Ištraukos iš vienos recenzijos
Pirmiausia man savaime atėjo į galvą neseniai atsitiktinai matytas mokslinės fantastikos televizijos serialas „Žvaigždžių vartai“. Serialo siužetų pagrindas – žmonių, kartu su kitų galaktikos planetų gyventojais (nepriklausomais ir nebūtinai draugiškais), pasipriešinimas daug aukštesnės civilizacijos įsibrovėliams orajams. Orajai su pasimėgavimu demonstruoja savo technologinį pranašumą ir reikalauja, kad mūsų galaktikos gyventojai pripažintų juos palaimintaisiais, nešančiais vienintelį tikrąjį tikėjimą, priimtų šį tikėjimą, nusilenktų ir besąlygiškai paklustų.
Daugelyje galaktikos planetų taip ir nutiko: gyventojai ima garbinti orajus, už tai gaudami teisę pasinaudoti kai kuriomis jų technologijomis, o kas pasipriešina – sutrinamas į dulkes ir nušluojamas nuo planetų paviršiaus. Žmonės yra vieni iš nedaugelio atsisakiusių nusilenkti ir atkakliai, iš paskutiniųjų priešinasi orajams, kartais pasiekdami laikinų pergalių, o kartais patirdami skaudžių pralaimėjimų ir nuostolių. Žmonės – žemesnio civilizacijos lygio už orajus, jų technologijos neprilygsta orajiškosioms, ir vis dėlto jie nepasiduoda, kovoja mirtinai – už savo laisvę ir orumą. Ir tuo jie savaip už orajus pranašesni. Ir tuo jie pelno besąlygišką serialo žiūrovų, tarp jų ir mano, pritarimą bei palaikymą.
Viena vertus, šis žmonių karas su orajais man iškart priminė senovės lietuvių karą su krikščionimis. Analogijų seriale begalė, nors jo kūrėjų, vargu bau išvis žinančių, kas ta Lietuva, dėl to įtarti tikrai negalima. Analogijos kilo iš pačios situacijos visuotinumo, archetipiškumo. Užtat, kita vertus, ir krikščionybė kaip tokia čia niekuo dėta, juolab kad seriale su orajais už savo laisvę mirtinai kariaujanti žmonija, nors to ir nepabrėžiant, yra krikščioniška.
Todėl ir apie Lietuvą kalbant priešprieša „krikščionybė-pagonybė“ tėra paviršutiniškas ir todėl iš esmės netikęs, pritemptas, klaidingas, netgi apgailėtinai ydingas kalbamos dvasinės takoskyros apibrėžimas. Nors būtent jis, aišku, pirmiausia ateina į galvą. Nes Lietuvoje ši priešprieša iki šiol tebėra labai opi, kaip tas žirnis po septyniais patalais ar net kaip kilpa ant kaklo, užveržusi dvasią. Įrodymų vargiai reikia, užtenka prisiminti Daukantą ir Valančių, Basanavičių ir Gineitį-Pilsudskį (taip!), Romuvos judėjimą ir „etninę kultūrą“ menkinančius krikščionis intelektualus.
O jeigu palyginčiau šią priešpriešą su kita, neseniai mums mėginta primesti: „proletariatas-buržuazija“? Ar dabar kam nors dar kyla reikalas dėl jos apsispręsti? Vaidmenį pasirinkti tenka tik tuomet, kai priimi patį vaidinimą, kuris jį perša, regis, nepalikdamas jokios kitos galimybės. Bet štai spektaklis baigėsi, ir visi jo įtaigotų žūtbūtinių vaidmenų bekraujai vaiduokliai nuplevena pavėjui, iš jų geriausiu atveju telieka kaukės tuščiomis akiduobėmis teatro sandėly (iš esmės visi vaidmenys tėra negyvos kaukės, atgyjančios mūsų krauju). Žinoma, tokiam palyginimui galima paprieštarauti: juk krikščionybė tebegyvuoja! Vadinasi, ir jos būtina priešininkė bei antrininkė „pagonybė“ privalo kažkur tūnoti tebegyva. Na, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, dar kur nors tebegyvuoja ir „proletariatas“. Bet esmė ne ta, ne istorinė – esmė ta, kad visos, bet kokios kaukės žmogaus dvasiai reiškia nelaisvę (nebent laikinai praverstų kaip šarvai mūšio lauke), o dvasios laisvė ar net Dvasinis Išsivadavimas pačia aukščiausia ir giliausia prasme – tai išsivadavimas iš kaukių, vaidmenų ir vaidinimų (religine kalba – iš stabmeldystės). Norėdami patirti žaidimo aistrą, pavyzdžiui, krepšinio, – taip, tada pasidalijame į dvi priešiškas komandas ir laikinai atsiduodame žaidimo taisyklėms. Bet tik laikinai ir visuomet giliai širdy žinodami, jog tai tėra žaidimas. Tik įsivaizduokite krepšininkus, kurie tebesipeštų dėl kamuolio seniai nuaidėjus paskutiniam švilpukui! Juos tektų diskvalifikuoti, o gal net patikrinti jų psichinę sveikatą. Nes tikroji beprotybės esmė kaip tik yra nesugebėjimas skirti vaizduotės nuo tikrovės, savo įsivaizduojamo vaidinimo su jo tikrovei primetamais vaidmenimis, savo kliedesio „žaidimo taisyklių“ – nuo tiesioginės pirmapradės būties, nežabotos ir nepažabojamos. Mūsų protas sunkiai pakelia nuogą, gryną būtį, tiesiog nežino, ką ir galvoti jos akistatoje, todėl yra linkęs slėptis nuo jos už aiškių priimto vaidinimo taisyklių ir prisiimto vaidmens kaukės, – deja, taip. Bet iš to niekaip neišeina, kad tomis savo taisyklėmis apskritai būtų galima pakeisti tiesą ir būtį.
Paprastai kalbant, Dievas, kaip tikrosios būties subjektas, neprivalo amžinai žaisti pagal Jam vis bandomas primesti „krikščionybės-pagonybės“ taisykles.
Noriu pasakyti, jog tikras, autentiškas dvasinis gyvenimas jau seniai išsinėrė iš šitų „krikščionybės-pagonybės“ grandinių (gal net anksčiau, nei jomis buvo supančiota Lietuva), meilė Dievui jau seniai išskrido ant gyvos maldos sparnų iš šito gerokai parūdijusio narvelio (gal iškart, kai tik buvo pamėginta jame įkalinti), todėl ir pati šita priešprieša seniai beverta nebent atlaidžios šypsenos. Aš nei „proletaras“, nei „buržujus“, ir jūs savo purvinais nagais mano širdies daugiau niekada nepasieksite. Su tuo baigta.
Ir vis dėlto kažkokia jautri takoskyra lieka (gal buvo ir bus visuomet kaip potencialų skirtumas, būtinas gyvybės srovei?). Todėl lieka ir uždavinys ją užčiuopti, nusakyti, apibrėžti, idant jos sąskaita mūsų dvasioje nebeparazituotų „krikščionybės-pagonybės“ vampyras.
Jaunystėje skaičiau tokią knygą iš serijos „Kultūrų pėdsakais“, būtent Friedricho Schlettės „Keltus tarp Alezijos ir Pergamo: keltų kultūros istoriją“ (Vilnius: Mokslas, 1984), ir ten (p. 36) man padarė neišdildomą įspūdį du greta atsidūrę paveikslėliai. Viename buvo pavaizduotas keltų karys (akmens skulptūra iš Vašerų), kitame – romėnų legionierius (modelis iš Centrinio romėnų germanų muziejaus Maince). Dabar vėl atsiverčiau. Visi žinome, jog keltai pralaimėjo, o romėnai – nugalėtojai. Bet štai paveikslėlyje stovi keltų karys, pasirėmęs į skydą, nudaužta nosimi, ir lyg šypsosi, lyg juokiasi iš anapus istorijos. Lyg amžinai skaisti, nepasiekiama saulė, šyptelėjusi iš už mums ją apniaukusio debesies. O greta – romėnų legionierius, rimtas rimtas, niūrus niūrus, kaip tas debesis, apniaukęs saulę.
Žinoma, visais laikais visose tautose būta visokių žmonių, juoba visiems pažįstamos pagrindinės žmonėms bendros nuotaikos, būsenos, ir vis dėlto man paveikslėlis pasirodė kažkoks simptomiškas. Gal dėl to, kad panašiu laiku kitoje knygoje – Hermanno Hessės prisiminimuose ar autobiografijoje, dabar jos neberandu – pamačiau kitas dvi greta sudėtas nuotraukas: ogi Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo. Abu žiūri skaitytojui tiesiai į akis. Jungas – gyvai, labai skvarbiai ir kartu lengvai, lyg truputį šypsotųsi, lyg patyliukais juoktųsi, jo vyzdžių gelmėje spindi vos įžiūrimi „saulės zuikučiai“. Freudas – labai rimtai ir atlaidžiai, iš aukšto ir sunkiai, lyg pati nepakeliama Galutinio Žinojimo našta. Ir tuomet staiga supratau, kad Jungas yra „keltas“, o Freudas – „romėnas“. (Objektyvumo dėl pasakykite, ar galėtų kilti priešinga asociacija.)
Dabar turėtų būti dar akivaizdžiau, kodėl ne „krikščionybė-pagonybė“. Nes krikščionys Romos imperijoje, pavargusių jos valdininkų arenose pramogai rydomi badu išmarintiems laukiniams žvėrims ir savo „nesuprantamu“ tikėjimu pamynę mirties baimę, kaip tik ir tapo lemtinga spraga dvasią užslėgusiame Romos gelžbetonyje ir kartu anga, išeitimi iš jos. Kitaip sakant, krikščionys buvo „keltai“. Tai buvo „Jungas“ (atsitiktinio sutapimo teisėmis prisiminkime Kristaus žodžius: „Mano jungas lengvas…“), išlaisvinęs sielą iš sunkiasvorės, beviltiškos, nukryžiuojančios „Freudo“ redukcijos. Jungas ir savo mokymu tarsi turėtų būti artimesnis krikščionybei, nors išėjo visai kitaip. Kodėl?
Būtų galima pamėginti nusakyti kalbamą takoskyrą ir abstrakčiau, moksliškiau. Tarkim, „istorija-kosmologija“. Romėnai – pirmoji ir bene vienintelė iš prigimties istoriška indoeuropiečių bendruomenė. Kitaip ir būti negali, kai Dievo vietą užima Miestas. Viskas pasidaro labai paprasta ir aišku. Ir kartu visiškai beviltiška. Brolių Strugackių „Stalkeryje“ vienas toks ėjo į „zoną“, į „norų išsipildymo kambarį“ prašyti už brolį, žodžiu, brolio gelbėti, o parėjęs namo terado krūvą pinigų. Ir pasikorė. Nes suprato, kad nesugebėjo nieko daugiau iš tikrųjų panorėti, o tik pinigų. Panašiai „kelto“ akimis atrodo Roma su visomis jos pergalėmis. Tauta be kosmologijos, be dangaus virš galvos, be vaizduotės ir svajonių, be erdvės širdyje, išsižadėtos už „trisdešimt sidabrinių“.
Kristus – tai kosminis įtrūkis, plyšys akmeninėje Romos istorijos sienoje. Sunku gyvos širdies žmogui netapti krikščionimi! Anuomet. Tačiau „slibinas mirė – tegyvuoja slibinas!“ Roma prarijo Kristų (nebent tai tas pragaras, į kurį Jis nužengė prapuolusių sielų gelbėti, tik kažkodėl užtruko…). Pergalė kartais parbloškia skaudžiau nei pralaimėjimai ir pogrindis (tą iki šiol neatsipeikėdama išgyvena Lietuva). Be to, kiek gi žmogus gali užlaužęs galvą žiūrėti į dangų! Belieka prisiminimai, „labai svarbūs“, bet tik prisiminimai. Istorija. Todėl ir Freudas pasirodė Bažnyčiai artimesnis, saugesnis. Jis gi tikras „istorikas“ – jam nereikia jokio Dievo, jokių Jungo archetipų, gana „sunkios vaikystės“…
Į Lietuvą krikščionybė atėjo nebe kaip religija, ne užlaužta į dangų galva, ne „kosminės“ Dievo begalybės apžavėta, bet kaip istorija, sumaniai sujungusi žydų ir tų pačių romėnų savimeilės metraščius. Kaip gudri, klastinga ir nuožmi „naujoji Roma“, kitoje Europos pusėje ką tik išskerdusi katarus ir jau pasirengusi konkistai už Atlanto. Dėl to galima arba pasmerkti ją „pagonybės“ naudai, arba, priešingai, manyti, kad tai buvo nebetikra krikščionybė, kad ji pati virto pagonybe, kaip anuomet galiausiai nusprendė protestantai. Bet dėl to tik dar akivaizdžiau, kad priešprieša „krikščionybė-pagonybė“ seniai išseko. Nes tikroji priešprieša jau seniai padalijo pačią krikščionybę. Reikia numanyti, ji visuomet dalijo ir „pagonybę“. Tiesą sakant, ši priešprieša gal yra viena iš kertinių žmogaus būtiškos nuostatos atspirties taškų, todėl iš pagrindų žinoma bet kuriam dvasiniam mokymui, bet kuriai religinei sistemai.
Todėl visuomet bus galima teisėtai kaltinti „pagonybę“ iš „krikščionybės“ pozicijų ir ne mažiau teisėtai kaltinti „krikščionybę“ iš „pagonybės“ pozicijų. Ir abiem atvejais tai tebus visai kitõs, gilesnės priešpriešos projekcijos.
Ir Lietuvą „krikščionybės“ vardu užpuolus Romos imperijai lietuviai buvo ne „pagonys“, o „keltai“, kurie iš paskutiniųjų nuo užplaukiančio „istorijos“ debesies gynė savo žvaigždes, nuo „Freudo“ paniekos – savo širdies orumą. Ir dar man atrodo, kad Kristus stovėjo lietuvių pusėje, ne „krikščionių“, bent jau kol lietuviai nepasidavė baimei ir tuštybei ir nenulenkė galvos prieš „orajus“, ir patys netapo „krikščionimis“. Nes pagrindinė, žūtbūtinė žmogaus dvasios kova šiame pasaulyje – ne dėl pavadinimų, ne dėl paviršutiniškų ženklų. Tai kova už širdies orumą – Dievo sostą žmoguje. Visa kita eina paskui.
***
O savo protėvių religiniu pagrindu niekinti tikrai neturime jokios priežasties nei mes dabar, nei jos turėjo krikščionys misionieriai, pirmąsyk su jais susidūrę (kad visur pasitaiko kvailių, kita kalba). Kaip matėme, ir krikščionybė savaime neduoda tam jokio pagrindo. Galime tad įsivaizduoti ir visai kitokį krikščionių atėjimą į mūsų kraštus – tikrų krikščionių, mylinčių Dievą ir gerbiančių žmogaus sielą, o ne pasigviešusių ją Dievo vardu pavergti. Ir tokiu atveju iškart suprasime, kad į mūsų kraštus atėjo ne krikščionys, o „romėnai“, arba „orajai“, su kuriais mūsų protėviai grūmėsi mirtinai. Už laisvę, už savo sielas, už gyvą ryšį su Dievu, kurio atėjūnai labiausiai pavydėjo ir nekentė. Panašiai dar prieš Kristų romėnai, norėdami kokią tautą vidujai pavergti, pagrobdavo ir parsigabendavo į Romą jos dievų atvaizdus: nuo tol pavergtieji turėdavę į juos kreiptis per Romą, kaip privalomą tarpininkę. Panašiai dabar ekonomikoje tarpininkai brukasi grūdasi tarp naftą išgaunančių ir ją perkančių šalių. Nes taip galima susikrauti didelius turtus. Ir Roma tam pavyzdys.
Dainius Razauskas, mitologas
Iš Viliaus Orvydo sodybos vaizdų.
R.G.Narajano nuotr.