITAVIMAI“ TREČIOJI DALIS

Aurobindo_Mother

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt