Aš atrodau lyg girdėčiau, matyčiau, kalbėčiau, veikčiau, bet man tai yra tiesiog atsitinkantys dalykai – taip, kaip jums atsitinka virškinimas ar prakaitavimas. Kūno – proto mašina tuo rūpinasi, o manęs ten visai nereikia. Taip, kaip jums nereikia rūpintis savo plaukų augimu, man nereikia rūpintis žodžiais ir veiksmais. Jie tiesiog atsitinka ir man nereikia tuo rūpintis, nes mano pasaulyje niekas nevyksta neteisingai./ Sri Nisargadatta Maharaj

 7. Protas 

Klausiantysis: Yra daug įdomių knygų, kurias parašė galimai išmanantys žmonės. Jose neigiama, kad pasaulis yra regimybė, nors ir pripažįstama, kad jis yra praeinantis. Teigiama, kad yra būtybių hierarchija, nuo mažiausių iki aukščiausiųjų, kad kiekviename lygmenyje organizmas įkūnija ir atspindi sąmonės gylį, platumą ir intensyvumą be matomo ar žinomo aukščiausio taško. Tačiau visa tai valdo viena aukščiausioji taisyklė – ir pavidalų atgają (evoliuciją), ir sąmonės skvarmų įvairovę, ir begalinių galimybių išraišką.

 Maharadža: Taip gali būti arba taip gali nebūti. Netgi jei taip yra, taip yra tik iš proto požiūrio taško. Iš tikrųjų, visa Visata (mahadakash) yra tik sąmonėje (chidakash), kai aš esu Anapusybėje (paramakash).

 Tyroje būtyje kyla sąmonė, sąmonėje pasirodo ir pranyksta pasaulis. Visa yra ir esu aš. Visa, kas yra, mano. Prieš visas pradžias ir po visų pabaigų – esu. Viskas turi būtį manyje. „Esu“ švyti kiekvienoje gyvoje būtybėje. Netgi apie nebuvimą neįmanoma net pagalvoti be manęs. Kad ir kas nutiktų, privalau būti, kad tai liudyčiau.

 K: Kodėl jūs neigiate pasaulio buvimą?

 M: Aš neneigiu pasaulio. Matau jį kaip pasirodantį sąmonėje, kuri yra visaapimantis žinojimas ir kartu neaprėpiama nežinomybė.

 Tai, kas prasideda ir baigiasi, yra tik pavidalai. Galima sakyti, kad pasaulis pasirodo, bet ne yra. Pasirodymas gali tęstis labai ilgai vienoje laiko plotmėje ir labai trumpai – kitoje, tačiau galiausiai grįžta ten pat. Visa, kas apribota laiko, trunka akimirksnį ir yra netikra.

 K: Tačiau jūs juk matote tikrą pasaulį, jis jus supa. Ir jūs elgiatės visiškai įprastai.

 M: Tai tau taip pasirodo. Tai, kas jūsų atveju užima visą sąmonės lauką, man yra dalelė. Pasaulis tęsiasi, bet tik akimirką. Tai tik tavo atmintis verčia galvoti, kad pasaulis tęsiasi. Aš negyvenu atmintimi. Matau pasaulį tokį, koks jis yra – akimirksnio pasirodymą sąmonėje.

 K: Jūsų sąmonėje?

 M: Visos idėjos – „Aš“, „Mano“, netgi „Aš esu“ yra sąmonėje.

 K: Tuomet Aukščiausioji būtis (paramakash) yra ne-sąmoningumas?

 M: Ne-sąmoningumo idėja yra tik sąmonėje.

 K: Tuomet kaip žinote esąs aukščiausioje būsenoje?

 M: Todėl, kad esu joje. Tai yra vienintelė natūrali būsena.

 K: Ar galite ją apibūdinti?

 M: Tik neiginiais – kaip nesukeltą, nepriklausomą, nesusietą, neperskirtą, nesukurtą, nesupurtomą, neabejotiną, nepasiekiamą jokiomis pastangomis. Kiekvienas teiginys yra iš atminties ir dėl to netinka. Tačiau mano būsena yra tikra ir dėl to įmanoma ją suvokti.

 K: Ar jūs neįsivėlęs į sąvokas?

 M: Sąvokos yra protiniai ir žodiniai dalykai – jos išnyksta miegant ar apalpus. Tada vėl pasirodo laike. Aš esu savo būsenoje (swarupa) – belaikėje dabartyje. Praeitis ir ateitis yra tik prote – aš esu dabar.

 K: Mano pasaulis taip pat yra dabar.

 M: Kuris pasaulis?

 K: Pasaulis aplink mus.

 M: Tai tu turi galvoje savo pasaulį, ne maniškį. Ką tu žinai apie mane, kai netgi mano kalba su tavim vyksta tik tavo pasaulyje? Neturi priežasties tikėti, kad mano pasaulis toks pats kaip tavo. Mano pasaulis yra tikras, koks yra suvokiamas, kai taviškis atsiranda ir pranyksta, priklausomai nuo tavo proto būsenos. Tau pasaulis yra kažkas svetimo ir tu jo bijai. Mano pasaulis esu aš pats. Esu namuose.

 K: Jei jūs esate pasaulis, kaip galite jį suvokti? Argi nėra taip, kad sąmonės subjektas ir objektas skiriasi?

 M: Sąmonė ir pasaulis pasirodo ir išnyksta kartu, todėl jie yra du tos pačios būsenos atspindžiai.

 K: Miegodamas aš nesu, o pasaulis tebesitęsia.

 M: Kaip tai žinai?

 K: Kai prabundu, sužinau. Atmintis pasako.

 M: Atmintis yra protas. Protas veikia ir miegant.

 K: Tai yra neveiklos būsena.

 M: Bet pasaulio paveikslo tai nepaveikia. Kol tavo protas yra čia, tavo kūnas ir tavo pasaulis yra čia. Tavo pasaulis yra proto sukurtas, subjektyvus ir uždaras, išdalintas, laikinas, asmeninis, suvertas ant atminties siūlo.

 K: Taip vyksta ir su jūsų pasauliu?

 M: O, ne. Aš gyvenu tikrovės pasaulyje. Tavo pasaulis yra tik įsivaizduotoas. Tavo pasaulis yra asmeninis, privatus, taip glaudžiai tavo, kad neįmanoma tuo pasidalinti. Niekas negali ten įžengti ir matyti taip, kaip tu matai, girdėti taip, kaip tu girdi, jausti tavo jausmų ir mintyti tavo minčių. Savo pasaulyje esi visiškai vienas, užsidaręs visada besikeičiančiame sapne, kurį laikai gyvenimu.

 Mano pasaulis yra atviras – visiems bendras, visiems pasiekiamas. Mano pasaulis – tai bendrystė, įžvalgos, meilė, tikra kokybė. Asmuo čia yra visuma, o visuma reiškiasi asmenyje. Visa yra Vienis ir Vienyje yra visa.

 K: Ar jūsų pasaulis kupinas daiktų ir žmonių – taip, kaip manasis?

 M: Ne, jis pilnas manęs.

 K: Bet argi jūs nematote ir negirdite taip, kaip mes?

 M: Taip, aš atrodau lyg girdėčiau, matyčiau, kalbėčiau, veikčiau, bet man tai yra tiesiog atsitinkantys dalykai – taip, kaip tau atsitinka virškinimas ar prakaitavimas. Kūno – proto mašina tuo rūpinasi, o manęs ten visai nereikia. Taip, kaip tau nereikia rūpintis savo plaukų augimu, man nereikia rūpintis žodžiais ir veiksmais. Jie tiesiog atsitinka ir man nereikia tuo rūpintis, nes mano pasaulyje niekas nevyksta neteisingai.

„Aš ESU tai“ – pokalbiai su Šri Nisargadata Maharadžu, 7 skyrius „Protas“

 Vertė Gintaras Narajanas ir Ginta Gaivenytė

 –

 SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt