Ištrauka iš Tatjanos Platonovos knygos „Žmonijos vystymosi rezultatai“.

Žemės planetoje vyksta procesai, kurie yra būdingi daugeliui kosminių kūnų, esančių beribėje erdvėje. Jeigu jūs sąmoningai pažiūrėsite į Žemės gyvybės tyrimą, jūs galėsite apytiksliai sužinoti, ko jums derėtų laukti toliau evoliucionuojant sąmonei. Jūs galėsite suprasti, ko jūs norite: aktyvios veiklos ar ramios kontempliacijos, darbo su energijomis ar su subtiliaisiais kūnais. Dalinai nušviesinę sąmonę, jūs pradėsite matyti tolesnį vystymosi kelią ir galėsite suvokti savo egzistavimo tikslą.

Iki tol, kol siela negavo nušvitimo, ji nemato gyvenimo už samsaros rato, manydama, kad už jo yra tuštuma. Iš tikro už samsaros rato yra kitoks gyvenimas, vadinamas Amžinu Gyvenimu, kuriame yra kitokia sąmonė.

Aprašyti Amžiną Gyvenimą tais žodžiais, kuriuos mes turime, nėra jokios galimybės. Kitokia sąmonė – tai kitoks audinys, struktūriškai besiskiriantis nuo žmogiškojo. Tai kitoks erdvės suvokimas, tai kitoks Kosmosas, tačiau, bet kokiu atveju, tai vėl judėjimas, nenutrūkstantis tiems, kas myli gyvenimą, kas tarnauja Kūrėjui visuose jo pasireiškimuose.

Žmogaus sąmonė suskaidyta į tūkstančius smulkių duženų. Ji yra mozaika, sudaryta iš svetimų pasaulio supratimo gabalėlių, svetimų žodžių, minčių, idėjų. Žmogus mažai žino apie savo paties pasaulėjautą, nes nuolat susiduria su svetimu, kuris jam atnešamas penkių suvokimo organų pagalba. Tyru suvokimu žmogus gali matyti tikrą realybę, atverti paprastą ir nuostabų pasaulį ir suprasti, koks yra jo paties kelias, kaip jam geriau tarnauti Kūrėjui, kokioje iš tikrųjų realybių jam derėtų būti. Amžinas Gyvenimas taip pat skiriasi pagal subtilumo lygmenį ir, kaip egzistuoja viena tikroji fizinė realybė, tiksliai taip pat egzistuoja dar šešios kitos realybės, kuriose yra subtilieji žemės kūnai. Gyvenimas yra tikras tik tada, kada jūs gyvenate vienoje iš tikrųjų realybių, turėdami suvienytą su Kūrėju sąmonę, tačiau kai tik šis ryšys nutrūksta, jūs patenkate į iliuzinę erdvę, pradėdami karminį judėjimą ratu.

Reikalas ne tame, kur, į kokį iš pasaulių patenka jūsų kūnai, reikalas jūsų sąmonėje. Jeigu jūsų sąmonės laukas sudarytų harmoningą piešinį, jūs visada būtumėte viename iš tikrųjų pasaulių, išlikdami amžinos palaimos būsenoje.

Kūrėjo sąmonė yra plastiška ir talpina savyje visas kūrinijos formas, todėl, jeigu jūs, būdami Jame, sukursite minties formą arba įsivaizduosite kokį nors norą, jis nedelsiant išsipildys, gimdamas iš jūsų Aukščiausio Proto sąmonės.

Nėra nieko, kas negalėtų būti įgyvendinta, jei atsirastų valios impulsas Kūrėjo kūno viduje. Kūrėjas akimirksniu realizuoja norus ir Jo minties forma, vedama valios ir visatos kvėpavimo, lekia per visus pasaulius, nusėsdama kiekvieno iš jų struktūroje kaip vienas iš elementų (arba sukurdama atspindį tikrajame kokio nors pasaulio veidrodyje). Rezultate susidaro gigantiška grandinė, persmelkianti visą kūriniją, suformuota vienos vienintelės minties ar valios impulso. Jei tokių impulsų daugybė, tai ir grandinių sukuriama nesuskaičiuojama daugybė ir jos persikerta ir painiojasi įvairiuose pasauliuose, sudarydamos mazgus. Ši struktūra, kuri yra sukuriama norų, ir vadinama karma.

Sąmonės vandenynas sudarytas iš milijardų lašelių, kurie kažin ar galėtų atlikti valios impulsą. Tačiau vandenynas kvėpuoja ir jo kvėpavimo dėka susidaro banga, strimgalviais dumianti paviršiumi ir traukianti paskui save dalį lašelių. Banga, suteikdama pagreitį, suteikia kiekvienam lašeliui valią. Valia formuoja individualią sąmonę, kuri nori pakartoti tai, ką padarė vandenynas: sąmonė kvėpuoja. Kvėpavimas sukuria asmeninį norą, kuris ir realizuojasi per daugybę  pasaulių.

Kol Visata kvėpuoja, ji gimdo formas ir norus. Kai tik visi norai įgyvendinami, vandenynas nurimsta ir lieka absoliučioje ramybėje. Nėra išorės judesio, reiškia, nėra ir karmos.

Kol žmogus kvėpuoja, jis mąsto ir gimdo minčių formas, kurios turi gyventi. Kai žmogus nekvėpuoja, nėra minčių, nėra judėjimo, nėra gyvybės. Tokiu būdu, Visata egzistuoja tik individualios sąmonės buvimo dėka. Jei gi įgyvendinsite minties ir kvėpavimo kontrolę, jūs nustosite gimdyti minčių formas, ir jūsų karma, išnaudojusi praeities energiją, išnyks, arba nebeliks to, ką reikia  realizuoti.

Kada visos žmogaus juslės nutyla ir nustoja duoti impulsus sąmonei, ateina absoliuti ramybė. Siela yra laisva, nes ji nepatiria jokių būsenų, ji yra palaimoje, būdama lengvume. Nėra nieko, kas galėtų pažeisti jos pusiausvyrą. Kelyje į nušvitimą siela patiria įvairias būsenas, tačiau, apšviesta šviesos, jis suvokia, kad Absoliutas – yra tas, kuriame nėra nieko.

Didysis Niekas pradeda užpildyti sielą, suteikdamas jai absoliučią pusiausvyrą. Palaipsniui silpsta vibracijos ir ateina ramybė, kuri vadinama tuštuma.

Visais laikais amžinas žmonijos tikslas buvo vienas: grįžti į Tėvo namus, nes Žemė – namai kūnui, o namais dvasiai yra Amžinas Gyvenimas. Dvasia žino ir dvasia žino, per tūkstančius įsikūnijimų vesdamas kūną į prisiminimą apie tai, kas jam davė gyvenimą. Vieni žmonės praregi anksčiau, kiti – vėliau, ir antrieji nesupranta pirmųjų, laikydami juos atitrūkusiais nuo realybės, o pirmieji kartais įrodinėja savo teisumą, gilindami skirtumus.

Kiekvienas savaip teisus, nes kiekvienam yra skirta atsibusti savo laiku, ir būti apšviestam Aukščiausio Suvokimo Šviesa, ir nešti šią Šviesą savyje. Iš tikro, nušvitęs žmogus nesidalina Šviesa, o tiesiog eina su uždegtu fakelu rankoje ir prineša jį arčiau tų, kas prašo, ir praeina pro šalį tų, kas juos gena, apšviesdamas jų piktus veidus, kad krintančios Šviesos spinduliuose jie kada nors pamatytų save. …

Tatjana Platonova „Žmonijos vystymosi rezultatai“

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

Agnės Marijos nuotr.

Iki tol, kol siela negavo nušvitimo, ji nemato gyvenimo už samsaros rato, manydama, kad už jo yra tuštuma. Iš tikro už samsaros rato yra kitoks gyvenimas, vadinamas Amžinu Gyvenimu, kuriame yra kitokia sąmonė.

Aprašyti Amžiną Gyvenimą tais žodžiais, kuriuos mes turime, nėra jokios galimybės. Kitokia sąmonė – tai kitoks audinys, struktūriškai besiskiriantis nuo žmogiškojo. Tai kitoks erdvės suvokimas, tai kitoks Kosmosas, tačiau, bet kokiu atveju, tai vėl judėjimas, nenutrūkstantis tiems, kas myli gyvenimą, kas tarnauja Kūrėjui visuose jo pasireiškimuose.

Žmogaus sąmonė suskaidyta į tūkstančius smulkių duženų. Ji yra mozaika, sudaryta iš svetimų pasaulio supratimo gabalėlių, svetimų žodžių, minčių, idėjų. Žmogus mažai žino apie savo paties pasaulėjautą, nes nuolat susiduria su svetimu, kuris jam atnešamas penkių suvokimo organų pagalba. Tyru suvokimu žmogus gali matyti tikrą realybę, atverti paprastą ir nuostabų pasaulį ir suprasti, koks yra jo paties kelias, kaip jam geriau tarnauti Kūrėjui, kokioje iš tikrųjų realybių jam derėtų būti. Amžinas Gyvenimas taip pat skiriasi pagal subtilumo lygmenį ir, kaip egzistuoja viena tikroji fizinė realybė, tiksliai taip pat egzistuoja dar šešios kitos realybės, kuriose yra subtilieji žemės kūnai. Gyvenimas yra tikras tik tada, kada jūs gyvenate vienoje iš tikrųjų realybių, turėdami suvienytą su Kūrėju sąmonę, tačiau kai tik šis ryšys nutrūksta, jūs patenkate į iliuzinę erdvę, pradėdami karminį judėjimą ratu.

Reikalas ne tame, kur, į kokį iš pasaulių patenka jūsų kūnai, reikalas jūsų sąmonėje. Jeigu jūsų sąmonės laukas sudarytų harmoningą piešinį, jūs visada būtumėte viename iš tikrųjų pasaulių, išlikdami amžinos palaimos būsenoje.

Kūrėjo sąmonė yra plastiška ir talpina savyje visas kūrinijos formas, todėl, jeigu jūs, būdami Jame, sukursite minties formą arba įsivaizduosite kokį nors norą, jis nedelsiant išsipildys, gimdamas iš jūsų Aukščiausio Proto sąmonės.

Nėra nieko, kas negalėtų būti įgyvendinta, jei atsirastų valios impulsas Kūrėjo kūno viduje. Kūrėjas akimirksniu realizuoja norus ir Jo minties forma, vedama valios ir visatos kvėpavimo, lekia per visus pasaulius, nusėsdama kiekvieno iš jų struktūroje kaip vienas iš elementų (arba sukurdama atspindį tikrajame kokio nors pasaulio veidrodyje). Rezultate susidaro gigantiška grandinė, persmelkianti visą kūriniją, suformuota vienos vienintelės minties ar valios impulso. Jei tokių impulsų daugybė, tai ir grandinių sukuriama nesuskaičiuojama daugybė ir jos persikerta ir painiojasi įvairiuose pasauliuose, sudarydamos mazgus. Ši struktūra, kuri yra sukuriama norų, ir vadinama karma.

Sąmonės vandenynas sudarytas iš milijardų lašelių, kurie kažin ar galėtų atlikti valios impulsą. Tačiau vandenynas kvėpuoja ir jo kvėpavimo dėka susidaro banga, strimgalviais dumianti paviršiumi ir traukianti paskui save dalį lašelių. Banga, suteikdama pagreitį, suteikia kiekvienam lašeliui valią. Valia formuoja individualią sąmonę, kuri nori pakartoti tai, ką padarė vandenynas: sąmonė kvėpuoja. Kvėpavimas sukuria asmeninį norą, kuris ir realizuojasi per daugybę  pasaulių.

Kol Visata kvėpuoja, ji gimdo formas ir norus. Kai tik visi norai įgyvendinami, vandenynas nurimsta ir lieka absoliučioje ramybėje. Nėra išorės judesio, reiškia, nėra ir karmos.

Kol žmogus kvėpuoja, jis mąsto ir gimdo minčių formas, kurios turi gyventi. Kai žmogus nekvėpuoja, nėra minčių, nėra judėjimo, nėra gyvybės. Tokiu būdu, Visata egzistuoja tik individualios sąmonės buvimo dėka. Jei gi įgyvendinsite minties ir kvėpavimo kontrolę, jūs nustosite gimdyti minčių formas, ir jūsų karma, išnaudojusi praeities energiją, išnyks, arba nebeliks to, ką reikia  realizuoti.

Kada visos žmogaus juslės nutyla ir nustoja duoti impulsus sąmonei, ateina absoliuti ramybė. Siela yra laisva, nes ji nepatiria jokių būsenų, ji yra palaimoje, būdama lengvume. Nėra nieko, kas galėtų pažeisti jos pusiausvyrą. Kelyje į nušvitimą siela patiria įvairias būsenas, tačiau, apšviesta šviesos, jis suvokia, kad Absoliutas – yra tas, kuriame nėra nieko.

Didysis Niekas pradeda užpildyti sielą, suteikdamas jai absoliučią pusiausvyrą. Palaipsniui silpsta vibracijos ir ateina ramybė, kuri vadinama tuštuma.

Visais laikais amžinas žmonijos tikslas buvo vienas: grįžti į Tėvo namus, nes Žemė – namai kūnui, o namais dvasiai yra Amžinas Gyvenimas. Dvasia žino ir dvasia žino, per tūkstančius įsikūnijimų vesdamas kūną į prisiminimą apie tai, kas jam davė gyvenimą. Vieni žmonės praregi anksčiau, kiti – vėliau, ir antrieji nesupranta pirmųjų, laikydami juos atitrūkusiais nuo realybės, o pirmieji kartais įrodinėja savo teisumą, gilindami skirtumus.

Kiekvienas savaip teisus, nes kiekvienam yra skirta atsibusti savo laiku, ir būti apšviestam Aukščiausio Suvokimo Šviesa, ir nešti šią Šviesą savyje. Iš tikro, nušvitęs žmogus nesidalina Šviesa, o tiesiog eina su uždegtu fakelu rankoje ir prineša jį arčiau tų, kas prašo, ir praeina pro šalį tų, kas juos gena, apšviesdamas jų piktus veidus, kad krintančios Šviesos spinduliuose jie kada nors pamatytų save. …

*

Tatjana Platonova „Žmonijos vystymosi rezultatai“

www.yogi.lt

Agnės Marijos nuotr.< -->