Pateikiame nuostabaus rusų filosofo neoplatoniko Алексе́й Фёдорович Ло́сев knygos „Apie pačią sąvastį“ (O сáмом самóм) ištrauką. 

Bet koks daiktas yra begalinių vertinimų pagrindas

Praeities filosofija, dažnai sirgdama vidiniais racionalizmo ir schematizmo negalavimais, labai mažai kėlė šį mokymą apie pačią savastį (о сáмом самóм), sukurdama neįsivaizduojamą prieštaravimą su paties gyvenimo ir būties dėsniais. ….

Ar paimtume kažkokį didelį ir sudėtingą daiktą ar įvykį žmogaus gyvenime ar pasaulio istorijoje (Saulės austuva, viduramžiai, Napoleonas), arba mes paimtume labiausiai įprastus ir paprastus daiktus ir kasdienio gyvenimo įvykius (štai šią olandišką krosnį, šią kačergą, šiuos išvaikščiotus batus), mes visur surandame, kad daiktas pats savaime yra daug didesnis, nei jo pasireiškimai.

Paimkime štai šią olandišką krosnį, kurią šiandien man neužsikūrė, nes neliko malkų. Krosnis, apskritai paėmus, duoda šilumą. Tačiau štai dabar, pavyzdžiui, mano krosnis duoda tiktai šaltį. Vadinasi, pati krosnis – aukščiau šilumos ar šalčio. Krosnis sudėta iš plytų. Tačiau kodėl vien iš plytų? Būna ir geležinių krosnių. Taip, o kodėl reikia žiūrėti į krosnį vien medžiagiškai? Krosnis yra ir bendruomeninio (socialinio) pobūdžio reiškinys. Kažkas prie šios krosnies dirbo, kažkas ją padarė ar užmokėjo už ją pinigus. Toliau, plytos, iš kurių ji padaryta, taip pat, savo ruožtu, kažkur ir kažkaip ir kažkieno pagamintos.

Aš paklausiu: kiek gi yra įmanoma tokių įvairių požiūrių į tokį paprastą dalyką, kad mano kambaryje yra olandiška krosnis? Galima pažiūrėti fiziškai, chemiškai, mechaniškai; galima į ją pažiūrėti iš krosnių meistro padėties, kuris tokias krosnis daro; iš namų darbininkės, kuri tą krosnį kuria; gydytojo, kuris turi čia higienos tikslų; kambario gyventojo, kurį ši krosnis šildo; dailininko, grąžinančio jos plytelių spindesį; gaisrininkų pareigūno, besirūpinančio jos buitiniu saugumu; buto savininko, imančio vienokį ar kitokį užmokestį, priklausomai nuo išnuomojamo buto patogumo ir įrengimo; poeto, išgirdusio nakties vėjo kauksmą, ir sukūrusio vaizdinį, kuriame „juda chaosas“; mitologiškai mąstančio subjekto, kuriam per kaminą išskrenda raganos arba velniai slepiasi dūmtraukyje. Štai vaikelis trenkė kaktą į krosnį ir iškilo mėlynė, štai keletas draugų susėdo prie židinio, kad praleisti vakarą kalbantis, štai iškrito degantis angliukas ir pripildė kambarį dūmų. Visa tai yra skirtingi požiūriai į vieną ir tą patį daiktą, fiziniai-cheminiai, higieniniai, individualūs, socialiniai, proziški, poetiniai, mitologiniai ir t.t.

Aš klausiu: kiek gi gali būti tokių skirtingų požiūrių į vieną ir tą pačią krosnį, keliais būdais viena ir ta pati krosnis iš viso gali būti pateikta? Juk reikia turėti omenyje, kad kiekvieno iš paminėtų požiūrių ribose gali būti išvestiniai, labiau siauresni požiūriai, kuriuos suskaičiuoti ir net iš anksto įsivaizduoti yra visiškai neįmanoma.

Kažin ar mes suklysime, jei pateiksime tokį teiginį: vienas ir tas pats daiktas įgalina būti begalinį skaičių savo paties esamumo modusų; vienas ir tas pats daiktas teigia arba sukelia prielaidą begaliniam skaičiui įvairių savęs vertinimų/interpretacijų, ir joks interpretacinis būdas/metodas negali išsemti daikto visiškai.

Interpretacija – štai tas žodis ir sąvoka, kuri, gaila, iki šiol menkai buvo naudojama filosofijoje. Šios sąvokos panaudojimas, be abejonės, laukia savo eilės, ir mes turime suteikti tam  pagalbą, kuriai esame pajėgūs. Daiktas ir jo interpretacija, teisingiau gi, daikto pati savastis ir jos interpretacija – štai pagrindinė priešybė minčiai ir būčiai, be ko suvokimo dabar neįmanoma jokia filosofija. Daiktas visada yra pateiktas kokioje nors interpretacijoje. Šia prasme bet koks daiktas, koks jis bebūtų tuščias ar be turinio, yra, be abejonės, simbolis, ir prie viso šito būtinai begalinis simbolis, begalybės simbolis, dėl šito leidžiantis ir begalinį skaičių įvairiausių interpretacijų. Šis begalinis begalybės simbolis yra pirmutinė ir paprasčiausia būtinybė tam, kad daiktas būtų daiktu; ir ši begalinė simbolinė daikto pati savastis tiktai ir yra jos tikroji ir paskutinė tikrovė, nes visa kita jame jei ir tikra, tai, bent jau, nėra būtina.

A.F.Losevas „Apie pačią sąvastį“

 ***

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

R.G.Narajano nuotr.