Budizme nerimą keliantys jausmai dažniausiai siejami su „penkiais nuodais“ – aistringu potraukiu, pykčiu, išdidumu, pavydu ir kvailumu. Senoviniai mokymai sako, kad jei norime daryti pažangą dvasiniame kelyje, turime atsikratyti šių nuodų. Tačiau ir šios akivaizdžiai neigiamos jausminės būsenos gali būti panaudotos perkeitimo būdo pratybose. Šventraštyje „Nedvilypumo esmės suvokimo tantra“ sakoma:

Kai kenti nuo ugnies nudegimo,

Reikia naudoti kaitinimą ugnimi

Kai kenti nuo aistringo troškimo liepsnų,

Reikia panaudoti aistringo troškimo liepsną.

Šventraštyje „Tobulos vienybės tantra“ pasakyta:

Tik aistringas troškimas gali apvalyti aistringą troškimą,

Tik pyktis gali išvalyti pyktį

Tik kvailumas gali išvalyti kvailumą

Ir lygiai taip pat apsivalo puikybė ir pavydas.

Penki nuodai gali būti paversti penkių rūšių išmintimi. Penkios išminties rūšys negali būti suvoktos atskirai nuo penkių nuodų, nes jos yra pačių nerimą keliančių jausmų prigimtyje. Štai kodėl perkeitimo pratybos yra tokios svarbios. Tantros mokymai sako, kad potraukis gali būti paverstas atskiriančia išmintimi, pyktis – tikrosios būsenos išmintimi, nežinojimas – veidrodine išmintimi, pasididžiavimas – pusiausvyros, dermės išmintimi, o pavydas –virsta  į viską pasiekiančią išmintį. Tokiu būdu, mokymuose apibrėžiamos Penkių Išminties Budų savybės.

Penki išminties būdai ir su jais susijusios išminties rūšys nėra kažkas gyvuojančio anapus, kas lieka nematoma mūsų įprastam suvokimui, jie yra visų įprastų būtybių psichiniame lauke. Mes paverčiame penkis nuodus į penkias išmintis, suvokdami galią, jau būdingą mūsų įprastai būsenai. Tai yra, atskleidžiame tai, kas iki šiol buvo slepiama. Išmintis atrodo kaip kažkas, kas iš esmės skiriasi nuo nuodų, tačiau iš tikrųjų tai yra visų kliedesių šaltinis. Jei pažvelgsime į pačias savo tamsybių ir kliedesių gelmes, ten nerasime nieko, išskyrus išmintį. Išmintis yra pačioje visų nuodų šerdyje, todėl jie gali virsti nektaru.

„Tobulos vienybės tantra“ sako:

Išmintis ir nerimą keliantys jausmai eina koja kojon.

Yra penki nuodai ir penkios išmintys.

Abu yra neatsiejami nuo penkių budų šeimynų.

Jei būsime pakankamai rimtai nusiteikę ir turėsime reikiamų įgūdžių susitvarkyti su nerimą keliančiais jausmais, tai jie niekaip negalės mums pakenkti, net jei gyvensime įprastą gyvenimą ir mėgausimės jusliniais malonumais. Aiškiai žinosime, kaip panaudoti nerimą keliančių jausmų nuodus ir paversti juos nektaru.

Šventraštyje „Nedvilypumo esmės suvokimo tantra“ sakoma:

Kvailiai, dalyvaujantys įvairioje veikloje

Stumiami drumstų minčių ir nerimą keliančių jausmų,

Įstringa ir įsipainioja juose.

Išmintingi žmonės, kurie atlieka perkeitimo būdus,

Tuose pačiuose veiksmuose

Atranda laisvės šaltinį.

Mokytojas Saraha pasakė:

Laisvi ir išmintingi žmonės

Gali gyventi bet kokioje aplinkoje

Ir tai nesuterš jų nusiteikimo grynumo,

Tai tarsi lotoso žiedas, augantis pelkėje – purvas negali jo sutepti.

Gebėjimas perkeisti nerimą keliančius jausmus…

Ir toliau:

Lietus atsiranda, garuodamas nuo vandenyno paviršiaus,

Ir kaupdamasis debesyse

Jis praranda savo sūrų prieskonį.

Ir lygiai taip pat nerimą keliantys jausmai gali būti naudingi –

Juk šie nuodai gali virsti nektaru.

Aistringas troškimas kyla dėl išorinio pasaulio ir jame gyvenančių būtybių įtakos. Daugelis medžiagiškų dalykų tampa potraukio ar prisirišimo priežastimi, jie yra tai, prie ko mes šliejamės, norime turėti. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas gyvas būtybes, nes galime patirti lytinį potraukį ir kitokio pobūdžio meilę joms. Turėtume nepamiršti, kaip tai veikia kiekvieną kartą, kai labai norime turėti kažką. Šį potraukį reikia perkeisti. Sėkmingas perkeitimas tampa įmanomas tik tada, kai atpažįstame šio potraukio prigimtį. Kitos nerimą keliančios jausminės būsenos, kylančios mūsų mintyse, pavyzdžiui, yra pyktis ar susierzinimas. Jie atsiranda dėl nemeilės – noro pakenkti kitam žmogui, dėl ko mūsų protas patenka į puolančią būseną. Perkeitimo būdas tampa veiksmingu, kai sugebame laiku atpažinti nerimą keliančio jausmo atsiradimą ir nustatyti jo pobūdį. Nerimą keliantis kvailumo jausmas pasireiškia kartu su prislėgta proto būsena. Protas tampa vangus, neveiklus, mieguistas ir lengvai patenka į stuporo būseną, kuri atima iš jo aiškumą. Turime atpažinti kiekvieną kylantį nerimą keliantį jausmą ir nustatyti jos pobūdį, tada žinosime, kas vyksta mūsų galvoje. Visa tai pasakytina apie tokius nerimą keliančius jausmus, kaip išdidumas ar pasipūtimas. Pasipūtimas kyla iš netikroviško savęs suvokimo – sampratos, kad esame ypatingi ir pranašesni už kitus žmones. Pasipūtimas veda į išdidumą. Turime būti sąžiningi su savimi ir aiškiai suvokti, kas vyksta kiekvieną kartą, kai mūsų galvoje kyla pasipūtimo jausmas. Tas pats turėtų būti pasakytina apie nerimą keliantį pavydo jausmą. Pavydas kyla psichinėje erdvėje, kai matome ką nors, kas turi vertingo turto ar ypatingų gabumų, kuriuos mes patys norėtume turėti, ir dėl to mūsų mintys yra susijaudinusios – mus persekioja tai, kad kažkas gali mėgautis dalykais, kurie mums nėra prieinami.

Norint panaudoti perkeitimo būdą, reikia atsiminti, kad aplinkybės negali būti suvokiamos iš dvilypės sampratos „jausmai kyla manyje“ požiūrio. Kai tik atpažįstame jausminės būsenos atsiradimą, turėtume, neneigdami jos atsiradimo dalyko, drąsiai ir ryžtingai pripažinti, kas tiksliai vyksta, o tada atsisakyti minties, kad „tai vyksta su manimi“. Tai, kas vyksta galvoje, ir tas, kuris tai suvokia, yra neatsiejami. Užuot galvojus: „Šis jausmas mane skaudina, man reikia jo atsikratyti“, reikia pasakyti sau: „Aš esu šis jausmas, šis jausmas ir aš esu vienas ir tas pats“. Jei išmoksime taip suvokti jausmus, tada mūsų nebevadelios viltis ir baimė, o apie vilties ir baimės atsikratymo naudą daug kalbėjome ankstesniuose skyriuose.

Įvaldžius perkeitimo būdą, verta karts nuo karto sąmoningai nukreipti proto dėmesį į padėtį ar asmenį, sukeliantį mums stiprią meilę ar nemeilę, ir leisti kilti atitinkamiems jausmams – potraukiui ar pykčiui. Kai atsiranda atitinkamas jausmas, reikia jį sustiprinti, kol jis tampa beveik nepakeliamas, o tai gali būti išreikšta pertraukiamu kvėpavimu ar nevalingu viso kūno drebėjimu, o tada atpažinti šios jausminės būsenos prigimtį. Tai ir yra neramių būsenų perkėlimas į dvasinį kelią. Kuo stipriau pasireiškia jausminė būsena, tuo gilesnį prasiskverbiantį regėjimą gali įgyti, tuo gilesnė įžvalga atsiranda.

Mokytojas Maitripa pasakė:

Išmintis neatsiejama nuo nerimą keliančių jausmų.

Ugnis gali supleškinti visą mišką be pėdsakų,

Ir būtent taip išmintis sudegina penkis nuodus.

 

Iš knygos: Tralegas Kjabonas „Mahamudros mėnulio šviesos spindesys“.

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt