Tas, kuris laukia – miršta. Gyvenimas yra tik dabar. Nekalbėk man apie praeitį ir ateitį – tai yra tik tavo prote.///  Šri Nisargadatta

Klausiantysis: Kokią šią akimirką yra jūsų būsena?

Mokytojas: Ne-patyrimo būsena. Joje telpa visos patirtys.

K: Ar jūs galite patekti į kito žmogaus protą ir širdį, o tada pasidalyti jo patirtimi?

M: Ne. Tokiems dalykams reikia ypatingų pratybų. Aš panašus į javų pardavėją. Mažai težinau apie duonas ir pyragus. Galiu nežinoti net kviečių košės skonio. Tačiau apie kviečių grūdus žinau viską ir žinau puikiai. Žinau visų patirčių šaltinį. Tačiau nežinau apie nesuskaičiuojamus pavidalus, kuriuos galima patirti. To žinoti man ir nereikia. Akimirka po akimirkos atpažįstu tą menką dalį, kurios reikia, kad gyvenčiau savo gyvenimą.

K: Ar jūsų konkreti egzistencija ir mano konkreti egzistencija egzistuoja Brahmos prote?

M: Visuotinumas nesuvokia konkretumo. Asmenybės buvimas yra tik asmeninis reikalas. Asmenybė esti laike ir erdvėje, turi vardą ir pavidalą, pradžią ir pabaigą. Visuotinumas sutalpina visus asmenis o Visybė yra visa ko šaknis ir anapus visko.

K: Man nerūpi visuotinumas. Mano asmeninė sąmonė ir jūsų asmeninė sąmonė – koks tarp šiųdviejų yra ryšys?

M: Koks ryšys gali būti tarp dviejų sapnuojančiųjų?

K: Jie gali sapnuoti vienas kitą.

M: Būtent tai žmonės ir daro. Visi įsivaizduoja „kitus“ ir ieško su jais ryšio. Ieškotojas ir yra ryšys, nėra jokio kito.

K: Juk turi tikrai būti kas nors bendro tarp daugybės sąmonės taškų, kuriais esame.

M: Kur yra daugybė taškų? Tavo prote. Tu tvirtini, kad tavo pasaulis yra nepriklausomas nuo tavojo proto. Kaip taip gali būti? Tavo troškimas pažinti kitų žmonių protus kyla tik iš to, kad nepažįsti savojo. Pirmiausia pažink savo protą ir atrasi, kad klausimas apie kitus protus apskritai nekyla, nes nėra jokių kitų žmonių. Tu esi bendras veiksnys – vienintelė jungtis tarp protų. Buvimas yra sąmonė. „Aš esu“ pritaikoma viskam.

K: Parabrahmanas – Aukščiausioji Tikrovė gal ir yra visuose. Tačiau kokia mums iš to nauda?

M: Tu esi kaip žmogus, kuris sako: „Man reikia vietos, kurioje galėčiau laikyti savo daiktus, tačiau kokia nauda yra iš erdvės?“ arba „Man reikia pieno, arbatos, kavos ar sodos vandens, tačiau vanduo yra visai nenaudingas“. Argi nematai, kad Aukščiausioji Tikrovė yra tai, kas įgalina būti visa kita? Jeigu klausi, kokia iš to nauda tau, privalau atsakyti: „Jokios“. Kasdienio gyvenimo reikaluose tikrovę žinantysis neturi jokių privalumų. Gali būti netgi atvirkščiai, nes laisvas nuo godumo ir baimės, jis visiškai savęs nesaugo. Jam svetima jau pati naudos idėja. Jis svetimas pelno augimui. Jo gyvenimas yra nuolatinis savęs atsisakymas, davimas ir dalijimasis.

K: Jei pasiekus Aukščiausią būseną neatsiranda jokių privalumų, tada kam vargintis?

M: Vargas tada, kai ko nors laikaisi. Kai nieko nesilaikai, nėra ir bėdų. Mažesniojo paleidimas yra didesniojo įgavimas. Atiduok viską ir gausi viską. Tada gyvenimas taps, kuo jis ir turi būti – tyru švytėjimu iš neišsenkančio šaltinio. Toje šviesoje pasaulis atrodo blankus kaip sapnas.

K: Jei mano pasaulis yra paprasčiausias sapnas ir jūs esate to sapno dalis, ką jūs galite man padaryti? Jei sapnas nėra tikras, neturi savo būties, kaip gali jį paveikti tikrovė?

M: Kol sapnas tęsiasi, jis turi laikiną būtį. Tavo geismas jį išlaikyti yra bėda. Paleisk. Nustok įsivaizduoti, kad sapnas tavo.

K: Atrodo, jog jums savaime suprantama, kad sapnas gali būti be sapnuotojo ir kad aš tapatinu save su sapnu savo paties valia. Bet aš esu ir sapnuotojas, ir sapnas. Kas gali nustoti sapnavęs?

M: Leisk sapnui išsivynioti iki paties galo. Tu nieko negali padaryti. Tačiau gali matyti sapną kaip sapną ir atmesti mintį, kad tai tikrovė.

K: Čia aš esu ir sėdžiu priešais jus. Aš sapnuoju ir jūs stebite mane kalbantį mano sapne. Koks tarp mūsų yra ryšys?

M: Mano ketinimas tave pažadinti yra ryšys. Mano širdis nori, kad prabustum. Matau, kaip kenti savo sapne ir žinau, kad turi prabusti, kad baigtum savo vargus. Tačiau pats tavo sapnas man nė kiek nerūpi. Užtenka žinoti, kad turi prabusti. Tau nereikia pasiekti kokią nors sapno vietą, jį paversti kilniu, laimingu, gražiu. Visa, ko reikia – tik suvokti, kad sapnuoji. Nustok įsivaizduoti, nustok tikėti. Pamatyk prieštaravimus, neatitikimus, netikrumą ir žmogaus būsenos liūdesį. Suvok būtinybę atsidurti anapus. Neaprėpiamoje erdvėje plūduriuoja mažytis sąmonės atomas – jame telpa ištisa Visata.

K: Sapne yra meilės akimirkų, kurios atrodo tikros ir nelaikinos. Ar jos išnyksta prabudus?

M: Sapne vienus myli, o kitų nemyli. Prabudęs atrandi – esi pati visaapimanti meilė. Asmeninė meilė, kad ir kokia stipri ir ypatinga, neišvengiamai supančioja. Meilė laisvėje yra pati visumos meilė.

K: Žmonės atsiranda ir pranyksta. Mylėti įmanoma tą, ką sutinki – neįmanoma mylėti iškart visų.

M: Kai esi pati meilė, esi anapus laiko ir skaičių. Mylėdamas vieną, myli visus. Mylėdamas visus, myli kiekvieną. Vienas ir visi – tai neperskiriama.

K: Jūs tvirtinate esąs belaikėje būsenoje. Ar tai reiškia, kad jums gali atsiverti praeitis ir ateitis? Ar jūs sutikote Vašištą Muni, kuris buvo Ramos Guru?

M: Šis klausimas yra laike ir apie laiką. Tu vėl manęs klausi apie sapno turinį. Belaikiškumas yra anapus laiko regimybės. Tai nėra koks nors laiko pratęsimas. Tas, kuris save vadino Vašišta, pažinojo Vašištą. Aš esu už visų vardų ir pavidalų. Vašišta yra sapnas tavo sapne. Kaip galiu jį pažinoti? Tu pernelyg rūpiniesi praeitimi ir ateitimi.

Visa tai susiję su tavo troškimu tęstis – tu nori apsisaugoti nuo išnykimo. Kadangi geidi prasitęsti, tau reikia kitų, kurie palaikytų draugiją. Dėl to taip ir rūpiniesi jų išlikimu. Tačiau tai, ką vadinate išlikimu, vyksta tik sapne. Mirtis geriau už tokį išlikimą – tai yra proga prabusti.

K: Jūs suvokiate amžinybę, dėl to ir nesirūpinate išlikimu.

M: Yra atvirkščiai. Amžinybė yra laisvė nuo visų troškimų. Visi prisirišimai kelia baimę, nes visi dalykai yra laikini. Baimė paverčia vergu. Laisvė nuo prisirišimo neateina iš pratybų – tai yra natūralus dalykas, kai atpažįstamas tikrasis buvimas. Meilė nesikabina. Kabinimasis nėra meilė.

K: Argi nėra jokio būdo, kaip įgyti neprisirišimą?

M: Čia nėra nieko, ką galima įgyti. Apleisk visus įsivaizdavimus ir pažink save. Savęs pažinimas yra neprisirišimas. Visi troškimai yra susiję su nepakankamumo jutimu. Kai žinai, kad tau nieko netrūksta, kad viskas, kas yra, yra tu ir tavo, geismas prapuola.

K: Norėdamas pažinti save, turiu užsiimti sąmoningumo pratybomis?

 M: Čia nėra jokių pratybų. Jei nori pažinti save, būk savimi. Kad būtum savimi, nustok įsivaizduoti, kad esi šitas ar anas. Tiesiog būk. Leisk tikrajai prigimčiai išsireikšti. Netrikdyk proto ieškojimais.

K: Jei tiesiog lauksiu savivokos, tai truks labai ilgai.

M: Ko tau reikia laukti, jei tai yra čia ir dabar? Turi tik pasižiūrėti ir pamatyti? Žvelk į save, į savo paties buvimą. Žinosi, kad esi ir tai bus geras jausmas. Apleisk visus įsivaizdavimus – to pakaks. Nepasitikėk laiku. Laikas yra mirtis. Tas, kuris laukia – miršta. Gyvenimas yra tik dabar. Nekalbėk man apie praeitį ir ateitį – tai yra tik tavo prote.

K: Jūs taip pat mirsite.

M: Aš jau esu miręs. Kūno mirtis mano atveju nepadarys jokio skirtumo. Esu belaikis buvimas. Aš esu laisvas nuo troškimų ir baimių, nes neprisimenu praeities ir neįsivaizduoju ateities. Kai nėra vardų ir pavidalų, kaip gali būti troškimas ir baimė? Su troškimų nebuvimu ateina belaikiškumas. Aš esu saugus, nes tai, ko nėra, negali paliesti to, kas yra. Tu jautiesi nesaugus, nes įsivaizduoji pavojų. Žinoma, tavo kūnas kaip darinys yra pažeidžiamas ir jį reikia apsaugoti. Bet tai ne tu. Kai tik suvoksi savo nesužeidžiamą būtį, būsi ramybėje.

K: Argi galiu atrasti ramybę, kai pasaulis kenčia?

M: Pasaulis kenčia dėl pagrįstų priežasčių. Jei nori padėti pasauliui, pačiam turi nereikėti pagalbos.

Tada visa tavo veikla ir neveikimas kuo veiksmingiausiai padės pasauliui.

K: Kaip neveikimas gali būti naudingas, jei kaip tik reikia veikimo?

M: Kai reikia veikimo, tai veikimas nutinka. Žmogus nėra veikėjas. Jis tegali budriai suvokti tai, kas vyksta. Pats jo buvimas yra veikimas. Langas yra nebuvimas sienoje – pro jį sklinda šviesa ir ateina oras – tik dėl to, kad jis yra tuščias. Ištuštėk nuo viso proto turinio, nuo visų įsivaizdavimų ir pastangų, tada pats kliūčių nebuvimas pakvies atskubėti tikrovę. Jei tikrai nori padėti žmogui, laikykis nuošalėje. Jei jausmiškai įsitrauki, padėti nepasiseks. Gali būti labai užsiėmęs ir labai patenkintas savo, kaip padedančiojo, prigimtimi, tačiau atlikta bus nedaug. Žmogui tikrai padedi tada, kai jame pranyksta pats pagalbos poreikis. Visa kita yra tiesiog tuštybė.

K: Nėra laiko, kad sėdėtume ir lauktume, kol atsitiks pagalba. Juk turime kažką daryti.

 M: Žinoma, daryk. Tačiau tai, ką gali padaryti, yra ribota. Tik vienintelė savastis neturi apribojimų. Dalink neribodamas save. Viso kito galima duoti tik mažais kiekiais. Tu vienintelis esi neišmatuojamas. Padėti yra tavo prigimtis. Netgi valgydamas ir gerdamas tu padedi savo kūnui. Tau pačiam nereikia ničnieko. Esi tyras davimas – be pradžios, be pabaigos, nepavargstantis. Kai matai skausmą ir kančią, būk su tuo. Neskubėk ką nors daryti. Nei mokymasis, nei veiksmas iš tikrųjų negali padėti. Būk su skausmu ir apnuogink jo šaknis. Jei padedi susivokti, tai yra tikra pagalba.

 K: Artėja mano mirtis.

M: Tavo kūnui mažai beliko, ne tau. Laikas ir erdvė yra tik prote. Tu nesuvaržytas. Tiesiog suvok save – tai savaime yra amžinybė.

Šri Nisargadatta Maharaj „Aš Esu Tai“. 55 skyrius.

Vertė Ginta Gaivenytė

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt

Dariaus R. nuotr.