Pirmoji Šri Aurobindo jogos užduotis – tylaus proto atsiradimas. Galima būtų paklausti, kam šis tylus, nekalbantis protas reikalingas? Akivaizdu, jei mes veržiamės atrasti naująją šalį savyje, pradžioje mums reikia palikti senąją. Ir viskas priklauso nuo pasiryžimo, su kuriuo mes žengiame šį pirmąjį žingsnį. Kartais viskas atrodo panašu į blyksnį. Kažkas šaukia mumyse: užteks šito plepėjimo! Iškart atsiduriame Kelyje ir einam pirmyn, neatsigręždami atgal. Tada kai kurie sako – taip, o paskui pasako – ne… Abejoja, blaškosi iki begalybės tarp dviejų pasaulių.

Dar kartą pabrėžkime – mes nesiekiame atplėšti nuo savęs to, kas mumyse jau yra. Kas mums atiteko sunkiu darbu, išminties, taikos, šviesos vardan. Mes siekiame ne šventumo, bet jaunystės, amžinos jaunystės amžinai augančioje esybėje. Mes veržiamės ne į dalinį gyvenimą, o į daug platesnį gyvenimą. “Ar neatėjo jums kartais į galvą, jei jie iš tiesų būtų siekę kažko šalto, niūraus, jie būtų ne išminčiai, jie būtų asilai” – kartą juokais pokalbyje ištarė Šri Aurobindas.

Iš tiesų, kai sustoja proto mašina, žmogus padaro įvairių atradimų. Ir pirmiausia jis suvokia: jei galimybė galvoti yra nuostabi dovana, tuomet galimybė negalvoti – dar didingesnė dovana. Jei ieškantysis pabandytų negalvoti bent kelias minutes, greit pamatytų, su kuo turi reikalą. Jis pastebėtų, jog gyvena nematomoje netvarkoje, sekinančiame nuolatiniame sūkuryje, pripildytame tik paties žmogaus minčių, pojūčių, ketinimų, reakcijų. Aš… Visada aš… Nebrendyla nykštukas, kuris visur kišasi, viską užtemdo, mato ir girdi tik save, žino tik apie save, jei iš viso žino… Nykštukas, kurio skleidžiamos vis tos pačios temos sukuria naujumo regimybę vien todėl, kad jos nuolat keičia viena kitą. “Jogos sintezėje” Šri Aurobindas rašo: “Tam tikra prasme mes esame ne kas kita, o sudėtingas proto, nervų ir medžiaginių įpročių rinkinys, kuris yra palaikomas kelių valdančių idėjų, norų ir asociacijų bei ryšių. Amalgama iš keleto nuolat pasikartojančių jėgų ir kelių pagrindinių virpesių”.

Sulaukę aštuoniolikos metų mes esame lyg ir suaugę, jau subrendę mūsų pagrindiniai virpesiai. Tačiau aplink šią pirminę austumą vis tirštesniais ir vis įmantresniais sluoksniais nuolat auga vienas ir tas pats. Tai, kas turi tūkstančius veidų, ką mes vadiname mūsų kultūra arba mūsų “aš”. O iš tiesų mes esame įkalinti kažkokioje konstrukcijoje: ji gali būt visiškai nepermatoma, be mažiausio plyšelio, arba grakšti, lyg minaretas. Tačiau šiaip ar taip, mes esame lyg įmūryti granitiniame apvalkale, arba stiklinėje statuloje. Mes be galo atkartojame mus pačius, visą laiką zyziame vieną ir tą patį.

Pirmoji jogo užduotis yra išmokti laisvai kvėpuoti. Ir suprantama, sugriauti šitą proto uždangalą, kuris praleidžia tik vieną virpesių rūšį. Pagaliau atsiverti daugiaspalvei begalybei virpesių, pamatyti pasaulį ir žmones tokius, kokie jie yra iš tiesų. Atrasti savyje kitą “Aš”, kurio neįmanoma įvertinti proto lygmeniu.

Kai sėdime užmerkę akis, kad nurimdytume protą, pradžioje mus užtvindo minčių lavina. Jos lenda iš visur, lyg kokios išsigandusios arba net piktokos žiurkės. Yra tik vienas būdas jas nurimdyti: bandyti tai vėl ir vėl, kantriai, kryptingai. O svarbiausia nepadaryti tokios klaidos – nekovoti su protu mentaliai, protiniu būdu. Būtina susitelkti į kitką: visi mes, virš proto arba giliai viduje, turime tą patį veržimąsi, kuris ir atvedė mus į Kelią. Tai savotiškas slaptažodis, leidimas, turintis mums ypatingą reikšmę. Jei mes laikysimės šito veržimosi, pratybos taps lengvesnės. Iš pratybų su neigiamu ženklu jos taps teigiamomis. Kuo daugiau kartosime savo slaptažodį, tuo jis darysis veiksmingesnis.

Taip pat galima naudoti tam tikrą pavidalą, įsivaizdavimą. Pavyzdžiui, įsivaizduoti beribį vandenyną, tolygų paviršių be raibulių, ant kurio mes gulime, kuriuo mes plaukiame, tapdami šituo taikiu beribiškumu. Taip mes mokomės ne tik nuraminti protą, tačiau kartu plečiame sąmonę. Išties kiekvienas turi atrasti savo kelią. Ir kuo mažiau įtampos būna tuose ieškojimuose, tuo greičiau ateina sėkmė.

Šri Aurobindas rašo: “Būna, žmogus pradeda vienokį ar kitokį veiksmą, siekdamas tikslo, kuris paprastai reikalauja ilgalaikio pasiruošimo. Ir tuo metu, netgi pačioje veiksmo pradžioje, įvyksta kažkoks smarkus įsikišimas, nusileidžia Malonė ir ateina išdavos daug stipresnės, nei galima buvo laukti. Žmogus tam tikru būdu pradeda pratybas, tačiau visą darbą prisiima sau Malonė iš aukščiau, nusileidžianti iš Ten, kur link vyksta veržimasis. Arba kitu atveju, tai atsitinka netikėtu Dvasios beribiškumo įsiveržimu. Būtent šitaip mane patį ištiko proto tyla, apie kurią anksčiau, nei atėjo šis patyrimas, negalėjau turėti anei žalio supratimo”.

Išties, šitai yra esminis dalykas: gali atrodyti, jog šios jogų patirtys yra labai toli nuo įprastų žmogaus galimybių. Juk ne tokiems kaip mes “tai” pasiekti! Klaida yra ta, jog pagal dabartinio “aš” galimybes mes sprendžiame apie kito “Aš” galimybes. Užsiimant joga, savaime, vien dėl to, jog žmogus stojo į kelią, atsibunda daug paslėptų gabumų ir nematomų galių, kurios viršija mūsų išorinės asmenybės galimybes ir jos už mus gali padaryti tai, ko įprastomis aplinkybėmis mes nė negalėtume atlikti.

Reikia išvalyti angą tarp išorės proto ir vidinės esybės, nes jogiškos galios ir šios jėgos jau yra jumyse. O geriausias tos angos išvalymo būdas yra tiesiog nutildyti protą. Mes nežinome, kas mes esam, ir mes nežinome savo galimybių…

Tačiau vien tik meditavimu šio klausimo iki galo neišspręsime. Nors pradžioje tai gali būti būtina, kad gautume pirminį postūmį. Nes netgi jei mes įgauname salyginę proto ramybę, ją prarandame peržengę savo namų slenkstį. Patekę į įprastą sumaištį, verčiami gyvenimą skirstyti į tai, kas yra vidiniai dalykai ir kas išoriniai dalykai, į vidinį gyvenimą ir pasaulietinį gyvenimą… Juk reikia gyvenimo pilnatvės, mes veržiamės į gyvenimą visa savo esybe. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, o ne tik per šventes ar atsiskyrę nuo visų. O pasiekti šito palaimintaisiais meditavimais, idiliškomis aplinkybėmis yra tiesiog neįmanoma.

Knygoje “Jogos sintezė” Šri Aurobindas rašo: “Dvasiškai atsiskyrę mes galime suragėti, o tada pastebėsime, jog mums sunku iki galo save išoriškai išreikšti… Gali pasirodyti, jog mes per daug pripratome prie pernelyg asmeniškos, subjektyvios veiklos, kuri medžiaginiame gyvenime neveiksminga. Perkeisti savo išorės gyvenimą ir savo kūną bus ypatingai sunku. Arba mes pamatysime, jog mūsų išorės veiksmai neatitinka mūsų vidinės šviesos. (…) Tiesa žmogaus viduje dėl mūsų išorinės prigimties ir jos nesupratimo po senovei nuo likusio gyvenimo yra atskirta skausmingu plyšimu. Tuomet viskas klostosi taip, jog gyvendami pakylėtame pasaulyje, mes neturime nė mažiausios įtakos šiai žemiškai, medžiaginei būčiai”.

Todėl vienintelis sprendimas būtų praktikuoti proto nuraminimą ten, kur šitai atrodytų yra sunkiausia – gatvėje, viešajame transporte, darbe, visur… Užuot ėję keturis kartus Sen Mišelio bulvaru nuolat skubėdami, lyg kas vytųsi, galėtume eiti, suvokdami visa, kas vyksta viduje ir išorėje, kaip ir priklausytų ieškančiajam. Užuot gyvenę nuo progos iki progos, išsiblaškę tarp daugelio minčių, kurios ne tik neatneša jokio malonumo, bet ir išsekina, kaip sugedusi plokštelė… Mes galime surinkti padrikas mūsų sąmonės gijas ir dirbti, dirbti su savimi, – kiekvieną minutę. Ir tada mūsų gyvenimas taps nuostabiai įdomus, nes mažiausia aplinkybė – yra pergalės galimybė.

Joga – tai ne veikimo būdas. Tai yra gyvenimo būdas, būdas būti.

(…)

Kaip mums atverti duris į Ašainę sąmonę? Juk ji gerai paslėpta, pirmiausia už mūsų idėjų ir pojūčių, kurie be jokios sąžinės ją apvaginėja… O mes pilni visokių nuomonių apie tai, kas yra aukšta ir kas žema, kas švaru, o kas nešvaru, kas dieviška arba nedieviška. Tiek daug jausminių sentimentalių klišių apie tai, kas nusipelno meilės, o kas ne… Tada vargšė Ašainė sąmonė nebeturi jokios galimybės pasireikšti: šita vieta jau užimta tos netvarkos. Ši netvarka Ašainę sąmonę tuojau pat užpuola vitališkumu, kuris apimtas egzaltacijos panaudoja ją savo “nuostabiems” skrydžiams, savo “dieviškiems” ir drumstiems jausmams, savininkiškai meilei, apskaičiuotam kilnumui ir ryškiai beskonei estetikai.

Arba dar ir protas įkalina ją narve ir panaudoja savo ypatingiems idealams, savo be nuodėmės labdaringomis schemomis, savo ribotam dorybingumui ir moralinėms dogmoms. Arba ją pasisavina bažnyčios, nesuskaičiuojamos bažnyčios, ir įspraudžia į simbolius, į tikėjimus, į dogmas… Ir kur gi tada lieka Ašainė sąmonė?

Vis dėlto ji yra čia: dieviška, kantri, siekianti prasiveržti pro visas šitas sąnašas. Ir iš tiesų panaudodama visa tai, kas jai būna duota. Ir visada patenkinta tuo, ką pasiekia.

Ir dėl to pasitaiko bėdų. Kad ir kada beišeitų iš savo slėptuvės, net jei ir akimirkai, ji užlieja visa, prie ko tik beprisiliestų, tokiu nuostabumu, kad mes esame linkę priimti už jos spindinčią Tikrovę tas aplinkybes ir aplinką, kurioms esant, mus aplankė šis apsireiškimas. Tas, kuriam pavyko atverti savo Ašainę sąmonę beklausant Betoveno muzikos, pasakytų: o, muzika, tik muzika yra tikra ir dieviška. Kitas žmogus, pajutęs savo sielą tarp beribių vandenyno platumų, gal sukurtų atvirų jūrų religiją. Trečiasis beatodairiškai tikėtų tik savo pranašu, savo bažnyčia arba savo Evangelija. Kiekvienas aplinkui savo vertingąją patirtį susikuria ir asmeninę doktriną.

Tačiau Ašainė sąmonė yra laisva, stebuklingu būdu laisva nuo bet ko, kas bebūtų, jai nieko nereikia tam, kad Būtų. Tai įkūnyta laisvė, ir ji panaudoja mūsų daugiau ar mažiau pakylėtą muziką, mūsų daugiau ar mažiau didžius rašymus tam, kad pramuštų žmogaus kriauklėje skylę ir išeitų į dienos šviesą. Ji dovanoja savo jėgą ir meilę, savo džiaugsmą, savo šviesą. Ir savo atvirą, nepaneigiamą tiesą-tikrovę padovanoja visoms mūsų idėjoms, visiems pojūčiams ir dogmoms. Todėl, kad jai tai yra vienintelė galimybė pasireikšti, vienintelė priemonė tam pasireiškimui. Savo ruožtu visi mūsų jausmai, idėjos, doktrinos, pasisemia iš jos įsitikinimą savo teisumu, tokiu būdu ją pasisavindami, aptraukdami ją, ištraukdami iš šio tyros tikrovės prado savo nepaneigiamus tvirtinimus, savo išskirtinį gylį, savo vienpusišką visuotinumą. Ir pati Tiesos prado galia padidina klaidos prado galią. Galų gale, Ašainė sąmonė yra taip įtraukiama, taip smarkiai susilieja su visa kita, jog mes jau nebegalime atskirti ir perskirti padirbinio, nesunaikindami paties audinio, Tikrovės-Tiesos audinio… Taip ir gyvena pasaulis, apsunkintas pusinėmis tiesomis, kurios gali būti dar sunkesnės, nei melas.

Galbūt sunkiausia yra ne išsilaisvinti nuo mus supančio blogio: jį lengva atpažinti, jei esame bent kiek nuoširdūs. Sunkiausia yra išsilaisvinti iš šito gėrio, kuris yra ne kas kita, o blogio išvirkštinė pusė. Ir laiko amžiams užgrobęs tik mažą Tiesos dalelę.

Mes norime įgyti betarpišką Ašainės sąmonės patyrimą, krikštolino tyrumo ir nuostabaus šviežumo, tokią patirtį, kokia ji yra už visų mūsų spąstų, kuriuos mes jai paspendžiame, siekdami ją sugauti. Ta patirtis yra už visų mūsų idėjų, pojūčių, pareiškimų apie ją. Mes turime sukurti savęs viduje skaidrumą. Betovenas, jūra, mūsų bažnyčios buvo tik to skaidrumo pasiekimo įrankiai. Nes visada, kai tik mes tampame skaidrūs, iš karto ir savaimingai, be mažiausios mūsų pastangos, atsiranda Tikrovė, Matymas, Džiaugsmas. Nes Tikrovė-Tiesa yra pats paprasčiausias dalykas pasaulyje. O tai, kas liko, kaip tik ir sukuria netvarką: protas ir vitališkumas su savo netvarkingais virpesiais, proto vingrybėmis.

Visos dvasinės pratybos, kurios tik yra vertos šio įvardijimo, visos tapasya, turėtų galų gale siekti šitos būsenos – visiškai paprastos, laisvos nuo bet kokios pastangos, nes pastanga yra dar vienas susipainiojimo šaltinis, dar vienas sudėtingumas. Todėl ieškančiajam nereiktų gilintis į moralizuojančio proto išvadas, arba prisiimti neįgyvendinamą užduotį ir atskirti gėrį nuo blogio, siekant išlaisvinti Ašainę sąmonę. Nes išties gėrio ir blogio naudingumas beveik neatskiriamas nuo kiekvieno iš jų daromos žalos.

