Šiandien pateiksiu tau tris taisykles. Įsidėmėk: pirma, laikykis dėsnių, duotų pasauliui; antra – mokėk visur atrasti darną, trečia – niekada nebūk asmeniška. Šios trys taisyklės skelbia; pirma – visus pasaulio dėsnius galima išreikšti vienu žodžiu – Vienovė. Todėl atmink: viskas yra Viena. Ir neatskirk, ir nenusisuk nuo nieko. Dėsniai, duoti pasauliui, nepajudinami. Jie valdo tave, kol tu jų nesuvoki sąmoningai. Kai tu juos suvoki savyje, o per save – ir visame pasaulyje – tada jie tau padės. Visi pasaulio dėsniai – geri, tik užtemdyta žmogaus sąmonė nemato jų gerovės.

Antra, ieškok darnos viskame, nes tai vienas iš dėsnių, duotų pasauliui, – būti darnioje Vienovėje. Pasiekęs dvasišką prašviesėjimą, žmogus patiria aukščiausią dermę. Bet kokia nedarna veda į sumišimą, į kančią ir atskiria žmogų nuo tobulumo. Ieškokite savyje darnos!

Darnos supratimas išauga kartu su subtiliu žmogaus atsiskleidimu, todėl atskleiskite savo supratimą.

Trečia, nebūti asmeniškam, tai yra negalvoti apie pasaulį savo asmeniniu požiūriu. Siekite suvokti pasaulį kaip visumą. Nebūkite smulkmeniški ir atskirti savo savininkiškumo (egoizmo). Supraskite visumą – tai, kas sudaro visos žmonijos esmę. Visų gerovė – tavo gerovė, ir atskiros sielos gerovė – yra visų nuopelnas. Šiandien tai viskas. Eik ramybėje ir saugok gerovę.

***

Visiems, visiems, visiems!

Išmokite gyventi su Džiaugsmu, nes iš Džiaugsmo sukurtas pasaulis. Jūsų aplinkoje ne viskas džiugu, bet nuo jūsų pačių priklauso, ar viską paversite Džiaugsmu. Aš kalbu apie Dvasios džiaugsmą, kuris negyvena tamsoje. Nesileiskite į liūdesį, nedrumskite jausmų. Keista, kad jūs, „siekiantys džiaugsmo“, dažnai nešiojatės savyje tamsą ir nusiminimą.

Ar ne geriau gyventi su Džiaugsmu, atiduodant save Šviesos Spinduliui ir Jo negęstančioje Šviesoje viską matyti? Aš kalbu apie Džiaugsmą, gimstantį širdies gilumoje. Kaip pasiekti tokį džiaugsmą, būnant nerūpestingam, nenatūraliam, skausmingai įsitempusiam?

Nešiokitės savyje mintį, jog visko šaltinis – Džiaugsmas. Ir kad savo viduje turite tą Džiaugsmą, kuriam niekas pasaulyje neprilygsta. Ieškokite būdo išsaugoti šią mintį ir pamatysite, kaip išgis jūsų širdis ir įsilies į ją šviesa, taika ir ramybė…

Saugokite širdis tyras! Tai reiškia nepasiduokite jokiems atsakams (reakcijoms), nesileiskite į piktžodžiavimą, apkalbas ir malimą liežuviu. Išmokite mąstyti trumpai, glaustai. Tegu jūsų kalbos neprimena begalinės nereikalingo tuščiažodžiavimo gijos, kuri kaip voratinklis apipina visus klausančiuosius, bet tegul jūsų kalba būna išmintinga ir paprasta, atsakanti į esminius širdies poreikius.

Saugokite širdis tyras! Tai reiškia nepulkite į tamsą ir abejingumą išoriniam pasauliui, bet vidumi būkite šviesūs ir atminkite, kad viskas yra viena. Ir jūs nesugebėsite būti vienas, būdamas susijęs su Visuma.

Tai viskas.

***

Broliai, aš noriu pasakyti Žodį apie nesipriešinimą blogiui. Nesipriešinti blogiui reiškia nesipiktinti, susierzinus neatmesti to, ką vadinate blogiu, to, kas jus trikdo. Gilioje širdies tyloje suvokdami viską -aiškinkitės, siekite neatsakyti į skriaudą skriauda, nedarykite atsakomųjų žaizdų, viską apgaubkite meile. Jeigu jūsų širdyje dar nėra tokios meilės jėgos, – veržkitės sužadinti ją, prisimindami, kad Tiesa – viena ir ji yra kiekvieno širdyje. Gyvenkite gilioje širdies ramybėje. Ramybės visiems!

***

Įtempk visas savo jėgas, kad išlaikytum sąmoningumą. Reikia mokėti viską suprasti. Prisimink, kokia smulkmena šiomis dienomis tave sujaudino ir sutrukdė mums susitikti. Dabar ir pati matai, kokia tai buvo menka priežastis! Tu turi esmingai pažvelgti į tai, ką priimi iš Mūsų. Turi suvokti mūsų dalyvavimo tavo gyvenime esmę, jėgą ir prasmę. Tavo klaidos, nestabilumas tam tikrais atvejais – visa tai tuščia, turint omenyje visa tai, kas jau yra tau už nugaros. Reikia tik šiek tiek pasistengti, kad išmestum iš širdies visą tą tuštumą, šiuos kevalus, kurie kartais tave valdo.

Pažvelk į šias viršukalnes, – paragino Mokytojas, sėsdamasis ant suolelio. – Kokios jos didingos, kokios ramios ir paprastos. Štai toks turi būti tavo gyvenimas. Mokykis iš gamtos, ji visada didinga, paprasta ir kupina prasmės, joje nėra jokios tuštybės, sumaišties, to, ką žmogus suteikia savo būčiai dėl savo sąmonės ribotumo. Bet vis dėlto reikia atsiminti, kad ir sąmonės ribotumas yra laikotarpis, per kurį žmonija praeis į aukščiausių gyvenimo skvarmų (formų) suvokimą, – Mokytojas atsistojo.

***

Kai Aš žvelgiu tau į akis, per jas prasiskverbiu į tavo širdies gelmę ir taip įkvepiu tau naujų jėgų bei sustiprinu tavo dvasines ašis. Tai būtina pagalba. Vienatvėje to neįveiksi. Kai Mes matome, kad širdis karštai ieško ir žmogus kaunasi, kad atrastų suvokimą, reikiamą jam akimirką Mes visada ateiname į pagalbą. Bet žmonėms mažai kas rūpi, ir Mūsų pagalba retai iš karto pasiekia jų sąmonę. Dažniausiai pasiekia juos palaipsniui. (…) Ir kuo gilesni bei švaresni šie siekiai, tuo giliau tavo sąmonė trokšta susitikti su Amžinybe. Eik, mano broli, ir įsileisk ramybę į širdį.

***

Būtinai reikia suminkštinti širdį. Reikia nesudaryti sau kliūčių. Nesipriešinimas blogiui yra nuostabu. Bet aš pasakyčiau, kad ne tik blogiui, būtina nesipriešinti ir savo aukščiausiajam „Aš“. Kai tai suprasi iki galo, tada viskas taps lengviau, tada nebus sąžinės graužaties, susierzinimo, jausmų nevaldymo. Tada niekas tavyje nesipriešins aukščiausiajam „Aš“ ir bus tik viena Jo valia tau, – Numenas nutilo…

***

1. Kol tavo akys sugeba verkti, tu dar negali tikrai praregėti.

2. Kol tavo protas dar šėlsta kaip jaunas pririštas dramblys, jis nesugeba teisingai mąstyti.

3. Kol tavo širdis nesugeba sujungti savyje viso pasaulio į viena, tu negali peržengti amžinybės slenksčio.

Tikrai sakau visiems jums, kad tik tas priartės, kuris to labai trokšta ir kuris iškėlė ieškojimą aukščiau visko savo gyvenime, tvirtai nusistatė sau tikslą, kryptį ir eina, dėl nieko nesutrikdamas. Mūsų įstatymas skelbia: atskleisk kiekvienam viską, ką žinai, jeigu jis sugebėjo prisiartinti, jeigu tu matai jo veržimąsi ir siekį. Nepalik jo netgi tada, kai jis, laikinai nusilpęs, tarsi pasitrauks nuo tavęs, bet visaip skatink ir palaikyk jį. (…)

Tebūnie ramybė visoms širdims, ieškančioms ir trokštančioms! Tegul neužtemdo jų išorinių įspūdžių paieškos ir asmeninių dalykų įtvirtinimo troškimas, nes tai tik stipriau suverš raištį, užrištą ant akių ir nuves keleivį toliau nuo jo tikslo.

***

1. Kiekvienam duodama tai, ko jis vertas toje vietoje, kurios nusipelnė, ir tą valandą, kuri jam atėjo.

2. Tas, kuris sugeba gyventi Mokytojo akivaizdoje, netenka gebėjimo gyventi dėl savęs.

3. Išmok atskirti Amžina nuo laikina (tiesą nuo netiesos) ir tai suteiks tau teisę pereiti pirmus pašventimo vartus.

***

Dabar tu privalai išmokti suvokti save ne kaip kūną, o kaip dvasią, gyvenančią kūne, kuriuo tu naudojiesi, protingai juo rūpiniesi, gauni įspūdžius apie išorinį pasaulį. Bet tu turi išmokti nepanirti nei į savo jausmus, nei į išgyvenimus. Iš karto to nepasieksi, bet privalai to siekti. (…) Tam būtina save tikrinti, stebėti, kad tavo vidinis gyvenimas tau būtų pirmoje vietoje ir aiškiai suvoktum jo esminę būtinybę.

***

Žmogus gyvena medžiaginiame kūne, beje, visiškai jo nepažįsta ir nemoka valdyti nei savo vidinių organų, nei jų darbo. (…) Kiekvienas organas žmogaus viduje yra gyvas – tai organizmas, turintis savo gyvenimą ir sąmonę. Kepenys, širdis, blužnis, skrandis, žarnos ir taip toliau – visa tai skirtingi, gyvi organizmai, visi jie skiriasi vienas nuo kito, bet visi paklūsta vienai bendrai ašiai – saulės rezginiui ir kundalini. Ir daryti įtaką šiems organams reikia skirtingą. Taip pat kraujagyslių tinklas, limfinės liaukos – visa tai – ištisi pasauliai, kurių žmogus nesuvokia savyje ir nemoka jų valdyti bei teisingai jais naudotis. Žmogus nesupranta daugelio kūno organų reikšmės.

Aukščiausiasis žmogaus „AŠ“ – tai liudininkas, tylus ir bebalsis. Protas (intelektas) ir jausmai (emocijos) priklauso sąmonei, trumpai tariant, dar ne žmogui, o „priešžmogiui“. Protas ir širdis turi tapti subtilesniais, išsivystyti, vienu žodžiu, tapti galinčiais priimti tikrai žmogišką sąmonę – sąmonę, netekusią „aš“. Kol to dar nėra, aukščiausiasis žmogaus „AŠ“ pasireikšti negali.

***

Reikia dėti daug širdies siekių, norint pažinti Pradžią. Kiekvienam, besiveržiančiam žengti į gyvenimo tėkmę ir išvysti tikrąją Tikrovę, pirmiausia reikia stoti į kovą su pačiu savimi ir ištirpdyti savyje septynias kliūtis:

1. Išdidumą ir iš to kylančius įsivaizdavimus.

2. Savimeilę.

3. Pyktį, susierzinimą ir bet kokią maišatį širdyje.

4. Troškimą ko nors sau bet kokia kaina.

5. Minčių ir jausmų netvarumą (nestabilumą).

6. Įvairias klaidingas sąvokas (prietarus). Svarbiausia klaidinga sąvoka ta, jog žmogaus kūnas, mintys ir jausmai yra tikrasis jo „Aš“.

7. Beprotystę, verčiančią tai, kas matoma, laikyti Tikrove.

Išvalau kiekvieną širdį, kuri iš tiesų siekia praregėti ir išsivalyti. Eikite ramybėje.

***

Kas yra širdies ramybė? Tai tokia būsena, kai jos darnos niekas netrikdo kaip žibinto, apsaugoto nuo vėjo, jis dega lygiai ir tiesiai. Širdies ramybė – tai kai niekas iš išorės nesudrumsčia širdies, nes ji aukščiau už visa, kas išoriškai. Jos gelmių nepasiekia atsitiktiniai sukrėtimai ir gyvenimo audros. Širdies ramybė – tai ne ramus geranoriškumas, tai didelio vidinio stebėjimo būsena, nepasiekiama niekam išoriniam…

***

Besisukanti saulė neturi kito darbo, kaip būti panirusiai į savo sukimosi Stebėjimą. Tai reiškia, kad pasaulis pilnas pats savaime ir neužsiėmęs niekuo, kas galėtų atitraukti ar išblaškyti jį.

Keisdamas pavidalą, Vienis yra nekintamas.

Visi dėsniai padeda vienam ir tam pačiam – pamatyti Vienį.

***

Noriu tarti kelis žodžius apie jūsų širdies Dievą. Kiekviename iš jūsų gyvena Dievas. Ir nors jis mumyse yra tobulas, mes negalime Jo pažinti, kol esame tamsūs ir visiškai panirę į savo jausminę medžiagą. Atrodytų, kaip širdis gali būti tamsi, jeigu joje yra Dievas! Kodėl Jis savo buvimo jėga nesuteikia širdžiai praregėjimo?

Todėl, kad kiekvienas iš mūsų tik verždamasis galės patekti į savo širdies slėptuvę ir ten atrasti Dievą. Ką reikia daryti? Reikia būti susitelkusiam ir budriam… Bet ką jums duos jūsų susitelkimas ir budrumas, jeigu jūsų širdys bus abejingos, o mintys – skurdžios? Užsidekite. Atgykite! Jūsų širdis turi liepsnoti, degti. Jūs turite nenuilsdami klausti, ieškoti ir atmesti. Kaip sodininkas kruopščiai laisto augalus, karpo sausas šakeles, taip ir jūs turite nukirpti tai, kas jums trukdo, tai, ką jūs jau peraugote. Liepsnokite. Užsidekite vidinės jėgos ugnimi. Ir ši ugnis atvers jums kelius į jūsų pačių širdies gelmes, kur gyvena kiekvieno iš mūsų Dievas. Būkite Ramybėje.

 

Iš: Olga Obnorskaja. Mokytojo sodas.

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt