Savo rašinyje „Didysis dharmos rinkinys“ Mokytojas Gampopa pamini kelis būdus, kaip susidoroti su kančia, kuri būdinga žmonėms:

1) Įžvelk sunkumų ir skausmo naudą, užuot žiūrėjęs į juos kaip į tai, ko reikia vengti bet kokia kaina;

2) Artėk prie išvados, kad kančios prigimtis tikrovėje negyvuoja;

3) Suprask, kad dvasinės meilės ir atjautos savybės ugdomos būtent per kančią, nes be kančios neturėtume ketinimų jas plėtoti.

Šiuos kovos su kančia būdus galima palyginti su kai kuriais mahamudros pratybų būdais, t.y. perkeitimo būdais, kad nepalankios aplinkybės ir padėtys būtų nukreiptos į dvasinį kelią. Tačiau norėčiau paaiškinti šiuos būdus taip, kad jie atitiktų būdus, kuriuos aptarėme šiek tiek anksčiau. Siekdami tinkamai suvokti šių būdų ar metodų esmę, turime suprasti kai kuriuos dalykus apie pačią kančią. Paprastų būtybių gyvenime vyrauja trys pagrindinės kančios rūšys: kančios kančia, kančia dėl pokyčių ir sąlygotos būties kančia. Niekas negali išvengti šių trijų rūšių kančių.

Yra ypatingų kančių rūšių, kurios yra akivaizdžios. Jas galime pamatyti stebėdami, kaip žmonės naudojasi, pavergia ar net žudo kitus žmones, kokias kančias sukelia tokie veiksmai. Tai ypatinga kančia, kurią galime stebėti savo akimis ir kurią sukelia susijusių gyvų būtybių veiksmai. Taip pat yra ir kitokių kančių, kurias sukelia tam tikros proto būsenos, tam tikri blogi įpročiai, polinkiai ir pan. Net jei niekas mūsų neskaudina ar tiesiogiai nekenkia, galime patirti psichologinį nepatogumą dėl savo nedrausmingo proto. Mes dažnai nesugebame valdyti karminių pėdsakų ir įpročių kryptingumo įtakos mūsų elgesiui. Todėl visada turime būti budrūs ir aiškiai suprasti, kas vyksta.

Kai kurie žmonės, stebėdami kitų žmonių kančias ir skausmą, nejaučia nei meilės, nei užuojautos. Jiems tiesiog darosi baisu, kad jie taip pat gali patekti į aplinkybes, kai teks taip pat kentėti, jausti tą patį skausmą, o norėdami to išvengti, bando sugalvoti ką nors, kaip atsikratyti tam tikrų karminių įpročių, valdomų savaime kylančių jausminių pliūpsnių. Jie gali nuspręsti eiti dvasinio tobulėjimo keliu, vadovaudamiesi Hinajanos ketinimais, bandydami išvalyti savo karmą ir išsivaduoti iš kančios. Tačiau yra ir žmonių, kurie, matydami kitų kančias, sugeba jausti meilę ir atjautą. Jie pasiryžę ne tik patys atsikratyti kančios, bet jaučia skubų poreikį visus kitus išvaduoti iš kančios priežasčių. Toks požiūris į kančią atitinka Mahajanos krypties teiginius. Mahamudros mokymų požiūriu, geriausias būdas atsikratyti savo kančių yra apmąstyti kitų kančias ir, remiantis šiais apmąstymais, gimdyti jiems meilę ir atjautą. Kai nukreipiame savo dėmesį nuo savo kančios į kančias, kurias patiria kitos gyvos būtybės, įgyjame galimybę atlikti jų perkeitimą.

Mokytojas Nagardžuna pasakė:

Jei nori pasiekti nušvitimą

Ir nugalėti samsaros kančias,

Tu negali išsiversti be bodhičitos,

Bodhičita yra tvirtovė, nepajudinama kaip stebuklinga uola.

Kai tik įtvirtinsime protą patvarioje būsenoje, mūsų nebeblaškys įvairūs proto judesiai. Štai kodėl taip svarbu ugdyti meilę ir atjautą. Jei norime panaikinti savo pačių kančias, tuomet turime išsiugdyti atjautą – užuojautą kitų gyvų būtybių kančioms. Turime stebėti atjautą ir siekti suvokti, kad ji neatsiejama nuo galutinės tikrovės. Mahajanos mokymuose tai vadinama „atjautos ir tuštumos neatskiriamumu“. Todėl tuštuma kartais vadinama „atjautos širdimi“. Žodis bodhichitta reiškia „atjauta, neatskiriama nuo galutinės tikrovės“ arba „atjauta, kurios esmė yra galutinė tikrovė“. Atjautos ir tuštumos neatskiriamumas minimas ne tik sutros lygmens Mahajanos mokymuose, tas pats sakoma ir tantriniuose mokymuose.

Rašinyje „Nedvilypumo esmės suvokimo tantra“ sakoma:

Tikroji atjauta negali būti atskirta nuo galutinės tikrovės.

Tuštumos ir atjautos neatskiriamumas

Tai vadinama bodhičita.

Rašinyje “Vadžros kupolo pamokymų tantra” sakoma:

Atjauta negali būti atskirta nuo tuštumos.

Kiekvienas, kuris sugeba medituoti į šį neatskiriamumą, įgyja tikrą prieglobstį.

Tai apima viską – Budą, Dharmą ir Sanghą.

Tobulos vienybės tantra sako:

Galutinės tikrovės prigimties suvokimas

Kaip laisvas nuo sampratinių sąrangų, veda į išminties atsiradimą.

Kaip brangakmenis, kuris ištraukia vargšus iš skurdo,

Atjauta naudinga visoms gyvoms būtybėms.

Mokytojas Saraha pasakė:

Jei tavo suvokimas apie tuštumą

Nesusivienijęs su atjauta

Tu nukrypsti nuo kelio.

Jei medituoji į atjautą,

Tuštumos nesuvokdamas

Niekada nerasi išsivadavimo.

Kai padarai išvadą, kad tau būtinos abi,

Nepasiklysi samsaroje

Ir nirvanos ramybėje neįstrigsi.

Labai svarbu suprasti, kad meilė ir atjauta įgalina perkeisti kančią. Tačiau mums reikia tokios meilės ir atjautos, kuri yra galutinės tikrovės apraiška.

Mokytojas Šavaripa pasakė:

Kai mes išeisime už sampratinio sudėtingumo,

Vydėdami (kontempliuodami) į kitų gyvų būtybių tuštumingumą ir kančias,

Mūsų akys prisipildys ašarų

Ir mes jausime norą nešti gėrį kitoms gyvoms būtybėms.

Geriausias būdas atsikratyti savo kančių yra

Tai nukreipti visą dėmesį į kitų negandas,

Sukurti jiems meilę ir atjautą,

Ir pabandyti suvokti tikrąją jų prigimtį.

 

Iš knygos: Tralegas Kjabonas „Mahamudros mėnulio šviesos spindesys“.

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt