1854 metais Sietlas (Si’ahl), indėnų genties sukvamiši (the Suquamish tribe) vadas, ištarė šį kreipimąsi baltąjam žmogui savo gimtąja kalba. Kalba buvo užrašyta daktaro Henrio Smito. H.Smitas pabrėždavo, kad jo paties anglų kalba, atspindinti to meto leksikos ir žodžių atsargas, buvo neįgali pavaizduoti visą vado Sietlo minčių ir palyginimų grožį. Deja, pirminis šaltinis yra neišlikęs ir šiuo metu yra keletas šios kalbos variantų. Indėnų vado vardu pavadintas JAV miestas Sietlas. Šiandien šioje kalboje keliami vertybiniai klausimai lygiai tiek pat reikšmingi, kaip ir prieš pusantro amžiaus.
Didysis Vadas iš Vašingtono praneša, kad pageidauja nupirkti mūsų žemę. Didysis Vadas taip pat siunčia mums draugystės ir geros valios žinią. Jis labai geras, nes mes žinome, kad mūsų draugystė – labai mažas atlygis už jo palankumą. Kaip bebūtų, mes apgalvosime Jūsų pasiūlymą, nes suprantame, jei neparduosime žemės, blyškiaveidis ateis su šautuvais ir atims ją jėga.
Kaip jūs galite nupirkti dangų arba žemės šilumą? Ši mintis mums nesuprantama. Jei mes nevaldome oro gaivumo ir plekštelėjimų vandenyje, tuomet kaip jūs galite juos iš mūsų nupirkti? Mano tautai kiekviena šios žemės pėda yra šventa. Kiekvienas spindintis pušies kankorėžis, kiekvienas smėlėtas krantas, kiekvienas rūko ruoželis tamsiame miške, kiekviena laukymė ir kiekvienas zvimbiantis mašaliukas – visi jie šventi mano tautos atminčiai ir jausmams. Sultys, tekančios medžių kamienais, neša savyje raudonodžių atmintį.
Įžengę į kelią tarp žvaigždžių, numirę blyškiaveidžiai užmiršta savo gimties šalį. Mūsų mirusieji niekada neužmiršta šitos nuostabios žemės, nes ji – raudonodžių motina. Mes – tos žemės dalis, ir ji mūsų pačių dalis. Kvapniosios gėlės – mūsų sesės, elnias, žirgas, didysis erelis – mūsų broliai. Kalnų viršūnės, ryškios pievos, šiltas mustango kūnas ir žmogus – visa tai viena šeima.
Kuomet Didysis Vadas iš Vašingtono taria, kad nori iš mūsų nupirkti žemę, jis iš mūsų reikalauja per daug. Didysis Vadas praneša, kad jis paliks mums vietą, kad mes patogiai gyventume. Jis taps mūsų tėvu, o mes tapsime jo vaikais. Tačiau viskas ne taip paprasta, nes mums ši žemė – šventa. Šis spindintis vanduo, tekantis upėse ir upeliuose, – ne paprastas vanduo, o mūsų protėvių kraujas. Jei mes parduosime jums žemę, jūs turite prisiminti, kad ji yra šventa. Jūs turite mokyti savo vaikus to, kad ji šventa, ir kiekvienas vos pastebimas atspindys švariuose ežerų vandenyse pasakoja apie mano tautos gyvenimo darbus ir atmintį. Vandens čiurlenimas – tai mano tautos tėvo balsas. Upės – mūsų broliai, jos malšina mūsų troškulį. Upės perneša mūsų kanojas ir maitina mūsų vaikus. Jei mes parduosime jums žemę, jūs turite atminti ir mokyti jūsų vaikus, kad upės – mūsų broliai ir jūsų broliai; ir ateityje jūs turite žiūrėti į upes su tokiu pat gerumu, su kokiu žiūrite į savo brolį.
Raudonodis visada atsitraukdavo prieš einantį priekin blyškiaveidį, kaip kalnų rūkas atsitraukia prieš rytinę saulę. Tačiau mūsų tėvų palaikai šventi. Jų kapai – šventosios vietos, ir todėl šios kalvos, medžiai ir žemės ruožai mums tapo šventais. Mes žinome, kad blyškiaveidis nepriima mūsų minčių. Jam vienas žemės ruožas niekuo nesiskiria nuo kito, nes jis – atvykėlis, kuris ateina naktį ir paima iš žemės viską, ko užsinori. Jam žemė ne brolis, o priešas, ir jis eina pirmyn, ją pavergdamas. Jis palieka savo tėvų kapus už savęs, tačiau tai jo nejaudina. Jis grobia žemę iš savo vaikų, tačiau tai jo nejaudina. Jis užmiršta apie tėvų kapus ir apie savo vaikų teises. Jis žiūri į savo motiną – žemę ir į savo brolį – dangų kaip į daiktus, kuriuos galima nupirkti, apiplėšti, parduoti kaip avį ar ryškius karolius. Jo godumas ėda žemę ir po savęs palieka dykrą.
Aš nesuprantu… Mūsų mintys skiriasi nuo jūsų. Jūsų miestų vaizdinys – skausmas raudonodžio žvilgsniui. Gal būt taip vyksta todėl, kad raudonodžiai – laukiniai, ir jie daug ko nesupranta. Blyškiaveidžių miestuose nėra tylos. Juose nėra tokios vietos, kur būtų galima paklausyti, kaip pavasarį skleidžiasi pumpurai, kaip čeža vabzdžių sparnai. Matyt, aš tiesiog laukinis ir daug ko nesuprantu. Man atrodo, kad triukšmas tik įžeidžia klausą. Argi tai gyvenimas, jei žmogus negali išgirsti klajojančios ugnelės vienatvės šauksmo arba naktinio varlių ginčo prie prūdo? Aš – raudonodis, aš daug ko nesuprantu.
Indėnai pirmenybę teikia minkštam vėjo skambesiui viršum prūdo vandenų, to vėjo kvapui, apiplautam vidurdienio lietaus ir prisigėrusiam pušų sakų aromato. Raudonodžiui oras – lobis, nes vien juo kvėpuoja visa, kas gyva: ir žvėris, ir medis, ir žmogus kvėpuoja vienu kvėpavimu. Blyškiaveidis nepastebi oro, kuriuo kvėpuoja. Jis nejaučia dvoko, kaip žmogus, kuris miršta jau daugelį dienų. Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite atminti, kad mums oras – brangenybė, kad oras dalijasi savo dvasia su viskuo, kas gyva. Tas vėjas, kuris įpūtė kvėpavimą mūsų seneliams, priima ir jų paskutinį atsidūsėjimą. Ir šiam vėjui teks pripildyti gyvenimo dvasia mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite laikytis jos nuošalyje ir laikyti ją šventa, tokia vieta, kur netgi blyškiaveidis galėtų ateiti, kad pajausti vėjo, saldaus nuo lauko gėlių, skonį.
Mes svarstome jūsų pasiūlymą nupirkti mūsų žemę. Jeigu mes nuspręsime šį pasiūlymą priimti, aš iškelsiu vieną sąlygą: blyškiaveidis turi žiūrėti į šios žemės gyvūnus kaip į savo brolius. Aš – laukinis, aš negaliu galvoti kitaip. Aš mačiau tūkstančius žuvusių bizonų prerijose – juos paliko blyškiaveidis, šaudęs iš pravažiuojančio traukinio. Aš – laukinis, ir aš negaliu suprasti, kaip dūmus leidžiantis geležinis žirgas gali būti svarbiau už bizoną, kurį mes žudome, tik atsidūrę ant pražūties slenksčio. Kas bus su žmogumi, kai nebeliks žvėrių? Jei visi žvėrys žus, žmonės išmirs dėl visiškos dvasinės vienatvės. Kas beatsitiktų su gyvūnais, tas pat atsitinka ir su žmonėmis. Viskas susiję.
Jūs turite mokyti savo vaikus to, kad žemė po jų kojomis – mūsų protėvių palaikai. Tuomet jie gerbs šią žemę ir pasakos savo vaikams, kad žemėje slypi mūsų giminės gyvybė. Mokykite savo vaikus to, ko mokome savo vaikus mes, o mes sakome jiems, kad žemė – mūsų motina. Kas beatsitiktų su žeme, tas pat atsitinka su jos vaikais. Kuomet žmogus spjauna ant žemės, jis spjauna pats ant savęs. Štai ką mes žinome: ne žemė priklauso žmogui, o žmogus priklauso žemei. Štai ką mes žinome: viskas pasaulyje yra susiję, kaip kraujas, kuris apjungia visą giminę. Viskas susiję. Kas beatsitiktų su žeme, tas pat atsitinka ir su jos vaikais.Ne žmogus pina gyvenimo voratinklį – jis tiktai viena gija jame. Jei jis kažką daro su tuo voratinkliu, tai jis daro ir pačiam sau.
Ir vis tik mes apgalvosime jūsų pasiūlymą išeiti į tą rezervaciją, kurią jūs paruošėte mano tautai. Mes gyvensime nuošalyje nuo jūsų, mes gyvensime ramiai. Ne taip jau svarbu, kur mes praleisime savo likusias dienas. Mūsų vaikai jau matė savo tėvus, pažemintus pralaimėjimu. Mūsų kariai jau pajuto gėdą. Po pralaimėjimo jų gyvenimas pavirto bergždžiu, ir jie naikina savo kūnus saldžiu maistu ir stipriaisiais gėrimais. Ne taip jau svarbu, kur mes praleisime savo likusias dienas. Jų liko ne tiek daug. Tik keletas valandų, keletas žiemų, ir nebeliks nei vieno didžiųjų genčių sūnaus, kurie kažkada taip mylėjo šią žemę ir kurie dabar klajoja mažomis grupelėmis miškuose. Nebus kam apraudoti tos tautos, kuri kažkada buvo tokia pat galinga ir pilna vilčių, kaip ir jūsų. Kodėl gi man apraudoti savo tautos žūtį? Gentis – tai tik žmonės, nieko daugiau. Žmonės ateina ir išeina, kaip jūros bangos.
Netgi blyškiaveidis, kurio Dievas eina kartu ir kalba su juo kaip draugas, negali išvengti visuotinės lemties. Galų gale, gali būti, mes dar tapsime broliais – pamatysim. Tačiau mes žinome kažką tokio, ką blyškiaveidžiui kažkada irgi reikės sužinoti: pas mus visus yra viena Didžioji Dvasia. Dabar jūs manote, kad valdote savo Dievą lygiai taip pat, kaip norite valdyti mūsų žemę, tačiau taip nėra. Jis – visų žmonių Dievas ir lygiai atjaučia tiek raudonodžiams, tiek blyškiaveidžiams. Jam ši žemė – brangenybė, ir kenkti šiai žemei reiškia kelti ranką prieš jos Kūrėją. Blyškiaveidžiai taip pat išeis, tačiau gal būt vėliau, nei kitos gentys. Toliau terškite savo guolį, ir vieną kartą naktį jūs uždusite savo pačių atmatose. Tačiau savo žūtyje jūs ryškiai liepsnosite, apimti Didžiosios Dvasios galybės ugnies, kuri atvedė jus į šias žemes ir dėl kažkokios ypatingos priežasties apdovanojo jus viešpatyste šioms žemėms ir raudonodžiams.
Mums toks likimas – mįslė, nes mes nesuprantame, kodėl reikia žudyti bizonus, kam jaukinti laukinius arklius, kam pažeisti slėpiningas miško mintis sunkiu minios žmonių kvapu, kam gadinti kalvų šlaitus kalbančiais laidais. Kur atžalynai? Jų nėra. Kur erelis? Jo nėra. Kodėl reikia atsisveikinti su greituoju poniu ir medžiokle? Tai – gyvenimo pabaiga ir išgyvenimo pradžia.
Mes apsvarstysime jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jei mes sutiksime, būsime saugūs jūsų pažadėtoje rezervacijoje. Taip mes galėsime pragyventi trumpą savo dienų likutį taip, kaip norėsime. Kai šioje žemėje išnyks paskutinis raudonodis, o prisiminimas apie jį bus tik debesies, sklendžiančio virš prerijos, šešėlis, šiuose krantuose ir miškuose kaip ir anksčiau išliks mano tautos dvasia, nes ji myli šitą žemę, kaip naujagimis myli savo motinos širdies plakimą. Jeigu mes parduosime jums šitą žemę, mylėkite ją taip, kaip ją mylėjome mes. Rūpinkitės ja taip, kaip rūpinomės mes. Išsaugokite savo atmintyje šios žemės vaizdinį tokį, koks ji buvo, kai jūs paėmėte ją. Ir visomis savo išgalėmis, visomis savo mintimis, visa širdimi išsaugokite ją savo vaikams – ir mylėkite ją taip… kaip Dievas myli mus visus.
Mes žinome viena: pas mus visus viena Didžioji Dvasia. Jai šita žemė – lobis. Net blyškiaveidžiams neišvengti visuotinės lemties. Galų gale, mes dar galime tapti broliais. Pamatysim.
Vadas Sietlas (Si’ahl), 1854 metai.
DAR VIENAS (GALIMAI PIRMINIS) KALBOS VARIANTAS (ANGLIŠKAI)
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt
Vienintelė išlikusi vado Sietlo nuotrauka.