Viršininkų amžius baigiasi?

RG_piesinysŽmonija labai ilgai (išskyrus atskiras ir nelabai su išorės pasauliu susijusias bendruomenes) gyveno hierarchijų [viršininkų] amžiuje. Žemėje visada vyksta pasikeitimai, sena nyksta ir atsiranda nauja. Šis „nauja“ yra gerai užmiršta sena, tik naujoje kokybėje.

Šie pasikeitimai dabar vyksta mūsų akyse. Viršininkų amžius pamažu baigiasi, hierarchijos (imperijos, centralizuotos religijos), lietuviškai viršininkijos, nyksta arba griūva. Šie dalykai yra prasidėję jau XVII – XVIII amžiuje, su anglų ir prancūzų revoliucijomis. Dabar šis vyksmas, toliau spartėdamas, įgauna naują kokybę.

Savininkų amžiuje šie save pasiskyrę viršininkai nuolat kovoja tarpusavyje dėl Išteklių (medžiagos), Agnos (energijos, pinigų) ir Žinyčios (dvasinės žinios, mokslas, informacija) valdymo. Šių trijų dalykų užvaldymas suteikia valdžią. Dabartinė valstybinė tvarka (vadinama demokratija) šiek tiek bando išlyginti bei atsverti šias savininkų ir viršininkų klanų tarpusavio kovas, tačiau nelabai sėkmingai, nes pačios valstybės yra sukurtos tų žmonių, kurie vadina save „išrinktaisiais“ [elitu], todėl esminiai pasikeitimai nėra įmanomi, jie vyksta tik esamos austumos (sistemos) rėmuose. Tik neramumų ir liaudies nepasitenkinimo baimė verčia šią draugiją, kuri Anglijoje vadinama Betters – „draugų būreliu“, vienytis ir daryti nuolaidas gyventojams, ieškant pusiausvyros tarp žmonių ir „išrinktųjų“ (kurių, beje, niekas neišrinko). Dabar toliau stebime, kaip atotrūkis tarp valdžios ir žmonių vis gilėja. Moksliškai tai vadinama socialine atskirtimi. O paprastai tariant – tai valdžios susvetimėjimas.

Ką mes matome ir šiandienos Lietuvoje: daug kalbama apie pasikeitimus, reformas, tačiau apsiribojama tik kosmetiniais padailinimais. Kai reikia esmiškai tvarkyti visą visuomenės rūmą, yra tik lengvai „pašpakliuojamos“ ir padažomos tos pačios supuvusios sienos. Taip pat turėtume suprasti, jog esminiai pasikeitimai yra neįmanomi vienoje, mažoje ir mažai reikšmingoje Vakarų Visumos dalyje, kokia šiandien yra Lietuva. Tai buvo įmanoma 1988 – 1993 metais (šis laikotarpis vadinamas galimybių langu, lūžio arba nelietuviškai bifurkacijos tašku), kai senoji austuma/sistema griuvo, o nauja kūrėsi. Šiandien Vakarų visuomenė pergyvena savotišką „brežnevizmo“ amžių, stagnaciją, kuri, matyt, jau eina į pabaigą ir tokiu metu austumos, šitos užsienietiškai tariant sistemos, pasikeitimai vangūs ir lėti. Tačiau pati visos Žemės naujojo gyvenimo srovė mus neša į ateitį vis spartėjančiu ritmu…

Suprantama, kiek kitaip yra su dvasinėmis hierarchijomis, nes jos remiasi ne valdymu, o dvasiniu autoritetu, žmogaus išmintimi ir Žinojimu, kurį kiti atpažįsta ir gerbia. Šis atpažinimas plačiojoje visuomenėje kol kas beveik neįmanomas, dėl tos pačios bendrinės visuomenės sąmoningumo vidurkio. Todėl dvasinės hierarchijos iki šiol galėdavo veikti tik uždaru ar pusiau uždaru režimu: kaip slaptos ar pusiau atviros bendruomenės, bažnyčios. Tačiau mes matome, kaip gana greitai, per kelias kartas ar net greičiau, tokios bendruomenės nukrypdavo į sektantizmą, lietuviškai tariant aklatikystę, su visomis iš to sekančiomis išdavomis. Tai atsitikdavo keičiantis kartoms, kai valdžią bendruomenėje užgrobdavo gabios vidutinybės, kurios nebeįsileisdavo į namus išminties, apsiribodamos sukurtų struktūrų valdymu ir palaikymu. Puikūs tokio vyksmo pavyzdžiai galėtų būti įvairios slaptosios draugijos bei biblijinės bažnyčios.

DSC09338

Naujasis sąmoningumo laikotarpis simboliškai prasidėjo tada, kai pirmasis žemės žmogus pakilo į kosmosą ir apskrido Žemės rutulį. Ir pirmasis žmogus pamatė žemę iš viršaus. Ji, kaip ir laukta, pasirodė apvali. Beveik akimirksniu prasiplėtė ribotas įsivaizdavimas – aukštai/žemai. Dievai danguje, pragaras po žeme, o mes gyvename lyg „midgarde“ (lietuviškai vidgarde – viduriniame garde, tarp požemio ir dangaus). O pasirodė, jog kosmosas begalinis į visas puses, žemė tik sėkla (žemė – prūsiškai semme, o rusiškai gi, sėkla – семя) skriejanti erdvėje aplink Saulę. Tai išplėtė pasaulio suvokimą.

Kiek anksčiau atsirado elektros tinklai, ir pagaliau – internetas, didžiausias tinklas žemėje. Pasaulis jau negali likti toks, kaip buvęs. Tačiau įvairūs viršininkai – religiniai, politiniai, ūkio – savo valdžios atiduoti neketina. Jie kovos, kaip visada. Tačiau žmonės jau pasikeitė, jie nebenori būti viršininkų valdomi. Vis daugėja žmonių, kurie pasiruošę prisiimti atsakomybę už savo gyvenimus. Tokie žmonės kurs bendruomenes, įvairias tinklines draugijas ir kaip bitelės aviliuose tvarkysis pagal savo supratimą. Vyriausybių laukas vis labiau trauksis ir sulaikyti šį susitraukimą bus galima tik panaudojus prievartą, grubią jėgą. Kuri, matyt, ir bus panaudota.

Artėja išbandymų metas visiems, kur begyventume. Esame didžiojo pasaulio dalis. Per artimiausius trisdešimt metų Žemė toliau sparčiai keisis, galime sulaukti įvairių kovų ir neramumų. Tai ir šiandien jau matome arabų pasaulyje, Ukrainoje. Europa tinsta it votis. Režimo suvaržyta Rusija kada nors irgi vaduosis, mūsų kaimynė Baltarusija – lyg lėto veikimo bomba vietinio režimo gniaužtuose. Lietuviškąjį elitą nuo maišto gelbsti tik gyventojų išvykimas į svečias šalis. Pamažu silpsta ir įvairios religijos, kurios bando valdyti žmones per paskirtus viršininkus, kaip tie viršininkai besivadintų – kunigaikščiais, kunigais ar ponais, direktoriais, prezidentais ar deputatais. Tiesiog savininkų (egoistų) ir viršininkų laikai praeina. Ateina sąmoningų žmonių ir jų bendruomenių (savivaldos) laikai. Atomizuotą žmonių masę valdyti lengva. Sąmoningą žmogų, esantį tokių kaip jis pats tinkle – daug kartų sunkiau.

Yra tautų gana paklusnių. Yra maištingų. Bet visiems žmonėms būdingas prigimtinės laisvės siekis. Kiek įvairios religijos ir vyriausybės bandytų žmones pajungti, ateina jaunoji karta, kuri neturi tokios baimės, kaip jų tėvai – bei vėl ir vėl skelbia laisvės šūkį. Taip buvo ir taip bus. Ir lietuvius sunku suvaryti į viršininkų gardus. Tai buvo pavykę trumpam laikui, bet veržimasis į Šviesą, Laisvę ir Tiesą žmonėse atgyja vėl ir vėl.

Todėl sakau: viršininkų (pasaulietiniai ir religiniai vadukai, biurokratija, šešėlinė valdžia) ir savininkų (turiu omenyje egoistus ir stambios privatinės nuosavybės laikytojus) laikas baigiasi. Gyventi jiems liko tol, kol ateis dar viena karta, t.y. maždaug 25 – 30 metų.

Tačiau ši pergalė toli gražu negarantuota, nes visuomenei teks pereiti vandenį, ugnį ir varinių triūbų gausmą.

Tik laiko klausimas, kol viena iš europinių musulmoniškų partijų išsikovos valdžią kurioje nors iš Europos valstybių. Didžiausios galimybės tam Niderlanduose ir Prancūzijoje. Tuomet tie rinkimai taptų paskutiniais rinkimais toje valstybėje (net jeigu rinkimų simuliakras ir išliktų), būtų įvesta islamiška tvarka. Čia galėtume prisiminti nacionalsocialistų atėjimą į valdžią Vokietijoje 1933 metais ir kas po to sekė. Nacionalsocialistai nevykdė perversmo/revoliucijos, jie tiesiog nugalėjo rinkimuose. Jei ES valstybių požiūriai ir valdymo kryptys nesikeis, šį „bifurkacijos tašką“ pasieksime maždaug apie 2040 – 2050 metus. O jau tuomet Europai atsivers keletas galimybių langų, tačiau visi jie vienaip ar kitaip bus susiję su didelės prievartos panaudojimu su neaiškiomis pasekmėmis visam žemynui. Kol kas didelės prievartos dar galima būtų išvengti, tačiau tam reiktų keisti visą politinę ir ūkio vystymosi paradigmą. Tam Europos „betters“ nėra pasiruošę, o žmonių sąmoningumo vidurkis dar per žemas tikros savivaldos kūrimui platesniu mastu.

Taigi, iš vienos pusės šis galimybių langas būtų puiki galimybė viršininkams pratęsti savo viešpatavimą: ypatingoji padėtis pareikalautų paklusnumo, griežto valdymo ir aiškios hierarchijos, o iš kitos pusės – tai būtų proga žmonėms atsibusti ir nusikratyti parazitų. Todėl ateitis nėra nulemta ir išlieka neaiški. Viršininkai patys kažką imsis keisti tik aplinkybių prispausti. Paradoksas tame, jog šioje padėtyje jiems yra „kuo blogiau, tuo geriau“. Ypatingos padėtys tik įtvirtintų hierarchinį valdymo modelį. Lieka tikėtis, jog žmonės šį dabartinį santykinės ramybės laikmetį tinkamai išnaudos, pasiruošdami išbandymams.

Todėl toks svarbus kiekvieno žmogaus sąmonėjimas ir kiekvieno iš mūsų susivokimas duoda bendrą visuomenės sąmoningumo vardiklį.

Parašiau tai, nenorėdamas jūsų išgąsdinti. Vystykite savo vidinį Stebėtoją, atskirdami tai kas matoma, nuo TO, kas Mato. Ši erdvė panaikina visas baimes ir prisirišimus, tai laisvės erdvė. Mūsų vidinė Esmė yra amžina ir džiaugsminga. Išorės pasireiškimai – laikini ir kintantys. Stebėkite šį kitimą ir laisvėkite. Nekreipkite dėmesio į horoskopus: kiekvieną akimirką DABAR viskas gali pasikeisti. Supraskite, kad jūs ne viršininkai ir ne pavaldiniai. Ne budeliai ir ne aukos. Šis tylus ir džiaugsmingas sąmoningumas mumyse ir kurią tą naują pasaulį, be viršininkijų ir išnaudojimo. Kai šis susivokimas įvyks bent 10 nuošimčių žmonių, visa kita klostysis daug lengviau.

Gintaras Narajanas, midgardo/vidgardo išsilaisvinimo mokytojas

RG_piesinys

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt