Tarkime Tautiškos Giesmės žodžius teisingai

kudirka   Kiekvienais metais liepos 6 d., taip jau susiklostė, visi kartu giedame Lietuvos Tautinę Giesmę. Šis V.Kudirkos eilėraštis, tapęs tautos Giesme, turi nepaprastą reikšmę tautai ir mūsų žemei. Kiekvienąkart giedodami, ištariame septynis priesakus, kuriuos įtvirtiname kartodami su tikėjimu ir atsidavimu. Čia, kaip tradicinėse maldose ar mantrose, yra svarbus kiekvienas garsas, kiekviena raidė.

 Tačiau kokią himno versiją giedame? Skiriasi tik viena raidelė „s“, o kokią didelę reikšmę ji turi! Dabar sunku pasakyti, kaip šią giesmę užrašė pats V.Kudirka, nes, kiek man žinoma, eilėraščio rankraščio nėra išlikę. Koks gi skirtumas tarp jų? Giesmėje, kuri giedota tarpukariu, šitaip užrašyta:

 Tegul Saulė Lietuvos

Tamsumas prašalina,

Ir Šviesa, ir Tiesa

Mūs žingsnius telydi.

 O dabartinėje, oficialioje himno versijoje skaitome:

 Tegul saulė Lietuvoj

Tamsumas prašalina,

Ir šviesa, ir tiesa

Mūs žingsnius telydi.

 Pakeista tik viena raidė, tačiau ji keičia visą esmę. Ir tai iš tikro Esmė, tai labai svarbu. Saulė Lietuvos, pirmiausia, yra nuoroda į dvasią, dieviškumą, Karaliaus Gedimino „Vieną Dievą“. Tai vienas iš 7 Kudirkos priesakų ainiams. Saulė Lietuvos reiškia tikėjimą, tai ištariančiojo įsipareigojimas būti Švyturiu ant kalno, pačiam tapti Šventąja Ugnala, nešti šviesą, dorą, darną Lietuvai ir pasauliui. Saulė Lietuvos – tai ir protėvių, jų pasaulėjautos atminimas ir pagarba jiems bei seniesiems tautos Dievams.

Saulė Lietuvos – tai Saulės dievybės aspektas, arba tiesiog Dievas: Motina-Tėvas (MA-TA) viename, pusiausvyroje (Saulala Motula, vidinis Tėvas ir išorinė, matoma visiems Motina).

Tai siekis tapti švariems, apsivalyti, prašymas, kad Aukščiausioji Malonė apvalytų žmogų ir visą tautą, jos likimą, pašalintų tamsą ir nešvarumus, nežinojimą iš atskiro žmogaus bei tautos bendruomeninės sąmonės.

 O štai saulė Lietuvoj – iš tikro tik mielas peizažas. Tik saulutė be jokių gilesnių prasmių. Jei tai ne Saulė Lietuvos, o saulė Lietuvoj – gal tai atvežtinė, importuota saulė – iš Maskvos ar Vatikano, Briuselio ar Skandinavijos…

Žinia, jog mūsų tėvai ir seneliai giedojo „Saulė Lietuvos“. Puikiai pasakė Algirdas Kaušpėdas:

„Aš šiandien giedosiu „Saulė Lietuvos“. Taip, kaip giedojo mano tėvas, mano senelis. Tikiu, kad Saulė Lietuvos švies ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje. Jei vietoje „Tegu Saulė Lietuvoj“ sakytume „Tegu Saulė Lietuvos tamsumas prašalina”, įsipareigotume nešti šviesą ne tik sau, bet ir kitiems. Tai visiškai kita reikšmė. Ne vietinė, neva mes čia Lietuvoj turėkime savo laimę ir svarbiausia, jog mums viskas būtų gerai. Tai uždarumo motyvas, kurio neturėtų būti himne. Dar vienas svarbus argumentas. Žodžiai „Saulė Lietuvos” buvo ne tik Tarpukario nepriklausomos Lietuvos oficialus tekstas – pokario partizanai su šiais himno žodžiais žuvo gindami mūsų laisvę. Himno versija su žodžiais “…Saulė Lietuvos” – jau sutvirtinta krauju, jo negalima imti ir keisti vien dėl to, kad kažkas ėmė ir kažką pasamprotavo, ar, tarkim, rado, jog pats V. Kudirka lyg ir turėjo kitą versiją… Niekas taip nedaro. Himno žodžiai „Saulė Lietuvos” yra emocinė-istorinė tiesa, kurią reikia atkurti.“

Sakoma, jog šis naujasis „upgreidas“ buvo įvestas pirmaisiais TSRS režimo metais ir naudojamas iki tarybinės Lietuvos himno įvedimo. Iš čia ir kilo „Stalino saulės“ parvežimo beveik „poetinė“ metafora… Kiti sako, kad tokią versiją turėjo užrašęs pats V.Kudirka.

 Dera pabrėžti, jog negali būti atsitiktinis šis „Saulė Lietuvos“, iš kur bebūtų atsiradęs. Pakeitus vieną raidę, himnas praranda savo pirminę galią. Ir vienas iš pasižadėjimo priesakų tampa netikras, silpnas. Vienas dalykas, kai tamsumas šalina „Saulė Lietuvos“ – kitaip tariant, visos dvasinės galios, pats Dievas. Ir visai kas kita, jei paprasta „astronominė“ saulė, dangaus kūnas be vidinio dvasinio užpildymo. Todėl „Saulė Lietuvoj“ – tai materialistų, ateistų, netikinčių ir „protukų“ saulė. O „Saulė Lietuvos“ – tikinčių ir Žinančių, dvasiškai tobulėjančių Saulė.

Kur yra žemės centras? Ten, kur stovi mano kojos. Kur aš ESU. Kur mes Esmingai ESAM. Ten, kur Saulė Lietuvos…

 Visad tai atminkite. Saulė Lietuvos yra mūsų žmonių, žemės ir tautos dvasinė šerdis.

 Todėl visada, giedodami Tautišką Giesmę, giedokime:

 Tegul saulė Lietuvos

Tamsumas prašalina,

Ir šviesa, ir tiesa

Mūs žingsnius telydi.

R.G.

***

Lietuvos_himnas_tautiska_giesme

 P.S. Vienas iš esmingųjų protėvių papročių buvo priesaika arba sutartis. Būdavo prisiekiama valdovui arba priesaika patvirtinamos sutartys ir susitarimai. Tarp žmonių, tarp tautos ir valdovo, tarp valstybių. Sutartyse tarp valstybių, jei krikščionys įsipareigodavo Kristaus vardu, tai tenkindavo mūsų protėvius.

1338 metais vokiečių kolonistų prie Baltijos sutartis su Lietuvos valstybe buvo patvirtinta priesaikomis: katalikai ir stačiatikiai bučiavo kryžių, o lietuviai, protėvių tikėjimo išpažinėjai, „atliko savas apeigas“ (Gedimino laiškai, p.194-195), priesaikos metu lietuviai šaukdavosi savo dievybių ir prisiekdavo jų akivaizdoje.

1351 metais vengrų ir lenkų kariuomenė užpuolė Lietuvą, reikalaudama krikštytis. Kęstutis nusiuntė pasiuntinius, siūlydamas taiką bei reikalaudamas paleisti jo brolį Liubartą iš lenkų nelaisvės, karaliaus karūnos iš Vatikano ir karinės pagalbos susigrąžinant kryžiuočių užgrobtas žemes. Šie reikalavimai buvo patenkinti. Tačiau lietuviai nenorėjo per prievartą verčiami atsižadėti savo Dievų ir protėvių tikėjimo. Todėl jie ritualą atliko ir priesaiką davė svetima kalba (kalbėjo gudiškai). Lietuvių kalba buvo vartojama ritualuose ir maldose, tai buvo šventoji kalba. „Neteisingos“ kalbos vartojimas iš karto darė sutartį neveiksnią.  Išliko du sutarties sudarymo liudininkų pasakojimai ir keli vėlesni pranešimai, kaip Kęstutis sudarė šią sutartį. Šie pasakojimai įtraukti į vengrų Dubno kroniką (Chronicon Dubnicense) ir Henriko Disenhoveno kroniką.

Protėvių valdovai, Gediminas, jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis, iš tuometinės Vakarų Europos galėjo gauti visas įmanomas karalių regalijas. Tačiau atsisakė, išlikdami karaliais savoje šalyje ir išlaikydami protėvių tikėjimą. Garbė ir amžina atmintis jų žygdarbiui.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

karalius Gediminas