“Mano mylimasis nutraukė nuo manęs nuodėmės apdarus ir aš su džiaugsmu leidau jiems nukristi. Po to jis patraukė už mano dorybingumo drapanų, tačiau aš susigėdau, išsigandau ir pasipriešinau jam. Ir tik kuomet jis nuplėšė juos nuo manęs jėga, aš pamačiau, kaip giliai mano siela buvo paslėpta nuo manęs pačios…”( Iš Šri Aurobindo raštų)

(…)

Ašainėje sąmonėje užsidega lyg liepsna – Agnija, tikrasis Aš mumyse. (…) Nemirtinga liepsna (…) ji prisimena kai ką – būvą/buvimą… Toks žodis dažniausiai naudojamas tai aprašyti. Tačiau tai greičiau panašu į gilų neBuvimą, į gyvąjį langą, į tuštumą mūsų viduje. Ji juda, degina, stumia ir veja tol, kol netampa tikrove, vienintele tikrove…

O tuomet ateina abejonė: ar iš tiesų žmonės yra gyvi, ar tik pretenduoja į gyvenimą? Būtent šis ugninis Aš yra vienintelis tikrasis Aš pasaulyje, vienintelis dalykas, kuriuo galima pasikliauti, kuris neapvils mūsų.

Mūsų esybės Ašyje yra sąmoninga Būtybė, kuriai pavaldi praeitis ir ateitis. Ji lyg liepsna be dūmų. Ją reikia kantriai laisvinti, atskirti nuo savo kūno, – sakoma Upanišadose. Tai kūdikis, paslėptas slaptoje oloje, apie kurį rašo Rig Veda. “Dangaus sūnus su žemės kūnu. Tas, kuris būdrauja tuose, kurie miega. Jis – namų viduryje, jis – lyg mūsų esybės gyvata ir kvėpavimas, jis – kaip mūsų amžinas kūdikis, jis – tai spindintis Valdovas, kuris buvo paslėptas nuo mūsų. Tai Ašis, Šeimininkas, visų daiktų ir reiškinių apsijungimo vieta… Saulėta erdvė, kur viskas žinoma per amžius amžinuosius.” (Šri Aurobindas. Savitri.)

Jei mes bent kartą gyvenime, bent akimirkai esame pajutę tą saulę savęs viduje, tą liepsną, tą gyvą gyvenimą (juk yra tiek daug mirusių gyvenimų!), tada viskas mums pasikeičia. Visa kita nublanksta prieš šį patyrimą.

Tai yra Ta atmintis (aumuo). Jei mes pasitikėtume šia liepsnojančia Agnija, ji mumyse taptų vis stipresnė, lyg gyva būtybė mūsų kūne (medžiagoje), lyg neišsenkantis veržimasis. Mes pajustume, kaip kažkas mumyse vis labiau ir labiau susitelkia.

“O Ugnie, kada deramu būdu palaikome tave, mes augame aukštyn ir platyn. Visa šlovė ir grožis Tavo nuostabiose spalvose, Tavo tobulame matyme, o Begalybe. Tu Pilnatvė, nešanti mus į mūsų kelionės pabaigą, Tu – tikrų turtų, visur išbarstytų, daugialypiškumas – iš visų pusių.” (Rig Veda)

Prieš mus atsiveria naujas gyvenimas, lyg anksčiau nebūtume matę dienos šviesos…

(…)

Tikrasis požiūris į pasaulį yra toks: matyti jį tokį, kokį jį mato Šeimininkas, Ašainė sąmonė, Dvasia mumyse. Kiekvieną kartą, kai priešais mus stoja nenugalima kliūtis, kai mes pajuntame kokį apribojimą ar strigimą, galime būti tikri, kad su tuo yra susijusi rytojaus pergalė. Nes jeigu mes nejaustume kliūčių, tai ir negalėtume jų įveikti. Mes esame sukurti tam, kad viską įveiktume, kad įgyvendintume visus savo sumanymus. Nes tai Dvasios mūsų viduje sumanymai. Pasaulyje, kuriame mus lyg geležinis tinklas pančioja įvairiausi ryšiai, esmingiausias mūsų sumanymas turbūt yra siekis išsiveržti į laisvę, tapti Laisvais nuo mūsų kūnų, nepriklausomais nuo jokių ribų. Ir tuomet, atgavus laisvę, mums taps nebereikalingi pasai, mes nebepriklausysime jokiai valstybei ir nebereiks vizų. Mes galėsime būti Pasaulio piliečiais. Mes pagaliau galėsime pasidžiaugti atgauta nuostabia begalybe, laisvės beribiškumu.

 

Satpremas. Šri Aurobindas: sąmoningumo kelionė.

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt