Motina: „Maldos ir meditavimai“
1914 m. balandžio 20 d.
Po to, kai vyliausi tiek daug, po to, kai buvau patikėjusi, kad mano išorinė esybė pagaliau bus tapusi įrankiu, pritaikytu Taviesiems tikslams, po viltingos pajautos, kad Aš pagaliau būsiu perkelta iš šio tamsaus, varžančio, gremėzdiško “savęs”, – jaučiu dabar, kad esu dar taip toli nuo tikslo, kaip ir prieš tai, neišmananti ir savanaudiška, tokia, kokia buvau prieš šią didžiąją viltį. Ir kelias tiesiasi tolyn vėl, nesibaigiantis, einantis per nesąmoningumo lauką.
Didingosios durys vėl užsivėrė ir aš atrandu save, stovinčią prie Šventovės slenksčio, negebančią įeiti vidun. Tačiau aš išmokau į viską žvelgti su šypsena ir ramia širdimi. Prašau tiktai vieno iš Tavęs, o mano Dieviškasis Mokytojau, neleisk man pridaryti nei menkiausių klaidų, net jei ir šis įrankis (ji pati – red. Past.) vis dar suterštas laikinu nesąmoningumu, leisk, kad jis vestų save su tikėjimu ir paklusniu atsidavimu Tavo dieviškajam įstatymui.
Aš lenkiuosi Tau, O Dieve, giliame ir tyrame atsidavime. O, būk vieninteliu visų širdžių Mokytoju.
1914 m. balandžio 17 d., Pondičeris
O Viešpatie, O Visagali Mokytojau, Vienintele Tikrove, apsaugok mane, kad jokia klaida, jokie trukdžiai, joks lemtingas neišmanymas neįšliaužtų į mano širdį ir manąsias mintis. Asmenybė yra gyvybiškai svarbi ir nepakeičiama tarpininkė veiksme, Tavajai Valiai ir Tavajai Galiai reikštis.
Kuo stipresnė, pilnesnė, galingesnė, sąmoningesnė ir labiau išreikšta yra asmenybė, tuo veiksmingiau ir naudingiau ji, gali tarnauti kaip tarpininkė. Bet, gali ir taip atsitikti, kad toji pati asmenybė, gali labai lengvai įkristi į lemtingą regimybę, kai ji pasijaučia atskira ir savaime veikiančia, tada ji palaipsniui tampa uždanga tarp Tavęs ir to, per kurį Tu nori veikti – ne pačioje pradžioje, kai viskas ryškėja, bet grįžtamajame ryšyje; kitais žodžiais tariant, vietoj to, kad būtum dėkingas tarnas, tarpininkas, kuris sugrąžintų Tau atgal būtent tai, kas Tau ir turėtų būti grąžinta, – jėgas, kurios buvo pasiųstos, kaip atsakas į Tavo veiksmą – asmenybė turi polinkį siekti pasilaikyti dalį galių sau, su mintimi: „Būtent Aš padariau tą ar kita, tai Aš, kuriam reikia dėkoti…“ Lemtinga menamybė, užslėptas melas, dabar tu išaiškintas ir tavo kaukės nuplėštos! Tai pavojinga piktžaizdė, ardanti veiksmų vaisius, iškraipanti visas jo išdavas.
O, Viešpatie, mano Mielasis Mokytojau, Vienatine Tikrove, išsklaidyk tokį „Aš“ pojūtį. Dabar supratau, kad tol, kol gyvuos apreikštoji Visata, šis „Aš“ išliks, kaip būtinas įrankis, kad tavo pasireiškimai atsitiktų; ištirpdyti, ar net sumenkinti, susilpninti „Aš“, – reikštų atimti iš Tavęs pasireiškimų galimybę, visiškai ar iš dalies. Bet štai, kas turi būti pilnai ir galutinai užgniaužta, – tai menamo atskiro ir nepriklausomo „Aš“ apgaulingos mintys, apgaulingi jausmai, apgaulingi pojūčiai. Nei akimirkai, jokiomis aplinkybėmis, neturėtume pamiršti, kad mūsų ‚Aš“, neturi jokios kitos tikrovės atskirai nuo Tavęs.
O, mano Mielasis Mokytojau, mano dieviškasis Viešpatie, išrauk iš mano širdies šią regimybę taip, kad Tavo tarnas taptų ištikimas ir tyras ir kad nuolankiai ir visapusiškai sugrąžintų tai, kas Tau priklauso. Leisk man susitelkti tyloje ir suprasti šį didžiausią nesusipratimą – ir išsklaidyti jį visiems laikams. Išvyk šešėlį iš mano širdies ir leisk Tavajai šviesai karaliauti joje, pripažintasis Valdove.
1914 m. gegužės 15 d.
Kaip pasiekęs viršūnę žmogus atranda plačiausius akiračius, taip, o Viešpatie, kaip jo sąmonė susitapatina su tuo tarpiniu lauku, tarp Tavo Vienybės ir išreikštojo pasaulio, žmogus dalyvauja abiejose srityse – Tavo Begalybėje ir Tavo pasaulio suvokime. Tai vyksta šitaip, lyg žmogus atsidurtų ašyje, kur sąmonė pilnai panirusi Tavo veiksmingon Galion, kuri gali nukreipti Tavo jėgos spindulį į paprastą įrankį (tai ji pati – red.past.), judantį kartu su kitais giminingais įrankiais. Iš šių anapusinių aukštumų yra aiškiai matoma medžiagiško užpildymo vienybė, ir visas kūnas, tarnaujantis kaip atskiras įrankis šiame žemiškajame lauke, atrodantis ypač tiksliu ir ryškiu, kaip tvirtas taškas šios visumos viduryje, kuris tuo pat metu yra ir daugiaplanis ir vienatinis, kur tolygiai juda jėgos.
Šis suvokimas neapleido manęs nuo vakar dienos. Jis nusileido, kaip kažkas užtikrinto ir visa išorinė veikla, kuri, matyt, tęsėsi kaip ir įprasta, tapo savaiminga, lyg nuostabiai suderintas kalbantis, gyvas žaislas, judinamas sąmonės iš jo būties aukštumų, kuris, nors jau nebe asmeniniu suvokimu būdamas, tačiau vis dar visuotiniu, bet dar nepilnai pasinėrusiu į Tavo Vienybę.
Visi asmeninio pasireiškimo įstatymai man tapo aiškūs, bet tokiu subendrintu, tokiu visuotiniu, tokiu vienu metu vykstančiu būdu, kad tampa neįmanoma to išreikšti įprasta kalba.
Mirra Alfassa – Motina. “Maldos ir meditavimai”.
vertė Renata Nirvani
MOTINOS „MALDOS IR MEDITAVIMAI“ ANTROJI DALIS
–
Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).
www.yogi.lt