Sprendimas glūdi ne prote, o žmogaus dvasioje, jo dvasiniame kryptingume. Būtent dvasinė, vidinė laisvė – vienintelė gali sukurti dermingą, žmogišką tvarką. Būtent dvasinis, daugiau nei racionalusis, švietimas vienintelis gali apšviesti vitalinę (žemutinę) žmogaus prigimtį ir darną jos savęs-ieškojimuose, prieštaravimuose ir nesantaikose.

Daug gilesnė brolybė, iki šiol neatrastas meilės dėsnis – tai vienintelis patikimas pamatas, kuris įmanomas dermingoje visuomenės atgajoje , niekas kitas jos pakeisti negalėtų. Tačiau ši meilė ir brolystė negalėtų veikti vitalinių instinktų arba protavimo pagalba, kur juos gali sutikti ir nukreipti nuo kelio bei atmesti dvilypiai svarstymai ir kitokie prieštaringi instinktai. Savęs jie neįtvirtintų ir įprastoje žmogaus širdyje, kur yra daug kitokių aistrų, kad kovotų su jomis. (…)

Nes tik šitaip egoizmas galėtų išnykti, o tikrasis ypatingo dieviškumo asmeniškumas kiekviename žmoguje galėtų save įtvirtinti, besiremdamas tikruoju komunizmu (bendruomeniškumu), kiekvieno žmogaus vienodu dieviškumu; nes Dvasia, slapčiausiasis ir šventasis Aš, visuotinis dieviškumas kiekviename buvime yra išeitinė įvairialypės vienybės prigimtis, savo tobulo atskiro gyvenimo ir prigimties atskleidimas bendrabūvyje, visuotiniame gyvenime ir bendroje prigimtyje.

Šri Aurobindo „Žmogiškoji rėda“.

__

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt