Dėl gudų-dakų-trakų Dievo, Žynių žynio Žalmokšio (Zalmoksis, Samoksis) vardo etimologijos.
Žalmokšis – skamba labai „baltiškai“, be abejonės, šis skambesys labai artimas lietuvio-latvio ausiai!
Žalmokšis – tai vėliau sudievintas dakų-trakų protėvis – žynys, pasak padavimo, mokęsis pas Pitagorą bei Egipto šventyklose. Apie jį rašė Herodotas savo „Istorijoje“. Trejiems metams pasitraukęs į požeminį pasaulį, sugrįžęs ketvirtaisiais ir ėmęs mokyti savo tautą. Herodotas teigia : „Žmogaus nemirtingumą getai (gudai) įsivaizduoja šitaip: jie tariasi ne mirštą, o einą pas dievą Salmoksį (Zalmoksi). Kai kurie iš jų tą patį dievą vadina Gebeleidžiu“. (Herodotas. Istorija. 1988, p.238-239). Gebeleidis (Gebeleizis) – dar vienas artimas lietuvio-latvio ausiai žodis, beje, be Herodoto, daugiau niekur šaltiniuose nesutinkamas.
Neoplatonikas Porfirijus manė, kad jo vardas kilęs iš graikų „zalmos“, kas reiškia odą. Tai atitiktų padavimą, kuriame teigiama, jog Žalmokšiui gimus, jis buvo padėtas ant lokio kailio. Kiti teigę, jog jo vardas kilęs iš žodžio „zamol“ – žemė – ir tai buvęs žemės ir žemdirbystės dievas, savotiškas skandinavų Frairo analogas. Vargu bau.
Taip pat Žalmokšis buvo lygintas (Kleso 1852 metais) su lietuvių dievu „Zameluksu“ arba „Ziameluksu“ (?).
Šį klausimą yra smulkiai nagrinėjęs žymusis Mirčė Eliadė. Tvirtindamas kaip įrodytą mokslinį faktą 1935 metais P.Kremčerio atliktą lingvistinę analizę, jog žodis „Zemelo“, dažnai sutinkamas Mažosios Azijos antkapiuose, trakų kalbos žodis „Zemelen“ – žemė ir Semela – graikų Dievo Dioniso motina ir Žemės deivė, yra kilę iš vieno žodžio „g‘hemel“ – žemė, dirva, priklausantis žemei. Čia remiamasi avestos žodžiu „zam“, lietuvių ir latvių „zeme“ senprūsių „sama“, „semme“ senųjų slavų „zemlja“. (Мирча Элиаде. Залмоксис, исчезающий бог. The University of Chicago Press, Чикаго, 1972, стр. 21-75.)
Dalis M.Eliade tekstų apie Žalmokšį yra čia todėl nebesikartosime.
Ir vis tik – išlieka daug abejonių. Ar teisinga sieti Žalmokšio vardą su žodžiu „žemė“, nors ši tezė patvirtintų paties Žalmokšio dar Herodoto aprašytą gyvenimo aprašymą. Trims metams pasitraukęs į paties išsikastą slėptuvę po žeme, ketvirtaisiais metais jis sugrįžta. Tačiau ir pats Herodotas tuo suabejoja: „Tuo pasakojimu ir požeminio būsto buvimu negaliu nei tikėti, nei netikėti, tik manau, kad Zalmoksis (Salmoksis) gyveno daug anksčiau už Pitagorą“. (Herodotas. Istorija, p. 239).
Visa informacija apie Žalmokšį pasiekė mus iš graikų autorių, todėl „graikiškasis“ antspaudas daugeliui tyrėjų kiek susiaurina suvokimą. Žalmokšio kildinimą iš žodžio „g‘hemel“ laikytume vienu iš mokslo klystkelių. Juolab, nauji duomenys ir tyrimai kalba ką kita.
Šiuolaikinis mokslas yra nustatęs, kad trakai-dakai kalbine prasme galėtų būti laikomi pietine baltų atšaka, rumunas Mircea M.Radulescu teigia, jog ilyrų, trakų ir dakų kalbos yra šiaurinių baltų kalbų išsiplėtimas į pietus (M.M.Radulescu. The Indo-European position of Ilyrian, Daco-Mysian and Thracian: a historic Methodological Aproach, 1987.). Vienas žymiausių dakų kalbos tyrinėtojų bulgaras Ivanas Duridanovas teigia, jog „Trakų kalba yra genetiškai susijusi su baltų kalbomis“. (Ivan Duridanov. Trakų-dakų studijos., XIII., 2, Sofija 1969. bei Jūratė Statkutė de Rosales „Europos šaknys ir mes, lietuviai“, Vilnius, 2011., p. 51).
Todėl kyla klausimas, kokios kalbos pagalba derėtų ieškoti Žalmokšio etimologijos pėdsakų? Žinoma, visose indoeuropietiškose kalbose, tačiau pirmiausia, žinoma, baltų.
Juk skaitome pažodžiui: Zalmoksis, Salmoksis, Samoksis. Tik Samoksis atveju galėtume teigti, jog žodžio pradžia, skandas Sam gali būti surištas su „sama“ – žeme. Tačiau senosiose indoeuropiečių tartyse sama turi ir kitą bendresnę prasme – tikras, esmė (rusų самость).
O jau dėl sanskrito mokšos (moksa) – tikrai mažai abejonių bebūtų (nors toks požiūris gal ir neatitiktų lyginamosios kalbotyros metodo). Lietuvių kalboje išlikęs žodis „nemokša“. Moksa sanskrite – aukščiausias mokslas, Žinojimas, Išsivadavimas. Išeitų, kad žodis Samoksis būtų „skleidžiantis tikrą esmingą mokšą-žinojimą. Arba tiesiog „tikrasis mokytojas“, esmingasis mokytojas.
Tačiau gali būti, ir tai labiausiai tikėtina, kad pilnas šio žymaus protėvio vardas yra Zalmoksis (koks ir yra nusistovėjęs istoriografijoje) arba Salmoksis. Skaitydami pažodžiui Zal arba Sal, – jokios „žemės“ čia neberandame.
Pasak Česlovo Gedgaudo, jo vardas buvo Sielmokšis, išeitų, „sielų mokytojas“. Č.Gedgaudas jį pagarbiai įvardija „Jo Šventenybe Sielmokšiu, mūsų Krivių krivaičiu ir vienu didžiausių žmonijos filosofų“ (Č.Gedgaudas Mūsų praeities beieškant. p. 221). Taip galėjo būti, tačiau, skaitant pažodžiui, skaitome: Žalmokšis (Zalmoksis). O bet koks keitimas jau galėtų būti laikomas „pritempimu“ prie vienokio ar kitokio istorinio-lingvistinio konteksto. Ir prieštaraujantys galėtų teigti, jog toks keitimas priklauso daugiau dabarties idėjų pasauliui, ir atstovaudamas vienokią ar kitokią istorijos paradigmą, turi mažai bendrystės su buvusia realybe.
Jei jau perskaitėme Zal arba Žal – paieškokime papildomų šio vardo reikšmių. Tų pačių trakų kalboje zelas – vynas. Latvių – Zals. Lietuvių žalas – gyvulio rusva spalva, gal seniau turėjusi ir platesnes reikšmes, juk tai taip pat ir vyno spalva. Lietuviai iki šiol dainuoja apie „žalą vyną“, jį per nežinojimą pakeisdami žodžiu „žalias“ (tačiau šie žodžiai, kaip pamatysime, yra gana artimi).
Todėl Žalmokšis galėjo būti tiesiog, pavyzdžiui, „raudonplaukis mokytojas“. Juk nenuostabu būtų, jog vardas atsiranda pagal tam tikras žmogaus išorines savybes. Gal per paprasta? Galbūt. Ypač tokio aukšto dvasinio rango žmogui.
Taip pat dera atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos žodžius „želti“ ir „žolė“. Tuomet išeitų, jog Žalmokšis buvo žolininkas, gerai išmanęs meną apie vaistažoles. Taip pat per paprasta prielaida? O gal daugiau nei viena prielaida yra teisingos?
Gerai, tuomet panagrinėkime žodį „želti“. Plačiąja prasme, taikoma ne tik žolei, tačiau viskam, kas auga, netgi vyro barzdai. Gal tai net „barzdotas mokytojas“? Tikrai nebūtų nuostabu. Tačiau Žalmokšis, kaip minėta, buvo vėliau sudievintas dvasinis mokytojas, žynys. Ir jo vardo reikšmių derėtų ieškoti platesnėse, dvasinėse sferose…
Tačiau žodis „želti“ – platus augimo vyksmas, kylantis iš pačios gamtos slėpinio. Ir, plačiąja prasme išeitų, kad Žalmokšis – vystymosi, augimo, gajos mokytojas. O tai visiškai atitiktų žinomus duomenis apie Žalmokšį. Lietuvių kalba slepia daug paslėptų reikšmių, o taip pat visoms senosioms kalboms būdingas daugiareikšmiškumas. Tik mūsuose daug kas užmiršta ir dabartinė lietuvių kalba tapusi „plokštesnė“ nei buvo senovėje.
Dera prisiminti, kad iš „žolės“ plačiąja prasme, iš augalų, daromas ir vynas. Kuris senovėje buvo gerbiamas ir aukojamas dievams prie Šventosios Ugnies. Vynas senaisiais laikais – tai sulčių konservavimo, išlaikymo būdas, išsaugant augalų – žolių gyvybinę Šventosios Motinos gamtos galią. Jis buvo aukojamas (o taip pat ir alu-midu-gira-soma) sujungiant simbolinius Tėvą ir Motiną per Šventą Ugnį.
Todėl klausimą dėl Žalmokšio vardo etimologijos derėtų palikti atvirą, nors mokslo žmonės gal ir turi savų argumentų. Subjektyvi intuicija šių eilučių autoriui šnabžda, kad gali būti teisingas Žalmokšio, kaip „želiančio mokytojo“ – augimo, vystymosi, gajos mokytojo, vardas. Tokio vardo šis mūsų garbingasis praeityje panirusios plačiosios Tėvynės Protėvis tikrai yra nusipelnęs. Jo vardas iš tūkstantmečių glūdumos neša mums žinią apie kažkada gyvavusią plačiąją Tėvynę bei Didžiąją protėvių šeimą. Kuri, suskilusi į atskiras gentis ir tautas, užmiršo savąsias bendras šaknis, paskendusi karuose ir konkurencijoje.
Iš savo senųjų žemių buvo išvaryti arba asimiliuoti ir trakai-dakai, iš jų paveldo liko labai nedaug. Mūsų senąją bendrystę mena bendri žodžiai: pusinas – pušynas; upa – upė; iūras – jūra; kapas – kopa, latvių kapa (aliuzija į pilkapius); pauta – puta ir t.t. (pagal Jūratė Statkutė de Rosales „Europos šaknys ir mes, lietuviai“, Vilnius, 2011., p.51)
Žinoma, negalima šių dalykų priimti tiesmukai: dabartiniai baltai kažin ar daug suprastų iš trakų kalbos. Tačiau juk ir savo artimesnius, pavyzdžiui, XIX a. pradžios protėvius, sunkiai besuprastume. Užtenka paskaityti Simoną Daukantą ar dar ankstesnį Kristijoną Donelaitį…
Skaitinėjant išlikusius trakų kalbos žodžius, berašant šį tekstą, rasta dar viena „zalmos“ arba „zelmis“ reikšmė: pasirodo, šis žodis reiškia ne tik odą, tačiau ir veiksm. „paslėptas“. Pateikiami pavyzdžiai: vokiečių Helm „helmet“, Lietuvių šálmas, senprūsių salmis „helmet“, slavų „slem“, sanskrito śárman -apdangalas, priegblobstis. Išeitų, kad Zalmoksis – slaptojo, paslėptojo mokslo atstovas, mokytojas (pasak padavimų, gyveno taip pat pasislėpęs, po žeme). Ir ši vardo reikšmė taip pat visiškai atitiktų reikalo esmę…
Tokios štai Žalmokšio metamorfozės…
Ir pabaigai, pacituosime M.Eliadę: „Žalmokšis suvaidino pagrindinį vaidmenį atgimstant pačiai tolimiausiai rumunų tautos praeičiai. Žalmokšis pasirodo kaip pranašas teatro pastatymuose; kaip religinis reformatorius, lyginamas su Zaratustra, įvairiuose esė ir monografijose; kai kuriose istoriniuose-religiniuose interpretacijose – kaip dangiškasis dievas, įkūręs getų „premonoteizmą“. Tačiau visur Žalmokšiui yra duodamas aukštas įvertinimas, nes jis įkūnija religinį dakų-getų genijų, atstovaudamas „autochtonų“, šių beveik mitinių protėvių, kurie buvo nugalėti ir asimiliuoti romėnų, dvasingumą. …
Getai buvo išsaugoti mitologizuotoje Vakarų tautų istoriografijoje dėka jų susimaišymo su gotais: jie tapo mitologiniais germanų tautų, o po to ir ispanų, protėviais. … Panašus procesas įvyko ir rumunų istoriografinėje sąmonėje. Getų-dakų, kaip protėvių teisės buvo atkurtos, daugiausia, kaip „mitologinių protėvių“, dėka to, jog jie savyje neša daugybę paraistorinių simbolių. Pats Žalmokšis šiuolaikinėje rumunų kultūroje yra pirmaeilis religinis autoritetas. … Tačiau akivaizdu, kad šis atgimimas pagimdytas kultūros ir priklauso šiuolaikinės Rumunijos idėjų istorijai“.
Koks mūsų, lietuvių santykis su senuoju protėviu Žalmokšiu? Rumunai jaučia bendrumą su juo per žemę, o mes – per senąją protėvių kiltį, kalbą ir senąsias tradicijas? Šia prasme, tyrinėjimų spragą iš dalies užpildo Jūratės Statkutės de Rosales knyga „Europos šaknys ir mes, lietuviai“, Vilnius, 2011.
Juk taip pat turime garsiai pareikšti savo teises – visiems girdint ir matant – į mūsų bendrųjų protėvių paveldą, senosios kultūros dalį. Kažin ar rastume artimesnes trakams-dakams dabartyje gyvuojančias tautas, nei lietuviai ir latviai.
Gintaras Ronkaitis
-
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt