Kai pateka saulė, tamsa ir visi jos sukelti rūpesčiai išnyksta. Taip ir tiems, kas suvokė Dvasią (Atmą) nebėra grandinių – priklausomybių, ir nebėra kentėjimo, kurį šie prisirišimai sukelia. Iliuzija aplanko tik tuos, kurie užmiršta savo tikrąją padėtį: egoizmas – štai stipriausias faktorius, verčiantis žmones pamiršti esminę Tiesą.

Kai tik egoizmas užvaldo žmogų, šis ima tolti nuo aukštumos ir pakopa po pakopos ritasi žemyn nuo laiptų viršūnės iki pačios apačios.  Egoizmas pagimdo skirstymus, neapykantą ir prisirišimus. Pasaulis žmogų įtraukia, jis nugrimzta į tuštybę dėl savo prisirišimų ir apsimetimo, o taip pat dėl pavydo ir neapykantos. Visa tai veda į įsikūnijimą fiziniame plane ir toliau stiprina ego.

Kad išsivaduotų iš dvejopų – malonumo ir skausmo – trikdymų, kurie drasko žmogų į dalis, žmogus turi nustoti galvoti, kad yra kūnas ir vengti egocentriškų veiksmų. O tam vėlgi reikia neturėti prisirišimų ir neapykantos. Troškimas – didžiausias Išsivadavimo (Moksha) priešas. Troškimai įmeta žmogų į gimimų ir mirčių ratą. Tai gimdo nesibaigiančius rūpesčius ir vargus.

…

Mokšta – tiktai dar vienas nepriklausomybės įvardijimas, kai žmogus nepriklauso nei nuo išorės daiktų, nei nuo kito žmogaus.

…

Absoliuti Tiesa yra už Laiko ir Erdvės ribų, ji yra nedaloma. Ji neturi pradžios, ji egzistuoja visada ir visur. Ji yra esmė, ji pati pasireiškia. Šito suvokimas, pergyvenimas – štai Žinojimas (Jnana). Tiesa yra a-nirdesyan, jos negalima aprašyti taip ar kitaip, ji negali būti paaiškinta aprašymais. Kaip kažkas, kas yra virš intelekto ir proto gali būti aprašyta paprastais žodžiais?

…

Nebus naudos, jei muilas geras, o vanduo drumstas. Ir muilas ir pastangos plaunant nepadės, drabužiai liks tokie pat nešvarūs kaip ir anksčiau. Tai yra paaiškinimas, kodėl daugeliui mokinių nepasiseka. Juk jie gali daugelį metų medituoti į Beformį Viešpatį (Brahman) ir ilgai kontempliuoti į Jį, tačiau kasdieniniame gyvenime elgiasi neteisingai. Jų klaida ta, kad vanduo drumstas, o ne tame, kad muilas blogas. Jeigu įpročiai, poelgiai ir elgesys yra nederamas ir žemas, meditacija (Dhyana) į Beformį Viešpatį (Brahman) nepadės.

Gyvendami neišmanyme žmonės ignoruoja apribojimus, kuriuos nustato dvasinės praktikos, žiūrėdami į juos lyg į daugybinius pančius laisvo gyvenimo kūne. Jie smerkia Dieviškuosius nurodymus ir pasmerkia Dievišką Malonę. Šių nurodymų žmonės ne tik kad nesupranta ir nevertina, tačiau jų nevykdo bei elgiasi priešingai. Išmintingi žmonės, pasėję kviečius, sulauks gausaus derliaus, kvailiai gi verks ir virkaus, nes jų kviečiai neišaugs. Kiekvienam žmogui šiame pasaulyje, tiki jis ar ne, du plius du yra lygu keturiems, ir šis rezultatas nepriklauso nuo mūsų noro ar nenoro.

Faktas, kad Aukščiausiasis yra kiekviename gyvame padare, yra tokia pat neišvengiama realybė. Dievas neateina vien tik pakviestas, ir jis neišnyksta, jei Jį netikima. Jis yra, ir Jis – kiekvienos gyvos būtybės paslėpta esmė. Tai – Tiesa, ir jeigu jūs norite pažinti ją ir gyventi su ja, vystykite Žinančiojo (Jnani) matymą, be kurio jūs negalėsite šios Tiesos  suvokti. Kaip be teleskopo neįmanoma pamatyti ženkliai nutolusių objektų, taip ir „džnianaskopas“ (Jnanadrishti) yra būtinas, kad pamatyti Beformį Viešpatį (Brahman), kuris yra ištirpęs kiekvienoje būtybėje.

Kaip vaikas atsisako tikėti tuo, ko jis nemato, taip ir silpnasis, kuris vengia padirbėti, kad pasiekti šį Matymą (Drishti), atsisako tikėti visapersmelkiantį ir visaapimantį Viešpatį (Brahman).

…

Šviesa – tai išmintis. Jei nėra šviesos, tai yra tamsa. Jei atidžiai neneši Žinojimo (Jnana) deglo, kad apšviesti sau kelią, tau teks klibinkščiuoti tamsoje, ir tavo pakeleiviu taps baimė. Nėra didesnio melagio, kaip baimė, nėra neišprusimo galingesnio, nei ji. Todėl geriau keliauk Žinojimo dienos šviesoje ir būk vertas žmogaus gyvenimo. Savo sėkmės pagalba tu netgi galėsi padaryti vertais kitų žmonių gyvenimus.

…

Gyvenimą dera suvokti kaip trijų gunų pasireiškimą, kaip jėgų, tampančių marionetes už virvučių, žaidimą. Šis suvokimas turi persmelkti kiekvieną mintį, žodį ir poelgį. Štai Žinojimas (Jnana), Žinojimas, kurio jums reikia. Visa kita – nežinojimas, (ajnana).

Žinantysis (Jnani), neturi nė pėdsako neapykantos; jis myli visus, jis nesuterštas ego, jo poelgiai atitinka jo žodžius. Nežinantis (ajnani), tapatina save su šiuo grubiu kūnu, jausmais ir protu, kurie yra ne daugiau nei priemonės ar instrumentai. Amžinoji tyroji Dvasia (Atma) yra aukščiau proto. Nežinančiojo klaida pasmerkia jį neramumams, praradimams ir kančioms.

…

Kaip pasakyta Bhagavat Gitoje, Dievybės pėdos yra visur ir rankos visur. Jos akys ir ausys visur. Todėl Ji mato viską, ir Ji daro viską. Neturinti jausmų, Ji priverčia visus jausmus veikti. Kad suvokti šią paslaptį, būtina nueiti Žinojimo (Jnana) kelią. Kai žmogus išauga į tobulą Žinantįjį, jis tampa Tuo, ir Tai tampa juo, ir nuo šiol abu neatskiriami. Jis suvokia save beribiu Viešpačiu (Brahman) ir jis daugiau neapribotas iliuzinėmis vardų ir formų projekcijomis.

Kai laužas dega, jo šviesa matyti iš toli. Tačiau žmonės, esantys toli nuo laužo, negali sušilti jo ugnyje. Taip ir žmonės, esantys toli nuo Žinojimo, gali matyti tik jo spindėjimą; tačiau tie, kas artimas jo suvokimui, jaučia jį ir įtraukti į jį, jie gali jausti šilumą ir džiaugsmą, kurie gimsta, kada visos iliuzijos išnyksta.

…

Dievui ši trijų aktų laiko drama (Praeitis, Dabartis, Ateitis), matyti kaip ant delno. Akimirksniu Jis apima visus tris aktus. Jis Visažinantis, būtent Jo planas yra visur vykdomas, Jo drama yra vaidinama Kūrinijos scenoje. Ir aktoriai ir publika pasimetę spėlionėse, bandydami suvokti jos prasmę ir tolesnį vyksmą. Kaip galima iš vienos scenos ar vieno akto susivokti visą turinį? Reikia pažiūrėti visą pjesę, kad suvokti visą pjesės turinį.

Aiškiai nesuvokdami pjesės, kurioje vaidina, turinio, žmonės ima klysti, esą jie – apribotos būtybės, ir leidžia gyvenimus tuščiai, mėtomi iš vienos pusės į kitą džiaugsmo ir sielvarto bangų.

Kai atskleidžiama paslaptis, pjesė pasirodo paprasta vaidyba, ir tu supranti, kad tu – tai Jis, ir Jis – esi tu. Todėl pabandyk suvokti Tiesą, paslėptą už Gyvenimo, ieškok Esmės, drąsiai vykis tikrąją Realybę. Tie, kas ieško Žinojimo, visada turi tai prisiminti.

Viešpats yra kiekvieno širdyje, kaip subtilia, taip ir grubia forma. Žinantysis (Jnani) suvokiantis Dvasią (Atmą), yra viso viduje, jis niekada nejaučia sielvarto, šis niekada jo nepaliečia. Dvasia (Atma) yra ir skruzdėlėje ir dramblyje, ir atome ir atmosferoje. Visa persmelkta beformio Viešpats (Brahman). Ieškantysis neturi kreipti dėmesio į išorės pasaulį, jam dera surasti proto jaudulio šaltinį. Šis procesas sumažins ir sugriaus proto veiksmą, kuris verčia tave abejoti, aptarinėti ir spręsti. Pradedant nuo šiol džiaugsmo pojūtis, gimstantis iš vienybės su beformiu Viešpačiu (Brachman) taps nepraeinančiu.

…

Kas ši siela, vadinanti save „aš“? Svarstydamas apie tai, žmogus galbūt supras, kad „aš“ – nekintantis ir amžinas Stebėtojas, Dvasia (Atma), pamiršusi savo tikrąją prigimtį ir nežinojimo paveikta, mano esą kintanti būtybė. Kai žmogus palaipsniui sukoncentruos savo mintis į savąją esmę, jis supras: „aš ne kūnas, aš esu ego pasireiškimų Stebėtojas“. Ego, kuris nuolat kinta.

…

Esant kitimų pančiuose yra labai sunku, beveik neįmanoma suvokti, kad žmogus – tik šio praeinančiojo šou Stebėtojas. Todėl siela iš pradžių turi pabandyti tapti kitimų liudytoju, nes tai jai padės pasiekti suvokimą, kad savo esme siela yra beformis Viešpats (Brahman). Jei elgeta pamatys karalių savo rūmuose, jam tai nepadės pasiekti turtų ir valdžios. Taip ir siela turi ne tik pažinti Stebėtoją (Stebėtoją, kuris subtilesnis už dangų, jis yra amžinybėje, švaroje, sąmonėje, laisvėje ir palaimoje), ji turi TAPTI STEBĖTOJU. Kol taip neatsitiko, siela pasilieka siela, ji negali tapti beformiu Viešpačiu (Brahman).

Praktiškai, kol egzistuoja „aš“, neįmanoma pasiekti Stebėtojo būsenos. Stebėtojas – vidinė visa ko esmė, imanentinis Sat-Čit-Anandos (amžinas Suvokimas – Tiesa, amžina Sąmonė, amžinas Džiaugsmas) įsikūnijimas. Nėra nieko, kas būtų už jo ribų. Beprasmiška kalbėti, kad ši Pilnatvė yra „aš‘.

…

Stebėtojas viename kūne yra tas pats, kaip Stebėtojas visame kitame. … Toliau būdamas siela, žmogus negali suvokti beformio Viešpaties Brahman) esmę. Elgeta turi užmiršti savo kūną, kad suvokti save valdovu. Taip ir žmogus turi peržengti žmogiškąjį kūną, kuris yra jo individualumo pagrindas, kad suvokti savo dieviškąją prigimtį.

…

Visa, kas parašyta šventraščiuose – tai tik netiesioginis, perkeltinis žinojimas. Tiesioginis Žinojimas neįmanomas be dvasinės praktikos. Tik tiesioginis žinojimas yra Džnana (tikrasis Žinojimas).

***

Satya Sai Baba „Jnana Vahini“

ΩΩΩ

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt