Viena iš daugelio Tatjanos Platonovos knygų, užrašytų iš paties aukščiausio Suvokimo lygmens. Didžiųjų žmonijos Mokytojų įkvėpti tekstai atveria naujus sąmonės ir sąmoningumo horizontus. Tai yra tekstai, vedantys į Suvokimą. Dažnai galima išgirsti nuomonių, kad rašytinis tekstas yra būtinai teorija, o kažko veikimas, ypač fiziniu lygmeniu (pvz., jogų mankšta) yra praktika. Perskaičius šią knygą galima įsitikinti tokios koncepcijos ribotumu.
„Mes, gyvenantys laike, jaučiame savimi laiko įtaką, tačiau jis pats yra iš tos paslapčių kategorijos, prie kurių prisiartinti yra vienas sunkiausių uždavinių. Laikas – tai dirbtinai sukurta sistema, kurioje žmogus turi surasti orientyrus, kurie išvestų jį į kelią. Pats kelias yra ne Laike. Visa žmonija gyvena šitos struktūros viduje, ir vienetai – už jos ribų. Viduje gyvena mirtingieji, išorėje – nemirtingieji, pažinę Save. Tai, kas yra ne Laike, yra vienovės kupinas, neatskiriamas, amžinas Atmanas, beasmenis Aš, Ramybė ir Tiesa. Todėl galima pasakyti, kad laikas egzistuoja tam, kad mes vieną kartą suprastume nemirtingumo, amžinybės buvimą – kaip gi kitaip suvokti savo nekintančią neįvardijamą esybę?
Gyvenimas laike suteikia mums pasirinkimų ir ieškojimų galimybę. Kaip tarp praeities ir ateities yra Tiesa, taip tarp dviejų minčių galima aptikti Aš. Ši trumpa akimirka išsiplečia iki begalybės, jeigu mes suvokiame, kad būtent ji ir yra mūsų ieškojimų tikslas. Nuolat grįždami į dabarties akimirką, į bemintę būtį, mes artėjame prie Dievo, o galų gale – prie Savęs Paties, prie to, kas amžina.“
***
***
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt