Taip negerbti praeities, kaip negerbiama Perkūno šventykla, ant kurios pastatyta Vilniaus arkikatedra, tikriausiai neįmanoma jokioje krikščioniškoje valstybėje, mano mitologas Dainius Razauskas. „Laiptai už kažkokių vamzdžių, visiškuose rūsiuose, užkirmiję, užmūryti, nors tai vieni svarbiausių mūsų istorijos materialinių palikimo palaikų“, – teigia jis.
Diskusijoje „Ar reikalingas senovės baltų tikėjimas dabartinei Lietuvai?“ mokslininkas pripažino, jog archeologai nevisiškai sutaria, ar po Vilniaus katedra tikrai Perkūno šventykla, tačiau yra pagrindo manyti, kad tai tiesa.
„Yra dėsnis, kurio man tiksliai nepavyksta įvardyti, – kalbėjo mitologas. – Gal tai kultūrinė asimiliacija ar kažkas tokio, kai statomos krikščioniškos koplytėlės ar šventyklos ant buvusių šventyklų. Šis reiškinys žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje ir susijęs ne tik su krikščionybe. Taip elgėsi ir kitos užslenkančios religijos“.
Įskiepyta į Perkūno Šventyklą
Minėdamas Vilniaus katedros pavyzdį, D. Razauskas sakė, jog, iš pirmo žvilgsnio, Perkūno šventyklos tarsi nebėra, kita vertus, ta Perkūno šventykla, kaip substratas, egzistuoja, o pati katedra labiau primena skiepą į Perkūno šventyklos kamieną.
„Krikščionybė, prieš ateidama į Lietuvą, pusantro trūkstančio metų ritosi per Europą ir surinko daug senųjų liaudies tradicijų, tą patį rasdama Lietuvoje. Kitaip sakant, kai krikščionybė atėjo į Lietuvą, ji jau teigė tai, ką čia rado“, – pasakojo mitologas.
Mokslininkas priminė, jog iš esmės krikščionys iš viso neturėjo kalendoriaus. Evangelijoje nėra nė metų ciklo. Visa tai krikščionybės suimta ritantis per Europą. „Kristaus gimimas, jei neklystu, įvestas tik 4 amžiuje ir prieš tai nebuvo siejamas su konkrečiu laiku ir iš viso nebuvo švenčiamas“, – atkreipė dėmesį kalbėtojas.
Ieškodamas skirtingų tikėjimų sąsajų, mokslininkas sakė, jog galime pasirinkti mėlynus akinius ir nematyti raudonos spalvos arba galime pasirinkti raudonus akinius ir nematyti mėlynos spalvos, tačiau geriausia nusiimti bet kokiu akinius ir stebėti, kaip tos tradicijos vystėsi iš tiesų.
Religija – kultūros šerdis
„Kultūros kaip tokios šerdis – religija ir nebūtinai kanuonizuota, suknyginta. Nuo to niekur nedingsim“, – akcentavo D. Razauskas.
Tačiau, mokslininko įsitikinimu, nėra gerų ar blogų religijų, tik paprastos žmogiškos ydos, kurios įsikuria kuo įvairiausiose religijose, todėl vienintelė tikro tikėjimo apraiška yra pliuralizmas, kai tu gerbi kito širdį ir teisę šauktis Dievo jam priimtinu būdu, o svarbiausia – pačiam Dievui palieki teisę savaip kreiptis į žmogų.
„Jei sakome, kad čia viskas buvo pagoniška, o mes atnešame tikrąją tiesą – tai nebe religija, o kolektyvinis egoizmas. Tačiau svarbu suprasti, kad Dievas niekada nėra nuošalyje, jis Pasaulio ir gamtos pamatas. Per Jo kūrinius žmogus taip pat gali pažinti Dievą, ir tam krikščionybė neprieštarauja“, – sakė mitologas, pasaulį vadinantis simbolių kasykla ir šaltiniu.
Altorinis akmuo Lopaičių šventyklos komplekse.
R.G.Narajano nuotr.