Žmogaus protas ne tik juda per savųjų patyrimų srautą, tačiau ir nuolat juos vertina. Šių patirčių esmė yra priešybės, kurios sukuriamos vaizduotės, kai žiūrima į gyvenimą savo asmeniniu žvilgsniu. Asmens suvokimas apie tai, kas yra priimtina ir kas nepriimtina keičiasi pagal tai, kokie norai vyrauja šią akimirką. Tačiau kol yra noras, žmogus negali nevertinti savo patyrimų savęs paties atžvilgiu. Jis skirsto savo patirtis į dvi dalis, kurių viena yra palanki noro įgyvendinimui, o kita dalis yra kliūtis norui išsipildyti. Vietoje to, kad stebėtų gyvenimą be jokių lūkesčių ir apribojimų, protas pasidalina į dvi dalis.
Žiūrint iš dvasinio taško, skirstymas į gėrį ir blogį yra pats svarbiausias iš minėtų priešybių. Šis dalykas yra pagrįstas troškimu būti laisvu nuo bet kokių norų sukeliamų apribojimų. Tos patirtys ir veiksmai, kurie sustiprina norų pančius – yra blogis; o tos, kurios išlaisvina protą nuo apribojimų – gėris. Kadangi gerųjų patirčių ir veiksmų priešakyje yra noras, tai supančioja lygiai taip pat, kaip ir blogosios patirtys ir veiksmai. Grandinės nukrenta tik tada, kai išnyksta norai; laisvė ateina, kai gėris ir blogis susitaiko, nepalikdami vietos pasirinkimui.
Kai sąmonė visiškai atsiskleidžia, vis vien išlieka blogųjų pradų perviršis, nes ikižmogiškose atgajos (evoliucijos) lygmenyse sąmonė veikia apribota aistrų, godumo ir pykčio. Išgyvenimai ir veiksmai, sukurti ir nukreipti tokio ego-link kryptingumo, paliko savo pėdsaką proto vystymosi metu, kuris juos įtvirtino taip, kaip kino filmas įamžina judesį. Jeigu visos sukauptos gyvulinės sanskaros įpročiai/gebėjimai/nesąmoningos patirtys/būsenų šablonai) būtų blogomis ir tik blogomis, būtų neįmanomas gerųjų sanskarų atsiradimas, tačiau ir gyvūnai kartais gali išvystyti pasiaukojimo, meilės ir kantrumo savybes.
Nors kai kurios iš gyvulinių sanskarų galėtų būti priskirtos gėrio sričiai, didžioji jų dalis yra iš blogio sričių; sąmonė yra pavaldi judėjimo galiai, kuri savo esme yra supančiojanti. Nuo pat žmogaus atgajos pradžios išsilaisvinimo kelias buvo vystyti gerąsias sanskaras tam, kad jos galėtų atsverti ir sunaikinti sukauptas blogąsias. Gerųjų sanskarų vystymas reikalautų išvystymo tokios patirties ir veiksmų, kurie būtų priešingi gyvuliniam gyvenimui. Gašlumo priešybė yra meilė; godumo priešybė yra dosnumas; pykčio priešybė yra pakantumas ir priėmimas. Siekdamas gyventi meilėje, dosnume ir priėmime, žmogus ištrina savyje aistringumo, godumo ir pykčio kryptingumą.
Iš to seka, kad bendrasis savęs paties išlaisvinimo iš apribojimų vyksmas turi būti lydimas blogio atmetimo dėl gėrio veiksmu. Ar žmogui pasitaiko vienu ar kitu metu būti geru ar blogu – tai priklauso nuo sanskarų veikimo. Iš šio požiūrio taško, nusidėjėlis ir šventasis yra tokiais dėl būtinybės galios. Pas juos vienoda pradžia ir vienas galas. Amžino gedimo ženklas nelieka su nusidėjėliu, ir šventajam nėra ko didžiuotis savo pasiekimais. Niekas, koks jis šventas bebūtų, nepasiekia doros, nepergyvenęs dorovinio silpnumo akimirkų; ir niekas negali būti tiek negeras, kad to negalima būtų ištaisyti.
Kiekvienas žmogus, kiek jis bebūtų sugedęs, gali palaipsniui taisytis, kol netaps spindinčiu pavyzdžiu kitiems. Niekas nėra visiškai prarastas ir niekam nereiktų nusivilti.
Laipsniškas gėrio atsiskleidimas neša meilę, dosnumą ir taiką, – gerąsias sanskaras, kurios yra sukuriamos šių savybių pasireiškimu. Jos atsveria ir išlygina priešingas joms, blogąsias geidulių, godumo ir pykčio sanskaras. Kuomet tarp jų atsiranda tiksli pusiausvyra, įvyksta susitaikymas ir sanskaros iš abiejų pusių nustoja veikusios, o sąmonė pereina iš vergijos į laisvę. Tam, kad uždarytum sąskaitą, debetas ir kreditas turi tiksliai sutapti. Tačiau dažnai debetas arba kreditas yra didesnis ir sąskaitoje toliau vykdomas kaupimas. Svarbu pažymėti, kad sąskaita išlieka atidaryta ne tik dėl perteklinio debeto, tačiau ir dėl kredito likučių. Sąskaita gali būti uždaryta tik tokiu atveju, kai šie du dalykai atsveria vienas kitą. Tačiau sanskarų srityje tokia pusiausvyra sutinkama labai retai. Kiekvieną gyvenimo akimirką arba gėris, arba blogis vyrauja. Ir taip, kaip sąskaita išlieka atidaryta dėl kredito ir debeto nesutapimo, taip ir apribotojo ‚aš“ gyvenimas yra pratęsiamas ir palaikomas, nesutampant piktosioms ir gerosioms sanskaroms. Ribotasis ‚aš“ gali išgyventi, pasiremdamas gerosiomis sanskaromis lygiai taip pat, kaip randa sau paramą blogosiose.
Gerųjų ir blogųjų sanskarų atsvėrimo klausimas – tai ne matematinis lygių reikšmių suradimo uždavinys. Jei tai būtų tik lygiųjų dydžių klausimas, uždavinys išsispręstų paprasčiausiai kaupiant gerąsias sanskaras. Jeigu gerųjų sanskarų kaupimas eitų greičiau, nei blogųjų, tai anksčiau ar vėliau gerųjų kiekis taptų lygus blogųjų kiekiui ir reikalinga pusiausvyra būtų pasiekta. Tačiau tam, kad sąmonė išsilaisvintų, gerosios ir blogosios sanskaros turi būti ne tik pusiausvyroje: jos turi poromis atsverti viena kitos priešybę. Todėl klausimas, stojantis prieš kiekvieną sąmonės ašį yra labai asmeniškas žmogui ir priklauso nuo kokybinės sukauptų sanskarų prigimties įvairovės.
Jeigu gerųjų sanskarų kaupimas vyksta ne jau sukauptų sanskarų atžvilgiu, yra galimybė prikaupti perteklinių gerųjų sanskarų. Ir prie viso to, gali pasilikti blogųjų kitų rūšių sanskarų. Pavyzdžiui, savęs menkinimas ir asketiškumas panaikina kažkokius prisirišimų pavidalus, tačiau visi kiti gali likti be pasikeitimų.
Tuomet ieškotojas gali ne tik neatkreipti dėmesio į tuos prisirišimų pavidalus, kurie liko neliesti, o ir toliau veikiant sanskaroms, kurios buvo sukurtos per šiuos pasikartojančius veiksmus, praktikuoti savęs menkinimą ir asketiškumą. Kai vyksta panašūs dalykai, susikuria gerųjų sanskarų perviršis, o ribotas ego išlieka.
Net jeigu tie kiti prisirišimų pavidalai, kurie išliko nepaliesti, vėliau ir bus pašalinti, ego pereis į šitas naujas gerąsias sanskaras ir per jas tęs savo apribotą asmenišką gyvenimą.
Išsilaisvinimas nėra dorybių kaupimo klausimas; jis pareikalauja išmoningo darbo su sanskaromis. Kiekviena sąmonės ašis nesąmoningai krypsta link galutinio išsilaisvinimo Tiesos pažinime. Prote veikia kryptingumas, prisitraukiant tas iš priešybių, kurios tinka pagal dvasines aplinkybes. Tačiau tai ne kažkoks mechaninis ir savaiminis veiksmas, kuris nepriklausytų nuo išmoningo ieškotojo veržimosi. Dažniausiai ieškotojui neįmanoma pasiekti to, kas jam būtina, be Meistro, kuris turėtų gilų padėties supratimą, pagalbos.
Aukščiau buvo pasakyta, kad gerosios sanskaros gali tapti priemone, kuri palaiko apribotojo „aš“ išlikimą. Žiūrint į save, kaip į gerą žmogų, ieškotojas įtvirtina savo asmenybę, susitapatindamas su viena iš priešybių. Tai – apribotos būties tęsinys, tik nauju pavidalu. Sugriauti šiuos naujus namus, kuriuos sau pasistatė ego, yra sunku, nes susitapatinimas su gėriu kaip įprasta yra pilnesnis, nei susitapatinimas su tuo, kas yra bloga. Ištirpdyti susitapatinimus su blogiu yra lengviau, nes kai tik blogis yra atpažįstamas, tas įsikibimas, kuriuo šis susitapatinimas įsitveria į sąmonę, silpsta; tačiau susilpninti gėrio įsikibimą yra sudėtingiau dėl jo savipateisinančios išvaizdos.
Ego pakeičia susitapatinimą, nuo blogo pereidama prie gero. Šitaip vyksta, nes šis gėris suteikia asmeniui didesnį platumos pojūtį. Tačiau anksčiau ar vėliau ieškotojas supras, jog gėris – toks pat apribojimas. Visas keblumas su blogiu yra ne tiek supratime, kad jis yra būtent toks blogas, o tame, kaip jį ištirpdyti. Keblumas su gėriu tame, kad suprastum, jog šis gėris taip pat yra apribojimas. Visi šie dalykai kyla iš to, kad gyvulinės sanskaros giliai įsitvirtino, nes yra atsiradusios labai senais laikais ir kaupėsi labai ilgą laiką. Vis tik svarbu prisiminti, kad gėris supančioja lygiai taip pat, kaip ir blogis.
Ego išgyvena padedamas tiek blogųjų, tiek gerųjų sanskarų. O gal abiejų mišiniu. Tai, kas pasilieka, kai gerosios ir blogosios sanskaros atsveria viena kitą ir išnyksta – yra švaraus, atspindinčio Tiesą proto būsena. Į šį AŠ niekada niekas neįsirašo. Sanskaros saugomos prote, ne dvasioje. Dvasia visada išlieka švari. Tačiau kai protas tampa švariu veidrodžiu, jis gali atspindėti Tiesą. Kuomet gėrio ir blogio įspaudai išnyksta, protas mato dvasią. Tai – Nušvitimas. Tačiau protas, matantis dvasią, vienok, yra ne tas pat, kaip dvasia, pažinusi pati save. Nes dvasia – ne protas, o Dievas, kuris būvoja už proto riboženklių. Iš to seka, jog netgi po to, kai protas pamatė dvasią, jis turi susilieti su dvasia, kad dvasia pažintų pati save Tiesoje. Tai – Atpažinimas. Šioje būsenoje protas su savo gerosiomis ir blogosiomis sanskaromis yra išnykęs. Tai būsena už proto riboženklių, už gėrio ir blogio riboženklių. Šios būsenos atžvilgiu, yra tik vienas nedalomas buvimas, kuriam būdingi begalinė meilė, ramybė, palaima ir žinojimas. Kova tarp gėrio ir blogio išnyko, nes nėra nei gėrio, nei blogio, o tiktai vienas nedalomas Dievo gyvenimas.
Meher Baba
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).
www.yogi.lt