Šri Aurobindo integralinės jogos tikslas – ne pabėgti iš šio pasaulio, o apreikšti Dieviškumą ir dvasinės atgajos (evoliucijos) dėsnius žemiškame gyvenime. Padėti suvokti kitiems ir sukurti žemėje naują Gyvenimo ir sąmonės kokybę – link Supramentalinio Proto.

  Požiūris, kad Šri Aurobindo mokymų pagrindas yra tik Bhagavat Gitos nuostatos, yra neteisingas, nes ši, pagal viską, mano, jog aukščiausias žmogaus būties tikslas yra nustoti atgimti ir išeiti iš pasaulio, arba kraštutiniu atveju, bent jau tuo, jos nuomone, galų gale turėtų pasibaigti joga.

Bhagavat Gita neiškelia jokios idėjos, kuri suponuotų dvasinę atgają (evoliuciją), arba idėjos, kuri pripažintų esant aukščiausius dvasinius planus (lygmenis) ir Supramentalinę Sąmonę – Tiesą. Joje nėra nei žodžio apie galimybę šią sąmonę nuleisti čia ir ją panaudoti, kaip priemonę visapusiškai pakeisti žemišką pasaulį.

 Aukščiausiojo Proto, arba Sąmonės – Tiesos egzistavimo idėją Šri Aurobindo aptiko Rigvedoje ir viename ar dviejuose Upanišadų fragmentuose, tačiau Upanišadose ši idėja pateikta tik gemalo pavidalu – ją galima atsekti vienoje koncepcijoje, teigiančioje, kad žmogus turi savyje žinojimo esmę, Vidžnianamaja Purušą (vijnanamaya purusa), kuri yra aukščiau mentalinės, vitalinės ir fizinės esaties. Rigvedoje Aukščiausio Proto idėja yra pateikta, tačiau pačiais bendriausiais bruožais ir praktiškai nėra išvystyta ir vėliau ji net tokioje būsenoje visiškai išnyko iš indiškosios tradicijos.

 Be viso kito, Šri Aurobindo mokymuose yra visa eilė nuostatų, kurios iš esmės skiriasi nuo tradicinių indusų požiūrių – šie mokymai mato pasaulį ne kaip Majos (iliuzijos) kūrinį ir ne tik kaip Lilą (lila), Dieviškumo žaidimą, nelaiko jo ir begaliniu, panirusiu į nežinojimą, gimimų ir mirčių ciklą, iš kurio mes turime išsiveržti. Tačiau jame mato vietą, kur Dieviškumas nuosekliai apreiškia save, kur vyksta progresinis sielos ir gamtos vystymasis, prasidedantis Materijoje, praeinantis Gyvenimo ir Proto stadijas ir tęsiantis judėjimą link to, kas yra aukščiau Proto, iki tol, kol šiame procese bus pasiekta aukščiausia kulminacija ir Sat-Čit-Ananda visiškai save apreikš šiame žemiškame gyvenime. Būtent šios idėjos yra Šri Aurobindo mokymų pagrindas ir jos suteikia gyvenimui naują prasmę.

 …

 Daugelį klausimų Bhagavat Gita traktuoja nevienareikšmiškai ir kartais jos kalba skamba prieštaringai. Visas reikalas tame, kad ji pateikia esant dvi iš pirmo žvilgsnio priešingas tiesas ir bando jas sutaikyti. Iš vienos pusės, ji iškelia kaip idealą išėjimą iš Sansaros pasaulio į Brahmano sąmonę, o iš kitos pusės – pripažįsta, kad galima pasiekti išsivadavimo ir gyventi Dieviškume (Manyje, sako Krišna), veikiant šiame pasaulyje kaip Dživanmukta (Išlaisvinta siela).

Šiam paskutiniam variantui Gita aiškiai atiduoda pirmenybę ir jame akcentuoja skaitytojo dėmesį. Juk ir Ramakrišna „dieviškąsias sielas“ (išvarakoti), sugebančias pakilti ir nusileisti sąmonės lygmenų kopėčiomis laikė aukštesnėmis, nei tiesiog išsilaisvinusias sielas (dživakoti), kurios, vieną kartą pakilusios, jau nebesugeba sugrįžti atgal dieviškąjam darbui čia žemėje. Tik supramentalinė sąmonė pažįsta Tiesą visame jos pilnume, o taip pat turi jėgą, kuri gali efektyviai veikti gyvenimą ir Materiją.

Šri Aurobindo „Laiškai apie jogą“

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt