Niekas arba tuštuma, taip vadinama todėl, kad įgyvendinant šią būseną nėra prisirišimo. Laisvė nuo to, kas bebūtų, yra tuštuma. Žmogus gi įsivaizduoja tuštumą kaip erdvę be daiktų, be objektų ir formų. Jam tuštuma asocijuojasi su niekuo (kai nėra kažko).

Tuo tarpu, tuštuma vienio ir buvimo vientisumo prasme visada yra gyvenimo pilnatvė, joje susipynę likimai ir kuriamas žaidimas, iš jos rutuliojasi Visatos ir į ją jos gi sugrįžta po evoliucijos erdvėje-laike. Tuštuma savyje talpina visa ko Pradžią, procesą-veiksmą-judėjimą ir visa ko Pabaigą.

Naudojantis terminais „talpinimas“, „nebuvimas kažko“ ir „buvimas kažko“ žmogus savo vaizduotėje apriboja tuštumą, ją paversdamas erdve-niekuo-neužpildyta. Tačiau tuštuma – tai visiškai ne erdvė. Tai greičiau neįsivaizduojamas Beribiškumas ir Tyluma, tai sąmonės būsena, kurios aprašymas žodžiais ją nupigina ir nuleidžia iki tam tikro lygmens, nors iš tiesų ji talpina visus lygmenis savyje. Tuštuma arba niekas, būdama abstrakčia sąvoka, suvokiama sakmėmis (kai pasakojama perkeltine prasme). Ji negali būti suvokta protu, nes protui ji neegzistuoja, būdama už jo pažinimo galimybių.

Tatjana Platonova „Kalno kelias“

 –

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt