Ligų perkeitimas per vienatinio skonio meditavimą, 5 dalis

Dankhar-Gompa-Spiti Budistinės medicinos austuvos (sistemos) požiūriu, ligos ir negalavimai atsiranda dėl atitinkamų priežasčių ir sąlygų. Pagrindinė ligų priežastis yra nežinojimas, nesugebėjimas atpažinti savo prigimtinės būsenos ir tinkamai sąveikauti su galutine tikrove. Kitos priežastys yra jausminė tarša. Negalavimų priežasčių brendimo sąlygos – banguojantys mūsų psichokūniškos agnos judesiai, kurie pažeidžia penkių pradų (elementų), kurie paprastai valdo mūsų kūno veiklą, pusiausvyrą. Kai sutrinka darni agnos (energijos) srautų ir penkių pradų pusiausvyra, kenčiame nuo kūno ligų ir sunkių psichinių būsenų.

Kūno ligų rūšių yra daug, tačiau jas visas galima suskirstyti į keturias pagrindines dalis: 1) vėjo sukeltos ligos, 2) tulžies sukeltos ligos, 3) gleivių sukeltos ligos, 4) ligos, kurias sukelia šių trijų priežasčių derinys.

Svarbiausias veiksnys gydant bet kurią ligą yra tai, kaip mes ją suvokiame, o turėtumėm ją suvokti iš savo dvasinio kelio pratybų padėties, prisimenant tai, jog pagrindinė ligos priežastis yra nežinojimas ir kiti nerimą keliantys pojūčiai. Suprasdami, kad pagrindinė ligų priežastis yra nežinojimas, pradedame vystyti skvarbų regėjimą. Veiksmingiausias būdas išspręsti bėdas, kylančias dėl kanalų, kuriais juda psichokūniška agna, užsikimšimo, yra naudoti kvėpavimą proto suvaldymui, nes kvėpavimo veiksmo meditavimas leidžia išvalyti kanalus ir tinkamu būdu nukreipti agnos srautus. Geriausias vaistas nuo pačių ligų yra suvokti tuštumą. Naudingiausias būdas susidoroti su bet kokiais negalavimais yra nukreipti juos į dvasinį kelią. Visi šie dalykai gali padėti dvasinėje atgajoje.

Mokytojas Gampopa mini tris ligos virsmo tarpsnius, leidžiančius paversti ją pagalbininke dvasinės atgajos kelyje: 1) išsiplėtimas, 2) ligos atkarpų apmąstymas, 3) suvokimas, kad ligos metu patiriami pojūčiai yra neatsiejamai susiję su mūsų požiūriu į ją.

Paprastai mes per rimtai žiūrime į savo ligą, perdėdami skausmą ir kančias, kurias ji mums sukelia. Galvodami apie ligos tarpsnius, tyrinėjame, kur ji atsirado, kur išlieka ir kaip ji galiausiai praeis. Kai darome išvadą, kad mūsų liga yra neatsiejamai susijusi su pačiu protu, kuris ją suvokia, tai suteikia mums galimybę pabandyti suprasti proto prigimtį. Tada ligą galima perkeisti, padarant ją dvasinės patirties dalimi.

Šiame skyriuje paaiškintas būdas apima pirmąjį ir trečiąjį iš šių paminėtų žingsnių. Mahamudros krypties požiūriu labai svarbu peržengti įprastų sąvokų ribas, susijusias su ligomis ir negalavimais, taip pat su sveikata ir gerove apskritai. Jausdami priešiškumą pačiai ligos sąvokai ir įsikibę į gerą sveikatą, sukuriame rimtą kliūtį savo dvasiniai atgajai. Dvilypė samprata, vedanti į laimės jausmą dėl geros sveikatos ir kančią dėl ligos, neleidžia iš tikrųjų suprasti šių reiškinių.

Mes perkeičiame ligas ir negalavimus, sutelkdami dėmesį į savo skausmą – kūno nepatogumą ir proto atliepimą į tą nepatogumą – ir bandydami subendrinti tai su meditavimo pratybomis. Kai jaučiame skausmo pojūtį, turime siekti jį priimti, nevyniodami į jokias sąvokas, nesekdami savo jausminiais atliepimais į šį skausmą. Jeigu tai pavyksta, proto aiškumas mūsų neapleis net pajutus skausmą. Taip pat turime išsivaduoti iš minčių „aš kenčiu“ ir „aš sergu“. Nereikėtų galvoti apie tą, kuris patiria kūno nepatogumus, o tik apie pačią ligą ir jos požymius. Mūsų požiūris į ligą turėtų pasireikšti vilties nebuvimu pasveikimo požymiams, kai nuolat savęs klausiame: „Kada pasveiksiu?“ Arba baime, kad nebus palengvėjimo: „O jei nepagerės? Ką daryti, jei liga ir toliau vystosi?“ Turime iš visų galių siekti išlaikyti pusiausvyrą. Tai neleis tokioms baimėms ir viltims išvesti mūsų proto iš tvarios būsenos.

Siūlomas būdas padeda mums prisitaikyti prie ligos. Tam, kad pajustume, kaip veikia šios pratybos, turime susitelkti į skausmą, kuris atsiranda kūne, ilgą laiką išbuvus meditavimo padėtyje. Tada galėsime panaudoti skausmingą nepatogumą sąnariuose ir nugaroje pratyboms. Nereikia šio skausmo paversti sampratinio mąstymo tikslu ar į jį atliepti jausmiškai: „Kaip man skauda!“, arba „Turbūt susižeidžiau kelius ir nugarą“. Vietoje to sutelkite dėmesį į patį skausmą ir taikykite aukščiau pateiktą būdą. Turėtume atsisakyti įpročio visomis priemonėmis vengti skausmo, o priešingai – priimti jį ir, pasitelkus perkeitimo būdą, nukreipti jį į dvasinį kelią.

Galbūt iš pradžių negalėsime nepriekaištingai laikytis šio būdo, bet jei atkakliai tęsime pratybas, kai kurios sampratos, kurias paprastai naudojame vertindami savo pojūčius, pradės byrėti į dulkes. Mes nebesuvoksime savęs ar savo kūno taip, kaip anksčiau. Palaipsniui nustosime vertinti kūno ir psichinį nepatogumą kaip kažką žalingo, griaunančio ir neigiamo, ko reiktų vengti bet kokia kaina. Tie pojūčiai, kuriuos laikome neigiamais, žalingais ar nepatogiais, gali tapti mūsų meditavimų pratybomis, o ateityje – ir pačiu meditavimu.

Jei mums pavyks šį būdą įvaldyti iki tobulumo, tai palaipsniui išsiugdysime gebėjimą įvesti pradus (elementus) į pusiausvyros būseną paprasčiausiomis valios pastangomis, nenaudojant vaistų ir kitų gydymo priemonių. Atliekantys pratybas, patiriantys vieningo skonio potyrį, kuris įmanomas peržengus sveikatos ir ligos sąvokų riboženklius, gali visiškai atsisakyti išorinių gydymo priemonių. Jie gali išgydyti „iš vidaus“. Šį būdą atlikdavo praeities mahasiddhos ne tik Indijoje, bet ir Tibete. Teigiama, kad tokie žinomi Tibeto meistrai kaip Drikungpa, Gotsangpa ir kiti galėjo išsigydyti nuo savo ligų medituodami vienatinį skonį, nesiimdami gydymo vaistais.

Būtent tokių pratybų išdavų turėtume siekti. Turime panaudoti visus savo įgūdžius ir išradingumą bei išsiugdyti šių būdų „įprotį“. Tai nesuteikia mums jokios priežasties būti pasipūtusiems dėl savo kūno sveikatos, ar žiūrėti į ją atmestinai. Kūnas yra mūsų nepakeičiama priemonė, neįkainojama važiuoklė, nes be tinkamai veikiančio kūno mes negalime veiksmingai atlikti dvasiniai atgajai būtinų pratybų, o tai gali sumažinti mūsų galimybes pasiekti nušvitimą. Todėl negali būti nė kalbos apie gyvatos menkinimą, pagrindžiant, kad atseit mums nesvarbu, gyventi ar mirti. Toks požiūris reikštų, kad mes visiškai neteisingai įvertinome šio būdo prasmę.

Be to, jei susirgote tikrai rimtai, turite nedelsdami išgerti tinkamų vaistų ir pasinaudoti visomis prieinamomis gydymo priežiūros skvarmomis. Nėra prieštaravimų tarp aukščiau pateikto būdo ir pagalbos kreipiantis į gydytojus, tiesiog kai kurios priemonės padeda išgydyti ligą naudojant įprastus gydymo būdus santykiniu lygmeniu, o kitos leidžia dirbti su liga dvasiniame lygmenyje. Galutinės tikrovės požiūriu, svarbiausia peržengti perdėtą nerimą dėl ligų ir „nuprotėjimą“ dėl sveikatos stovio. Turime tai aiškiai suprasti. Tačiau toks požiūris į ligą neprieštarauja santykinės tikrovės požiūriui, pagal kurį turėtume griebtis gydymo. Besigrožėdami praeities meistrų istorijomis, turėtume blaiviai įvertinti savo sugebėjimus ir pasiekimus, vadovautis sveiku protu ir apdairumu, taikydami būdus, glaudžiai susijusius su mūsų sveikata ir gyvybe. Atliekant pratybas, susijusias su sveikata ir ligomis, būtina suvokti santykinės ir vienatinės tikrovės atspindžius, kaip vienas kitą papildančius. Jie neturėtų būti laikomi supriešintais būdais, nes jie vienas kitą papildo ir niekada neprieštarauja.

Iš knygos: Tralegas Kjabonas „Mahamudros mėnulio šviesos spindesys“

Dankhar-Gompa-Spiti

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt