Apie sąvokų gimtąja kalba galias

 Veliava_Agnis Savas mąstymas yra nusakomas tik sava Kalba./Antanas Maceina

Šiame straipsnyje norėčiau papasakoti, kodėl mūsų sąmoningumas auga, kai naudojame švarią kalbą bei gimtosios kalbos pagrindu kuriame sąvokas ir sampratas. Naudodami gryną gimtąją kalbą be teršalų ir svetimybių, galime patys tapti skaidresni ir matyti aiškesnį, neiškraipytą pasaulio vaizdinį. Protas tampa skaidresnis, galime matyti plačiau ir toliau. Nukreipę žvilgsnį į save irgi matysime visą savo vidinę sandarą, o už jos vis dažniau rodysis gražus deiviškas dangus, neaptemdytas debesų. Svetimybės gi gyvuoja tik proto lygmenyje, nepasiekdamos gilesnių pajautos klodų.

Ar žinote, kur slypi įvairiausių priklausomybių ištakos? Sąvokų, sampratų ir prasmių lauke. Šis laukas kuria mūsų pasaulio supratimą, sampratos yra akiniai, per kuriuos matome pasaulį. Jei akiniai pagaminti kažkur labai toli, jie atspindės tą sukurtą tikrovės vaizdinį, kurį ten įdėjo jų kūrėjai. Iš sampratų gimsta kultūra ir op… šios raktinės sąvokos, šio žodžio, išreikšto sava kalba, neturime. Ir pamažu prasideda priklausomybė nuo „kultūros“ sąvokos kūrėjų, su sąvoka atkeliauja ir visa vaizdinių apie pasaulį eilė. Šie vaizdiniai atneštiniai, tad mes, su savo tūkstantmete pajauta, kuriai nebesuteikiame postūmio tolesniam vystymuisi ir prisitaikymui prie kintančios dabarties tikrovės, tampame atsilikusiais „pagonimis“, puslaukiniais žmonėmis, neturinčiais savos „kultūros“. Nes visa „kultūra“ ateina „iš ten“ – ir jos kūrėjai gyvena kažkur toli nuo mūsų (ne vien atstumų prasme).

Bet tai dar būtų pusė bėdos. Kitakalbiai ir sąvokas susikuria sau, o tiems, kas nekalba jų kalba, tos sąvokos tyli. Jas galima prakalbinti, bet tai pareikalautų daug laiko ir pastangų, tad didelei daliai žmonių, užsiėmusių daugiausia maisto paieška ir gyvenimo sąlygų gerinimu, šis dalykas neprieinamas. O gal net pats giliausias pasinėrimas visada būtų lėkštas ir nepilnas, palyginus su tos ar kitos kalbos nešėjais, kurie tas sąvokas susikūrė ir įvedė, su jomis gyveno ilgą laiką bei mums užnešė.

Didelės ir galingos tautos užsiima ir sąvokų, sampratų bei iš jų susidedančio prasmių lauko kūrimu ir sklaida – tame jų stiprybė. Karinė ir kitokia medžiaginė galia yra tik išorės kiautas, už kurio slypi daug reikšmingesni dalykai. Prieš kelis metus tuometinis britų užsienio reikalų valdytojas (Foreign secretary) Borisas Džonsonas Velykų priėmimo metu atvirai pasakė įstabų dalyką:

„Mes išvežame ne tik prekes – ką mes žinoma irgi darome – bet ir sąvokas, požiūrius ir net elgesio būdus.“ („we export not just goods – though we certainly do – but ideas and attitudes and even patterns of behaviour.“).

Šie žmonės puikiai supranta sąvokų kūrimo ir sklaidos reikšmę. Tie nemedžiaginiai dalykai yra „eksportuojami“ ne už pinigus, o šiaip įsiūlomi, kartais net gana įkyriai primetant. Taip kuriama bendra erdvė, į kurią vėliau ir prekės bei paslaugos patenka. Visai nesakau, kad visa tai mums yra blogai. Tvirtinu tik tiek, kad ir mes turime turėti savo pasaulio (ir savęs jame) suvokimo erdvę, kuri būtų išreikšta mūsų kalba ir mums prieinama. Tai mūsų vidinis laukas, mūsų akiniai, per kuriuos matytume pasaulėvaizdį ir save jame. Tai mūsų bendruomenės šventa vidinė erdvė, o išorinis ratas gali būti ir platesnis: būdami lietuviais (ar plačiau baltais) esame ir europiečiai, ir pasaulio žmonės.

Tad už to, kas pasakyta, visada slepiasi kova. Kieno sąvokos įsivyrautų, tas ne tik pats sustiprėtų, tačiau įgytų papildomų galių kitiems. Kai jums kažkokia išorinė jėga pristato tam tikrų sąvokų rinkinį ir prasmių lauką, su visu tuo ateina ir susijęs pasaulio vaizdinys, pavyzdžiui, krikščioniškas ar liberalus. Šioje kovoje yra laimėjusių, yra ir pralaimėjusių. Silpsta ir krinta bendruomenės, tautos, kalbos. Išnyksta kalba, išnyksta ir jos kuriamas pasaulėvaizdis. Jeigu tauta nori išgyventi, išlikti, ji PRIVALO atsiliepti į šį iššūkį ir kurti savas sąvokas ir sampratas, savo būtovę (istoriją) sava kalba ir sąvokomis. Ir suprantama, ši būtovė turi būti išdėstyta ta sąvokų kalba, kuri atspindėtų mūsų visuomenės raidą bei ypatumus, mūsų, o ne kitos visuomenės tikrovę.

Išvada paprasta: jei pradedame kalbėti svetima kalba (ar kalbų mišiniu, kaip dabar vyksta), naudotis svetimomis pasaulėvaizdį išreiškiančiomis sąvokomis, jau esame pakeliui į pralaimėjimą šioje neregimoje kovoje.

Pateiksiu vieną iš pavyzdžių. Ką mums reiškia sąvoka „religija“? Prie jos esame įpratę, tačiau giluminės pajautos nėra. Esu daug keliavęs po vadinamus budistinius kraštus. Ir kai vienuolių paklausdavau, ar budizmas yra religija, jie juokdavosi ir pateikdavo daugmaž vienodą atsakymą: mums patiems nėra jokio budizmo ir jokios religijos, tai sąvokos išoriniam naudojimui, skirtos Vakariečiams, tai, ką jūs vadinate religija, mes šventąja pali kalba vadiname dhamma…

Įsivaizduokite, kas gi atsitiktų, jeigu ši dhamma prarastų savuosius raktinius žodžius, pamatines sąvokas ir sampratas, net patį žodį dhamma pakeistų? Greit ji prarastų ir visa kita: tikrovės suvokimo būdus, apeigas, papročius, bent jau sutelktos austuvos (užsienietiškai: sistemiškai organizuotu) pavidalu. Taip ir pas mus atsitiko, po taip vadinamo krikščionybės „įvedimo“.

Tačiau ne viskas pražūva laiko jūroje. Kaip reikalai su mūsų prasmių lauku, tų senųjų tautų, kurios vadinasi latviais, lietuviais (o taip pat daug mažesnių sudėtinių mūsų pasaulio dalių, kurį esame įpratę vadinti baltų pasauliu)?

Šventoji Ugnis, Agnija/Ugnija šimtmečius buvo mūsų pasaulėvydos ašimi. Stebint, žvelgiant į ją, prižiūrint, skleidžiasi Esmės ir iš šios sąmoningumo erdvės išnyra mūsų sąvokos, kurios jungiasi į sampratas, sudarydamos MŪSŲ prasmių lauką, o šis išreiškia MŪSŲ pasaulio suvokimą. Šiame prasmių lauke būvoja MŪSŲ Deivai ir Deivės, MŪSŲ sarmata, MŪSŲ darna. Ir visa tai yra MŪSŲ laisvės laidas. Ir tada MES PATYS savo laisvę apribojame įsipareigojimais, o ne kokia išorinė galia.

Tad pirmieji mūsų pasaulėvydos lygmenys tokie: Šventoji Amžina Ugnis kaip Esmingumo pasireiškimas bei iš jo išnyrančios sąvokos ir sampratos. Iš sąvokų ir sampratų susikuria prasmių laukas. O prasmių lauke jau tarpsta ir auga tai, kam įvardinti dar neturime lietuviškos sąvokos (vadiname svetimžodžiu kultūra). Neturėdami tam vardo, turime atneštą ar net primestą vaizdinį, kuris dažnai neatitinka mūsų pasaulėjautos, mūsų poreikių. To pasekmės yra aiškios visiems, kas tik įgali nusiimti svetimus akinius (ir tampa laisvas juos užsidėti ir nusiimti).

Bendrosios kultūros dalis yra tai, ką įpratome (kaip vaikai, išsiugdę neteisingus įpročius, pirmiausia, dėl stiprių ir ilgalaikių išorinių poveikių) vadinti religija. Todėl ir sakau, kad lotyniškas religio gal ir galėtų būti naudojamas išoriniame gyvenime, tačiau vidinė šerdis turi skleistis šventąja protėvių kalba. Taip religio tampa Vydija (Vyda, Vydė) ir įgauna visiškai kitus išmatavimus, kitą gilumą ir dėmenis. Atsisakyti savų šventų sąvokų ir priimti svetimas – reiškia tautinės savasties atsisakymo pradžią. Jei siekiame nebūti lietuviais, o ieškoti kitos tapatybės – tada viskas suprantama. O jei Protėvių kelias yra ir mūsų kelias, tuomet sukluskime…

Laimei, prasmės skleidžiasi ne vien per žodinį suoprotį. Kitaip mūsų, kaip tautos ir bendruomenės, gal jau ir nebūtų. Prasmės skleidžiasi per deivirpą (muziką), mūsų sutartines ir giesmes. Jos skleidžiasi per medžiaginius vaizdinius – audinių austuvas, kabančius Sodus. Jos skleidžiasi per mums paliktus ženklus, šventus akmenis ir alkus. O štai šiuos paminėtus dalykus labai sunku iškreipti ar pakeisti kažkuo kitu, kaip buvo padaryta su žodinėmis sąvokomis (kurios vis tik yra esmiškai reikšmingos tautos mentai).

Ir dar vienas reikšmingas dalykas, kurį čia norėčiau paminėti, yra Apeiga. Ji turi savo Rėdą, nes kuria tvarką ir dermę, pati būdama darni ir nuosekli. Ji išreiškia mūsų pasaulio sandorą, mūsų susivienijimą su dieviškuoju pradu, su Deivais ir Deivėmis, su bendruomene. Šią sandorą dera nuolat patvirtinti, atnaujinti. Apeiga nėra tiesiog laužo uždegimas, ją pavadinant šventa ugnimi (nors ir tai jau šis tas – ketinimas yra svarus dalykas).

Šitaip kalbėdamas, prisimenu Erkaus Manto/Montės (prūs. Erks Mānts) gyvenimo aprašymą. Pagrobtas kryžiuočių įkaitu iš savo tėvų ir bendruomenės, buvo užaugintas savo genties priešu. Tačiau rado jėgų savo širdyje ir stojo į žūtbūtinę kovą su užkariautojais… Galime rasti jėgų ir mes.

Tad savas mastymas yra nusakomas tik sava kalba, o savų sąvokų atsisakymas reiškia ir savo mąstymo atsisakymą.

O kaip jūs manote, kokia lietuviška sąvoka atitiktų svetimžodį „kultūra“?

Laimos Malonių jums visiems!

„Lietuvių Kalbos žodyno turtingumas ir gramatinės sandaros įvairumas rodo, kad lietuviškasis mąstymas pajėgia nuostabiai plačiu mastu bei giliu laipsniu įsiskverbti į mąstomąjį tikslą ir nusakyti net ir vos suvokiamus, betgi tikrovinius jo ryšių bei santykių atspalvius. Šiuo atžvilgiu Lietuvių Kalba nenusileidžia jokiai kitai Kalbai, kuria būtovės eigoje buvo sukurta ar yra kuriamas aukšto lygio Mąstymas (filosofija). Mūsų Kalba yra atviras kelias į Mūsų Mąstymą (filosofiją). Ar Mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusiu svetimybių keliu, priklausys nuo Mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava Kalba.“/Antanas Maceina

Ir dar: kalbėjimas gražia kalba, be „virusų“ (svetimybių, keiksmažodžių, kalbos šiukšlių) stiprina sveikatą.

Gintaras / Mangirdas

Kaip šios straipsnio tęsinį patariu paskaityti šį:

APIE SĄVOKŲ KALBĄ IR ĮRANKIUS. 

cof_vivi

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt

 

1 komentaras

  1. Vaiku nuostatas del kalbos suformuoja kultura, kurioje jie auga. Zinoma, nuostatas del gimtosios kalbos vertingumo vaikai pirmiausia susiformuoja seimoje, poziuri i kalba veikia mokykla ir bendrasis visuomenes kulturos laukas. Tame kulturos lauke vyrauja kardinaliai priesingos nuomones apie lietuviu kalbos bukle – nuo izvalgu, kad „Kalbos samoningumas isgyvena labai sunkias dienas. Patys kalbos autoritetai, uzkreciamas atsainus poziuris pribaigs lietuviu kalba per kokius trisdesimt metu“ (Lanza 2020), iki teiginiu, kad kalbos laisve Lietuvoje ribojama.

Komentavimo galimybė išjungta.