Vis plačiau kalbama apie mūsų tautos ryšius senovėje su taip vadinama Europine Sarmatija. Istorikai šiai diskusijai, berods, nėra pasiruošę – labai keista, kad ši tokia svarbi mūsų senosios istorijos tema liko praktiškai apeita. Nors pirminės medžiagos pakaktų, bent jau problemos įvardijimui, jos perkėlimui į mokslinį, profesionalų lygmenį. Sakoma, kad mūsų istorikai profesionalai neturi pakankamai pajėgumų ir finansų. Tačiau tų pačių finansų, tarkime, užtenka Istorijos instituto funkcionavimui. Kokios problemos ten įvardijamos, kaip prioritetinės? Tos, kurios yra paprastesnės tyrėjams, kurioms pakanka šaltinių mūsų šalies archyvuose. Koks istorikas ramiai sau ir pamažėle tiria Valakų reformos (XVI a.) vingrybes ir panašius dalykus. Užtektų pažvelgti į daktarinių disertacijų temas. Štai vien Vilniaus Universitete 1999 – 2004 buvo apgintos 28 daktaro disertacijos. Nesakau, kad Valakų reforma nesvarbu. Tačiau teigiu, kad yra temų daug svarbesnių, turinčių pamatinę vertę visai mūsų šalies istorijos paradigmai.
Sarmatijos problema
Viena iš jų – taip vadinama Sarmatijos problema. Tam būtina geriau ištirti jau žinomus istorijos šaltinius, juos įvertinti. Bei ieškoti naujų užsienio archyvuose. Istorikų neveiklos fone darbo ėmėsi geodezijos specialistai . Pasirodžiusi nedidelė studija, tirianti ir analizuojanti kartografiniuose fonduose esančius senųjų autorių žemėlapius, kuriuose pažymėta Europinė Sarmatija. Tačiau autoriai daro išvadą – vien jų analizės neužtenka. Turi aktyviai įsitraukti kitų sričių specialistai – kaip rašoma minėtoje studijoje „valstybės priešistorės problema gali būti išspręsta tik bendromis kartografų, archeologų, kalbininkų ir antropologų pastangomis“.
O kol kas Sarmatija užsiima entuziastų būrelis, jų rėmėjų būrelis vis gausėja. Deja, neišvengiama diletantizmo ir formos ir turinio atžvilgiu. Tačiau šie žmonės daro puikų darbą, ieškodami savo tautos šaknų. Suvokdami, kad dalis mūsų istorijos yra lyg dingę, ar paslėpta už septynių užraktų. Profesionalai, kaip taisyklė, nenori veltis į diskusijas su mėgėjais, tyla ir užsidarymu pridengdami žinojimo stygių. Arba gana grubia forma, iš aukšto imasi kritikuoti Lietuvos istorijos entuziastus. Šie atsako tuo pačiu. Taip vietoje bendrosios tiesos paieškų imama kovoti vieni su kitais. Nors profesionalusis istorijos mokslas gi turėtų tik džiaugtis vis gausėjančiu mūsų šalies senosios istorijos entuziastų būriu ir jiems padėti, bendradarbiauti, konsultuoti, geranoriškai nurodyti problemas ir neatitikimus istoriniam faktui.
Tačiau ir šalies istorikai neturi išsako skirtingas nuomones dėl Sarmatijos. Štai Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas dr. Valdemaras Šimėnas viename iš interviu, skelbtų „Lietuvos žiniose“ vienareikšmiškai teigia, kad „Baltai buvo viena sudėtinių sarmatų dalių“. Vilniaus universiteto Archeologijos katedros profesorius dr. Albinas Kuncevičius papildo, jog „teoriškai į sarmatus reiktų įtraukti ir germanus, kurie plačiąja prasme yra ir vikingai. Gal reikėtų jungti net dalį slavų“.
Viena pagrindinių problemų, kai viešojoje erdvėje imama kalbėti apie Europinę Sarmatiją: dažniausiai yra kalbama iš šiandienos suvokimo lygmens. Lyg mūsų dabartinė tautinė pasaulėjauta būtų nekintama konstanta. Kai kurie bando tiesmukai sarmatus tapatinti su lietuviais (ar bent jau baltais), nelabai skirdami „vakar“ ir „šiandien“. Taip atsiranda savos tautos dirbtinis aukštinimas, ją priešpastatant kitiems kaimynams. Tai bandymai patiems sau atrodyti „pačiais seniausiais ir archajiškiausiais“, lyg šis archajiškumas būtų savaiminė, nuo šiandienos atsieta vertybė. Kalbant apie tai, dažnai užmirštami netgi mūsų „braliukai“ latviai – kartais ima dominuoti vulgaroka panlietuvizmo ideologija.
Atskirai nuo latvių kultūros ir istorijos studijuoti lietuvių senąją istoriją ir, juolab, daryti apibendrinančias išvadas yra negalima. Derėtų žengti dar toliau – būtina atidžiai pažvelgti ir į kaimynų, pirmiausia gyvenančių rytuose, kultūras. Taip iki pačios Indijos.
Kas tie sarmatai?
Nežinia, ar sarmatais vadinosi jie patys, ar juos taip pavadino tuometiniai „užsieniečiai“. Mus, lietuvius, vienu metu kaimynai rytuose vadino „labusais“, nes susitikę sakome „labas“. Gal būt, atvykę į Sarmatiją „laisvojo pasaulio“ atstovai iš Graikijos-Romos buvo gėdinami dėl savo netikusių papročių – „sarmata tat daryt“,- sakydavo atvykėliams. Ir šie ėmė vadinti juos sarmatais – sarmatlyvais žmonėmis. Tačiau lietuvių kalboje išlikęs žodis „sarmata“ leistų teigti, jog sarmatais save galėjo vadinti žmonės, besilaikantys tam tikrų nusistovėjusių papročių ir elgsenos kodekso, vėliau suskilę į daugelį tautų, tačiau dar ilgus mažius išlaikę istorinę atmintį apie bendrinę kiltį. Suprantama, vien žodžio „sarmata“ buvimo žodyne išvadoms daryti tikrai neužtenka. Kitas, gal ir realesnis, žodžio „sarmatas-sarmatija“ aiškinimas: sar(a) reiškia „galvą“ arba vyriausiąjį (ą), o „mat“ – motę, motiną. Išeitų, „vyriausioji motina“ arba, perfrazuojant Adrian G.Gilbert (Magi. The Quest for a Secret tradition.p.66) – reiškia tuos ( ar tas), kurie yra nušvitę, arba kurių galvos yra išvalytos. (Ra-sa yra tyrumas ir pilnatvė, o jo anagrama sa-ra reiškia „vyriausiąjį“ arba tą, kuris suvokė Priežastį, nukeliaudamas iš formos į beformiškumą). Tačiau vis tik tenka pripažinti, jog šio pavadinimo matrimonija sunkiai dera su žinomu indoeuropiečių patriarchatu bei tėvo kultu, tačiau gal būt būdama daug senesnės istorinės praeities atspindžiu bei reliktu.
Jau šiandien žinomų šaltinių apie sarmatų ryšius su senovės baltais pakanka. Bent jau tam, kad imtis nuoseklesnių tyrimų ir papildomų šaltinių paieškos. Tačiau, bent jau kol kas kritinis mokslo žmonių protas nepatikliai žvelgia ir į jau žinomus. Kritinis požiūris moksle reikalingas, tačiau jis turėtų eiti koja kojon su intuicija ir pasitikėjimu istoriniais šaltiniais. Ši pusiausvyra gimdo Tiesą. Istorikas Tomas Baranauskas įsitikinęs, kad „tikrieji sarmatai buvo stepių klajokliai gyvulių augintojai, kalbėję iranėnų grupės kalbomis. Miškų zonoje gyvenę žemdirbiai baltai (aisčiai, galindai, sūduviai) sarmatams nepriklausė.“ (T.Baranauskas. Ar mūsų šaknys Sarmatijoje?)
Na, gal tuomet ir estai yra tikrieji ir vieninteliai eisčiai (Kornelijaus Tacito aestiorum gentes)? Negaliu teigti, kad istorikas T.Baranauskas yra neteisus. Tiesiog raginu pažvelgti plačiau ir neužtrenkti durų tam žinojimui, kuris galbūt laukia ateityje. O tokia tvirta atskirų mokslininkų nuomonė jau ne kartą yra trukdžiusi tolesnei to paties mokslo plėtrai. Ir kol koncepcijos sugriūdavo į šipulius, daug vandens nutekėdavo.
O štai XVII a. istorikas Godfridas Ostermejeris savo veikale „Kritiškos pastabos apie senovės prūsų religijos istoriją“ rašo:
„Senovės prūsai, … buvo sarmatų tauta. Tuo abejoti neleidžia jų kalba. Kas išgali dabartinę lietuvių kalbą lyginti su kuršių, rusų, lenkų, čekų ir kt. kalbomis, tas bemat įsitikina, kad jos visos yra vienos motinos vaikai ir kad tautos, vartojančios tas kalbas, turi būti kilusios iš vieno kamieno.“ (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, IV t., p. 70.)
Matome, kad terminas „sarmatai“, čia vartojamas visiškai kita prasme, pabrėžiant tautų ir kilčių kamieninę bendrystę, nei tai daro istorikas T.Baranauskas. Gali būti, kad nuo stepių klajoklių indoiranėnų šis terminas palaipsniui tapo bendriniu, žyminčiu rytinės indoeuropiečių dalies tapatybę. O gal ir atvirkščiai – kaip kažkada atsitiko mūsų geriems kaimynams estams, šimtmečių bėgyje tapusiems istorinių eisčių vardo nešėjais į dabartį.
Reikalingas platesnis požiūris
Tam, kad deramai suvokti istorinės Sarmatijos esmę, į tautiškumą teks pažvelgti šiek tiek plačiau, nei buvo suprantama nuo V.Kudirkos laikų iki dabarties. Galbūt, tai buvo platesnis darinys, žmonės, suvokiantys savo kilties Bendrystę ir besilaikantys tų pačių pamatinių papročių ir tradicijų – esminės pasaulėjautos. Ir laikui bėgant, šiose plačiose teritorijose susiformavo dabartinės tautos, kokias jas žinome šiandien. Ir anksčiau ši Bendrija toli gražu nebuvo vienalytė, tautų pavadinimai buvo kiti, tačiau istorinės atminties buvo daugiau ir prisiminimai apie bendrąjį kilties kamieną dar nebuvo išblėsę. Todėl kalbant apie Sarmatiją gal derėtų ne konkuruoti su „jaunesnėmis“ tautomis, pabrėžiant savo seną kilmę (tą, beje, daro beveik visų tautų senovės entuziastai), o pabrėžti BENDRYSTĘ, bendrą kaimynų kiltį. Tai šalintų prieštaravimus, o ne skirtų žmones ir dabartines tautas. Ištirtas mūsų ir kaimyninių tautų genealoginis medis pateiks dar ne vieną staigmeną.
Esame kilę iš vieno indoeuropietiškojo šaltinio. Mažai kas abejoja indoeuropietiškos prokalbės buvimu senų senovėje. Šią prokalbę iš dalies bandoma rekonstruoti lyginamosios kalbotyros metodais. Tačiau ir tai ne visa tiesa. Baltų tautos susiformavo aktyviai kontaktuojant naujiesiems atvykėliams indoeuropiečiams (patriarchalinė kultūra) su senaisiais šių vietovių „substratiniais“ gyventojais (matriarchalinė kultūra). Atvykėliai ėmė į žmonas vietines moteris, pamažu įsigalėjo atvykėlių kalba, tačiau ir senieji gyventojai paliko ženklų pėdsaką ainių pasaulėjautoje. Juk skirtingai nuo daugelio indoeuropietiškų tautų, mūsuose žodis „saulė“ yra moteriškos giminės, o mėnulis – vyriškos. Tai senosios substratinės matriarchato kultūros palikimas. Taip susiformavo unikalus baltų arealas, iš kurio vėliau išsivystė mums žinomos tautos ir lietuvių bei latvių kalbos.
Tačiau mokslas nuėjo dar toliau. Vienas iš svarbiausių kalbotyros atradimų – tai nostratinių kalbų teorijos sukūrimas. Ši teorija teigia giminystę tarp šešių vadinamo Senojo pasaulio kalbų šeimų: Semitų-chamitų, dravidų, indoeuropiečių, kartvelų, Uralo ir Altajaus. Modernią šios teorijos versiją sukūrė Vladislavas Ilič Svityčius, rekonstravęs 378 chamitų – semitų, indoeuropiečių, fino – ugrų, altajiečių ir dravidų kalbines bendrybes. Šis mokslininkas teigė, jog nostratinis bendrumas egzistavo prieš maždaug 6 tūkstantmečius.
Paprastai tariant, tuo metu kalbėta viena bendrine kalba. Vėliau dėl kol kas nežinomų priežasčių griuvo „Babelės bokštas“ ir žmonės, sklisdami po pasaulį, gyvendami daugiau ar mažiau uždaromis bendruomenėmis, suformavo įvairias kalbas.
Galbūt tai kažkam pernelyg „seni laikai“ ir teigti visuotinę žmonių bendrystę atrodo pernelyg optimistiška. Jei visi esame broliai, nutyla kalbos apie kai kurių tautinių darinių išskirtinumą, senumą ir t.t. Ir vis tik net prieš kokius 500 metų mūsų protėviai dar, matyt, prisiminė tai, ką šiandien esame stačiai užmiršę ir nenorime prisiminti.
Užmiršome mūsų bendrus protėvius. Būdami jų ainiais, ėmėme dalytis senovėje paskendusį tėvų palikimą. Sarmatijos paslapties nepavyks įminti, jei žiūrėsime vien per siaurą dabartinio tautiškumo langelį. Tačiau pasigirsta hipotezių, kad taip vadinama Europinė Sarmatija buvusi tautų ir genčių federacija. Formaliuoju požiūriu taip kalbėti kol kas nėra nei menkiausio pagrindo. Matyt, ji nebuvo ir konfederacija, kurios tarpusavio ryšiai yra daug laisvesni. Vėlgi, negalima šiandienos visuomeninių struktūrų, šiandienos supratimo, mechaniškai perkelti į tuos tolimus paprotinės teisės laikus.
Senoliai turėjo tvirtą Tradiciją, „istorinę“ atmintį bei paprotinę teisę. Jie puikiai prisiminė savo gimdystės ryšius, todėl, plačiąja prasme, gal ir galima būtų kalbėti apie genčių savotišką „konfederaciją“, struktūrą be struktūros. Juolab, šie ryšiai nebuvo pagrįsti vien politiškai ar ekonomiškai.
Perkelkime šį suvokimą į žmogaus, šeimos, giminės lygmenį. Esant tvirtai Tradicijai, žmonės saugo savo bendrystę ir remiasi vienas kitu sunkiomis akimirkomis. Kartu švenčia vestuves ir atvyksta į laidotuves. Ir šiandien tai atrodo normalu. O tuomet galiojo tvirti paprotiniai įstatymai, kurie niekur nebuvo užrašyti, tačiau veikė, lyg būtų užrašyti. Perduoti nuo ankstyvos vaikystės tėvo ir motinos pasakojimų, visos aplinkos. Dabar tai jau kai kam gana sunku suvokti.
Nereikia žvelgti taip toli į praeitį. Dar XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje kaimuose galiojo tvirtos nerašytos taisyklės, kurių laužyti buvo nevalia. Ir pagrindinės jų buvo Dora ir Švara.
Jei pavyktų suprasti XIX a. pabaigos lietuvį, gal būt pavyktų suprasti ir dar giliau praeityje gyvenusių protėvių pasaulėjautą. Ką jiems reiškė Dievas, Gamta, Žmogus. Tuomet gal aptiltų ir mūsų jaunųjų istorikų „realistų“ kalbos ir rašymai, pavyzdžiui, apie kunigaikščio Margirio „bailumą“. Čia miniu atrodytų solidžios mokslinės institucijos – Istorijos instituto – leidžiamą literatūrą. Apsilankęs 2011 metų knygų mugėje paklausiau, ar mokslininkams nėra gėda dėl tokių knygų pasirodymo? Sulaukiau sauso atsakymo – „Margirio ir jo bendražygių žūtis ir Pilėnų gynimas yra legenda, o legendas galima interpretuoti laisvai, kiekvienas turime savą tiesą..“…
Tautų kilties klausimas
Žinoma, galime didžiuotis išlaikę savo senobinę kalbą ir papročius. Kartu su Romos imperijos žlugimu prasidėjo naujas laikotarpis žmonijos istorijoje, kartais apibūdinamas kaip „tamsusis“. Žmonės pamažu ėmė užmiršti senuosius papročius ir gyvenseną, kartu su krikščionybės įvedimu kraštuose už imperijos ribų ėmė plisti raštas ir kitokia naujoviška pasaulėžiūra. Senieji papročiai pamažu degradavo ir nyko, istorijos variklis ėmė siūlyti naujas vystymosi alternatyvas.
Siaurąja prasme lietuvių kalba ir lietuvių tauta, matyt, atsirado būtent tada, kai tradiciniai ryšiai ėmė trūkinėti, tautos kraustytis iš užgyventų vietų ir aktyviau puldinėti viena kitas. Susiskaldžiusioms baltų gentims reikėjo vieno centro, kuris jas suvienytų naujam etapui. Tokiu centru tapo Lietuva. Ji ėmė kilti maždaug VI – IX amžiais, kalba ėmė formuotis kiek anksčiau. Kokia kalba kalbėta dar anksčiau? Anksčiau buvo Tėvų kalba, kuri, bent jau siaurąja moksline prasme gal ir negalėtų vadintis lietuvių kalba. Tačiau perimamumas, žinoma, buvo. Per šimtmečius buvo perduota akiai neregima substancija, kurią galėtume pavadinti Tautos arba Protėvių Dvasia.
Tačiau plačiuose „Sarmatijos“ plotuose gyveno daug giminaičių. Patirdami atvykėlių įtaką, jie taip pat transformavosi. Šiuose plotuose susiformavo ir sparčiai savo gyvenamąjį arealą ėmė plėsti slavai. Tai tie patys mūsų protėvių palikuonys, sumišę su tais, kurie buvo palikę didžiąją šeimą daug anksčiau – ir grįžę namo, ten susimaišę su toliau Rytuose gyvenusiomis gentimis. Kitaip tariant, mūsų „pusbroliai“.
Kaip gimsta tauta? Gal būt viskas prasideda siauroje teritorijoje, gal tik viename ar keliuose kaimuose. Paslaptingu būdu, jei tauta atliepia istorinės Akimirkos lūkesčius, įvyksta sprogimas, greitai formuojasi sava kalba (kuri tačiau yra senųjų vedinys) ir papročiai, kuriamas (arba perimamas iš „tėvų“) epas.
Taip, pavyzdžiui, lietuvių kalba yra archajiška savo forma, sintakse. Tačiau rusų kalboje sutiksime bene daugiau archajiškos morfologijos, žodžių, turinčių sąsajų su sanskritu, žodyną jie yra išlaikę taip pat, berods, turtingesnį (iš dalies tai paaiškinama tuo, kad Rusijos imperija turėjo galimybę vystyti savo kalbą, kurti ja literatūros kūrinius, o mūsiškę išlaikė daugiausia valstiečiai kaimuose). Amžiams bėgant kalbos tampa vis paprastesnėmis – mes taip pat praradome, nebevartojame tūkstančius puikių lietuvių kalbos žodžių. Dalis jų yra išlikę rašytiniuose šaltiniuose ir gal būt, atėjus naujiesiems amžiams, vėl galėtų būti prikelti naujam gyvenimui. Slėpinys gali būti atskleistas tiems, kurie iš daugelio kalbų ir šaltinių sudėlios simbolinių Tėvo ir Motinos atvaizdus. Tai atsitiks teigiant bendrystę, o ne akcentuojant atskirtį.
Taip, esame mažai pakitę senosios protėvių gyvensenos „dinozaurai“, tačiau nesame tokie vieni. Kiekviena tauta turi savo ištakas ir jas puoselėja. Tai normalu. Žinoma, kartais šios sąsajos būna šiek tiek dirbtinės. Rumunai kažin ar galėtų tiesiogiai save kildinti iš dakų (graikų šaltiniuose buvo vadinami getais Getae), tačiau, kas žino, gal būt kažkokia nedidelė senojo dako dalelė ir juose yra pasilikusi. O kas buvo senieji trakai (Herodotas „Istorija“), mažojoje Azijoje prieš mūsų erą įkūrę Bitinijos karalystę? Šis pavadinimas skamba labai artimai lietuvio ausiai. Italai taip pat nėra senovės romėnai, nors ir kildina save iš jų. Pasikeitimai akivaizdūs ir dideli, kai gimsta nauja tauta, nauja kokybė. Taip pat ir su slavais, sugebėjusiais akumuliuoti savyje daugelį kultūrų ir tradicijų.
Šia prasme, lietuvius Europos žemėlapyje galima būtų laikyti senųjų archajiškų kultūrų išlikusiu rudimentu. Tačiau ir mes kitome. Ir vis tik, per visas politinio pobūdžio transformacijas, vienas skausmingiausių kurių – prievartinis krikščionybės įvedimas, lietuviai išlaikė senąją kultūrą ir esminius senosios praamžių pasaulėžiūros elementus. Paupiais atvykusių indoeuropiečių genčių palaipsnis maišymasis su nuo seno šiose vietose gyvenusiomis substratinėmis gentimis, kaip minėta, sukūrė unikalų rezultatą.
Panslavizmas ir panbaltizmas
Gerbiamas etnologas J.Vaiškūnas interneto komentaruose sarmatus vadina „panslavistiniu“, projektu. Tai neturi nieko bendra su istorine realybe. Įdėjus pastangų, galėtų tapti ir „panbaltiškuoju“ (tik ar to reikia?), tai savaip jau bandė padaryti vadinamieji „valstybininkai“, įkvėpti G.Beresnevičiaus „imperinių“ esė ir savaip jas interpretuodami, plačiai paskelbę „regiono centro“ idėją, – tik trumpas buvo jų kelias… Juk dera suvokti praeitį ne tik protu ir interesu, bet ir širdimi.
Juolab, panslavizmas ar panbaltizmas dažniausiai egzistuoja kaip daugiau ar mažiau politizuotas pasaulėžiūrinis konceptas, amžininkų taikomas dabartyje sukurtai istorinei paradigmai, nei tikra ir autentiška istorinė realybė. Matyt, Lietuva su savo XIX a. suformuota atskira savimone (neteigiu, kad ji yra negera), nejaukiai jaučiasi tarp gausių kaimyninių gaivalų. Gal todėl senaisiais laikais buvusios bendrystės idėjos sunkiai prigyja taip vadinamo modernaus tautiškumo terpėje. Nors visi supranta ir sutaria, kad tokie dalykai yra buvę. Tik, atseit, labai jau seniai. Dabar gi, kiekvienas etnosas (gal tiksliau būtų pasakyti – nacionalinė valstybė ir jos elitas), dažniausiai siekia pabrėžti savo ypatingumą, senas tradicijas ir t.t. Taip pasireiškia ne tik tautos ego – taip yra bandoma pagrįsti savo teisę į dabartinį egzistavimą, į teritorijas ir panašius dalykus.
Lietuva, praradusi savo valstybingumą, buvo nustumta į geopolitikos paraštes. Mūsų kaimynai – germanai ir slavai – turėjo laiko pakoreguoti istorijos vadovėlius ir išbraukti mus iš kolektyvinės Europos istorinės atminties. Tam priežasčių pakako. Tapome lyg trečiuoju broliu, kurio vietą užėmė „vyresnieji“. Prisiminti mus ir mūsų paliktas žymes istorijoje tapo blogo tono ženklu. Taip buvo anksčiau, taip yra ir dabar.
Ir iki šiol lietuviai jaučiasi svetimi šiame skaitlingame slavų-germanų būryje. Pasąmonėje glūdintis savotiškas „tautinis ego“ neleidžia žengti giliau, nei XI – XIII amžiai. Tai, suprantama, savaip atlieka archeologijos bei etnologijos mokslai, tačiau šie mokslai dar neišmoko „prakalbinti“ materialinės kultūros paliktų ženklų, egzistuodami kaip pagalbinės bendrinio istorijos mokslo disciplinos. Jei ir atsirastų toks mokslo žmogus, užlipęs ant protėvių kalnų ir kalnelių, pasimeldęs seniesiems Dievams ir Dievaičiams, gavęs atsakymus į klausimus, prakalbinęs senuosius artefaktus, matyt, kolegų būtų apkaltintas nekritišku požiūriu, fantazijomis, o gal ir kokią medicininę diagnozę kas pripaišytų… Taip tradicinio mokslo atstovai dažnai patys sau užkertą kelią tolesniam pažinimui. Tuo, kas pasakyta, visiškai neskatinu atsisakyti tradicinių mokslinių metodų, tačiau įjungti ir širdies balsą bei intuiciją.
Nėra kelias nei savo išskirtinumo teigimas, nei dabar dažnai propaguojamas susimenkinimas. Juk protėvių menkinimas yra nepagarba dabarčiai, netikėjimas mūsų žemės ateitimi. Vadinamasis „istorinis realizmas“ yra nenoras pažiūrėti plačiau, užsidarius susikurtos istorinės paradigmos rėmuose. Tuomet protėviai tampa pusiau laukiniais miškų gyventojais, praeities herojai – bailiais ir išdavikais ir pan.
Ko mums trūksta?
Ko mums trūksta, kad suvokti savo senąsias šaknis? Duomenų jau šiandien pakanka: ir archeologijos, ir lyginamosios kalbotyros, ir kartografijos. Archeologai įrodė, kad prabaltiškoji kultūra turėjo plačias ribas – ir jos yra taip pat aiškiai nubrėžtos žemėlapiuose. Atrasti savo santykį su ja, toks yra mūsų uždavinys. Kaip tą kultūrą pavadinti? Kodėl ne Sarmatija? Jei istorikams profesionalams netinka Sarmatija – tesiunčia kovinį mokslo desantą į užsienio archyvus ir teieško. Jei nedirba profesionalai – jų darbą perima mėgėjai.
Nes šį platų regioną vadinti „baltiškuoju“ ar prabaltiškuoju – taip pat yra tik dalis tiesos. Slavai jį puikiausiai vadina „slaviškuoju“. Juk kamienas vienas, o šakų daug. Tai šiek tiek primena vaikų – brolių ir seserų – ginčą, kam priklauso tėveliai. Kiekvienas vaikas žiūri iš savo bokštelio ir šaukia, kad „tėvelis ir mamytė“ yra būtent jo…
Manytume, yra vykęs bei organiškai prigijęs ir mūsų įvardijimas „baltais“. Atsitiktinumų nebūna ir XIX a. viduryje vieno žmogaus galvoje gimęs pavadinimas stipriai įaugo į lietuvių ir latvių pasaulėjautą. Balta yra dvasinio tyrumo spalva, žyminti mūsų turtingą ir dvasingą praeitį, be kurios nėra ir ateities. Juk ne šiaip piligrimai iš viso tuometinio pasaulio atvykdavo pas Kuršo orakulus, lankydami šventąsias vietas (pagal Petrą Dusburgietį ir Simoną Grunau). Žynio apdaras bei spalva – balta. Iš jos kyla visos kitos spalvos. Žmonės religinėms apeigoms atlikti taip pat apsirengdavo baltai bei iškilmingai ( pagal Dlugošą). Todėl šiandien revizuoti susiklosčiusią tradiciją ir imti vadintis „sarmatais“ neturime pagrindo.
Ir vis tik, platesnis sarmatų termino įvedimas į mokslinę apyvartą galėtų duoti naudos. Derėtų ir politikams, valstybės vadovams šiam klausimui teikti daugiau dėmesio, skiriant finansavimą nuosekliems tyrimams. Gal būt būtent sarmatų paveldo tyrimuose glūdi raktas į bendrą Europos ateitį, suvokiant bendrosios kilties šaknis, kuriant naują Europą, be skiriamųjų linijų, įtakos sferų ir pseudoistorinės konkurencijos. Tai nereikštų baltiškosios tapatybės atsisakymo, tačiau platesnio mokslinio konteksto suvokimą ir žvelgimą iš aukštesnio, nei siaura tautinė istorija, taško.
Gintaras Ronkaitis
Puokainių šventvietė, Latvija.
R.G.Narajano nuotr.