Pirmasis užrašytas protėvio žodis (papildyta)

http://www.yogi.lt/wp-content/uploads/2012/10/ragutis.jpgPirmasis iki šiol žinomuose istoriniuose šaltiniuose užrašytas mūsų protėvio ištartas žodis – tuometinio lietuvių priešo, Henriko Latvio „Livonijos kronikose“ aprašytame atsitikime. 1207 metai, „Lettonai (lietuviai) prisiminę savuosius, prieš dvejus metus žuvusius nuo Rygiečių ir semigalų, pasiuntė šauklius po visą Lettoniją ir surinko didelę kariuomenę“ (Henrikas Latvis. Livonijos kronikos, Vilnius, 2001, p. 52).

Veiksmas vyko lyvių gyvenamoje teritorijoje, prie Rygos įlankos. 1202 metais ten buvo įkurtas karinis vienuolių Kalavijuočių ordinas. Lietuviai suprato kylančią grėsmę. 1207 metais, persikėlę per Dauguvą užpuolė lyvių žemes, tuo metu jau priklausiusias Kalavijuočių ordinui. Truputį į vakarus nuo Turaidos ir dabar stūkso Kubeselės piliakalnis, ant kurio tuo metu jau stovėjo krikščionių bažnyčia. Dalis lietuvių pajėgų pasuko prie šios bažnyčios, kurioje 1207 m. gruodžio 25-osios rytą du kunigai – Johanas Strikas ir Teodorikas – aukojo šv. Mišias.

„Parapijiečiai, išgirdę artėjant kariuomenę, išbėgiojo iš bažnyčios. (…) Ir kada … pamaldos buvo baigtos, jie surinko šventuosius indus, drabužius ir sudėjo į zakristijos kampą ir ten paslėpė. Vos tik jie baigė ruošą, vienas lettonas įėjo į bažnyčią, visą apėjo ir jau buvo beveik prie zakristijos, bet kada pamatė, kad altorius nudengtas ir ant jo nieko nėra, kas jam tiktų, pasakė: „BA“ ir išėjo iš bažnyčios pas savuosius“ (ten pat – p.52).

Šis BA ir yra pirmasis mus pasiekęs lietuviškas užrašytas žodis. Ką jis galėtų reikšti? Žinoma, pirmoji kylanti mintis, jog tai tiesiog emocinė išraiškos priemonė, ištiktukas, jaustukas. Toks naudojamas ir dabartinėje lietuvių kalboje. Jis tinkamas išreikšti plačiai emocijų skalei nuo liūdesio iki džiaugsmo. Nuo nusivylimo iki pergalės. Henriko Latvio „Kronika“, kurioje šis pasakojimas buvo užrašytas, parašyta praėjus maždaug 20 metų po pasakojamų įvykių. Žinoma, lieka neaišku, ar kampe iš baimės tirtėdami vokiečių tautybės kunigai, tikrai nemokėję lietuvių kalbos, tiksliai išgirdo ir perdavė tai, ką lietuvių karys ištarė jų maldos namuose?

Tačiau pažiūrėkime plačiau. Stebina tai, kad į bažnyčią atėjo tik jis vienas, ji nebuvo padegta ar kitaip suniokota. Įėjo, apžiūrėjo ir išėjo. Sakytume, Dievo namuose elgėsi pagarbiai. Kitaip vokiečių kunigai tos istorijos jau nebūtų papasakoję kronikininkui H.Latviui, o greičiau būtų sudegę padegtos bažnyčios liepsnose.Tuo tarpu „pagrobę viską, ką rado, lettonai patraukė savo keliu“. Toliau kronikininkas tęsia: „ir vos tik jie išėjo iš kiemo, atėjo kita jų minia, galingesnė už pirmąją; (…) vienas lettonas raitas įjojo į bažnyčią ir čia, neradęs ką paimti (…) taip pat išskubėjo“. Vėl įdomi smulkmena: į bažnyčią vėl užsuka tik vienas karys, šį kartą jau raitas. Kažin, ar jis iš viso buvo nulipęs nuo žirgo…

Ir vėliau pasirodo dar ir trečioji lietuvių karių grupė ir vėl tik vienas karys „pervažiavo bažnyčią rogėmis ir dvasininkų nepastebėjo“ (ten pat – p.52). Gal būt galima kalbėti tegu ir apie minimalią pagarbą svetimtaučių maldos namams? Be to, gal lietuviai netgi vengė ten įžengti, gal dėl prietaringumo, o gal dėl savo tikėjimo dogmų? Šiame platesniame kontekste galėtume prisiminti dar maždaug po šimtmečio užrašytus karaliaus Gedimino žodžius: „Krikščionims leidžiu Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas. Lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą.“

Henrikas Latvis įvardina lettonus kaip „Kristaus vardo priešininkus“ (ten pat – p. 54). Tačiau ar taip buvo iš tiesų? Lietuviai kovojo ne prieš krikščionybę, o už savo protėvių tikėjimą, nesileisdami riterių skriaudžiami ir per prievartą krikštijami. Tą liudija ir vėlesnė pusantro amžiaus Lietuvos istorija bei karai su Kalavijuočiais ir Kryžiuočiais. Religinę toleranciją ir pagarbą visiems dvasiniams keliams, religijoms, tuo pačiu, liudija ne tik šie valdovo Gedimino žodžiai, tačiau ir visa Lietuvos istorija.

Grįžkime prie kario ištarto BA. Ką jis dar galėtų reikšti? Teks ieškoti hermeneutinių analogijų kitose kalbose, juolab, jų yra apstu. Sanskrite yra išlikęs ne vienas žodis, plačiąja prasme reiškiantis dievą, dieviškumą. Lietuvių kalboje – tik vienas žodis „dievas“. Todėl galima pagrįstai įtarti, kad senovėje tokių žodžių galėjo būti ir daugiau. Sanskrito šventasis skiemuo BHA skamba labai panašiai, kaip ir lietuvių kario ištartas BA. Juk išsigandę vienuoliai galbūt tik apytiksliai perdavė tai, ką išgirdo. Bha plačiąja prasme reiškia dieviškumą. Bhakti – atsidavimo Dievui kelias. Bhagavan – dieviškasis asmuo. Bhaga – Viešpats, sėkmė, gerovė, klestėjimas. Plačiąja prasme Bha sanskrite reiškia spindesį, atsiradimą, saulę, šviesą. Tačiau dažniausiai asocijuojamas su dieviškumu, kuris ir yra dvasinis spindesys bei šviesa. Tuo pačiu Bha yra ir sakralusis garsas-formulė, kuris negali būti tiesiogiai išverstas.

Kitose kalbose panašios kilties žodžiai taip pat turi analogiškas reikšmes. Dievas – Bahas pas graikus, Dievas – Bahai pas iranėnus, bog – pas slavus. Arabiškai Baha ‏بهاء‎‎, taip pat reiškia šviesą, švytėjimą, dieviškumą. Bahajų tikėjimo pradininko Baha’u'llah vardas arabiškai: بهاء الله‎ „Dievo Šlovė“.

Senovės Egipte Baa reiškė vieną iš žmogaus sielos elementų. Tai išsilaisvinusi, neapribota, kūną palikusi ir į šviesą keliaujanti siela. IV m.e. amžiaus egiptiečių rašytojas Horapolonas savo traktate žodį „ba“ verčia kaip „siela“, kituose tekstuose minima „dievas“ reikšmė.

Gal būt karys išreiškė nusistebėjimą dėl šviesios bažnyčios, o gal ištarė Dievo vardą, taip tardamas, kad čia yra Dievo namai? Jei buvo ištartas lietuviškasis Bha analogas, tai galėtų reikšti tiesiog žodį „Viešpatie“. Vaikų kalba ir dabar žodelis ba (ba-ba) reiškia „nėra“. Tuo pačiu, šis „nėra – baba“ hermeneutiškai gali būti susijęs su aukščiau minimais dalykais (Ba – dvasia, tai kas neturi ribų, neapčiuopiama) – kai nėra kažko materialaus, vis vien yra pamatinė erdvė, kurioje visa egzistuoja. Šią erdvę vaikas nesąmoningai įvardija žodeliu ba.

Galų gale, ba senovinėse tarmėse reiškia žodį „nes“. „-Vai saulele, vai motule,/ nesileiskie labai giedriai./ Ba inpulsie rūtų daržan…“ (P.Dundulienė. Lietuvių liaudies Kosmologija., 1988, p.17). Tačiau netgi ir šioje, atrodytų paprastoje „ba“ reikšmėje, geriau įsiklausius, suspindi gilesni paslėpti semantikos, reikšmių klodai ir senosios mūsų tautos ir jos išminties dvasia. Senaisiais laikais kalbos buvo daug turtingesnės ir labiau daugiaprasmės, dabar daug žodžių ir papildomų reikšmių užmiršta arba nebenaudojama. Užtenka paskaityti Simono Daukanto raštus ar Kristijono Donelaičio „Metus“. Ką bekalbėti apie dar ankstesnius laikus.

Tam tinkamas įrodymas – sanskritas, sunormintas ir išlikęs nepakitusiu maždaug 2000 metų. Sanskritas pasižymi prasminių klodų daugiasluoksniškumu. Tokios buvo berods visos senosios kalbos. Ne išimtis ir viena seniausių išlikusių kalbų – lietuvių kalba. Mūsų protėviai nebuvo primityvūs čiabuviai ir tam užtenka įrodymų istoriniuose šaltiniuose. Atvirkščiai, senieji baltai garsėjo savo dvasingumu, o pas vietinius orakulus vykdavo piligrimai iš viso tuometinio pasaulio…

O koks gi buvo vokiečių kunigų likimas aukščiau papasakotoje istorijoje? Jie „lettonams pasišalinus, vakare išėjo iš bažnyčios ir pabėgo į mišką. Nevalgę tris paras, ketvirtą parą atėjo į Rygą“ (p. 53).

R.G.Narajanas

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

http://www.yogi.lt/wp-content/uploads/2012/10/ragutis.jpg

Altorinis Akmuo Ragučio šventyklos vietoje, „Ragučio akmuo“ Vilniuje.

R.G.Narajano nuotr.