Senasis Aukuras 
Pačioje Vilniaus ašyje, šurmulingo turgaus užnugary, globojamas dviejų senų liepų, rymo senas aukuras. Mažai kas iš gausių praeivių srauto, plaukiančio Didžiąja/Pilies gatve, jį pastebi, mat yra sėkmingai uždengtas turgaus stendų su istorinėmis Vilniaus nuotraukomis. Nebent automobilių vairuotojai, sukdami link Didžiosios gatvės (ir dirstelėję kairėn, galėtų pastebėti tylų žmogaus siluetą šalia senojo akmens.
Kas tai? Gal senųjų Žynių dvasios, nerandančios ramybės, kad jų Aukuras taip apleistas, kad pamiršti senieji Dievai, o miestelėnai jau greičiau užsuktų į greta stovinčią Šv. Paraskevijos cerkvę, alubarį ar piceriją, nei prisimintų kažkokį seną akmenį? Tokį seną, kad nienas jau nebegali pasakyti, nei iš kur jis – mat buvo rastas palaidotas greta esančio namo pamatų duobėje – nei kokiems Dievams prie jo melstasi. Matyt, galingųjų Dievų būta, jei nepakako kalaviju ir ugnimi sunaikinti jų šventovių, reikėjo dar ir Aukurą kuo giliau užkasti, kad tik niekas negalėtų jo pasiekti, prakalbinti ir pasikviesti į pagalbą kovai prieš atėjūnus. Užkasė, bet neilgam, gal kokiems 600 metų…
Ir štai jis vėl tarp mūsų – galingas, ramus, tvirtas, gera linkintis, nesunaikinamas, kaip Lietuvos Dvasia. Ir ne vienišas – daug jo brolių visoje Lietuvoje tyliai keliasi iš ilgo miego, vienas kitą žadindami, rūpestingų rankų globojami. Ir nežinai – ar tai akmenys žadina žmones, ar žmonės atranda senuosius akmenis – taip bunda visi.
Todėl nenustebkit, matydami tylų siluetą prie seno akmens – tai vienas iš tų, kuriuos jis pažadino, pasikvietė pagalbon, kad atgaivintų Lietuvos Dvasią, kad sukviestų visus savo vaikus, išsibarsčiusius plačiame pasaulyje.
Matyt, atėjo laikas…
2013.03.10 Indrė
***
Ugnalas reikšmė
Ugnis yra labai svarbi mūsų tautos kultūroje. Tai yra pats dieviškumas, įkūnytas materijoje. Todėl degam ją šventose, mūsų Tėvynei svarbiose vietose jau seniai. Istorikai sako, kad jau mažiausiai kokius 5000 metų. Įvedus krikščionybę, šias Ugnis imta gesinti, tačiau nepajėgta. Šiaip ar taip, jos buvo degamos iki pat XX a. Tai vyksta ir dabar. Todėl galime teigti, jog Šventoji Ugnis mūsų žemėje nebuvo užgesinta niekada. Ji liepsnoja iki šiol.
Ir ne vieni tai darome, juk, pavyzdžiui, visi žino Baltų vienybės dieną (rugsėjo 22 d.), kuomet ant daugelio senųjų piliakalnių ir alkų suliepsnoja Ugnys. Kad atmintume Protėvius ir jų žygdarbius, mūsų senąsias šaknis. Vis dėlto šios Ugnys yra proginės ir dega tik trumpą laiką.
Tačiau visi žinome, jog mūsų Prabočiai degė ir Amžinąsias Ugnis, žinome apie protėvių pagrindinę šventvietę Romovę, kurioje Ugnis degdavo nuolat. Tokia Ugnis, pasak senųjų pasakojimų ir išminčių (tokių galima atrasti Indijos žemėje ir šiuo metu), įgauna didžiulę galią – apvalyti, palaikyti, laiminti. Todėl ir gimė mintis pabandyti išlaikyti Ugnelę degančią ir šviečiančią ilgesnį laiką. Buvo pasirinkta vieta prie mitinio Ragučio akmens. Šis dubenėtasis akmuo stovi pačioje Vilniaus širdyje, apsuptas dviejų liepų. Šios liepos, šventi lietuviams medžiai, suformuoja dvi simbolines šventyklos kolonas, o per vidurį stovi pats Akmuo – Aukuras. Ši senolių pirminė šventoji Trejybė yra apjuosta (taip jau išėjo „savaime“ ) amžinybės ratu. Akmuo į šią vietą pastatytas entuziastų pastangomis 1994 metais, nuo to laiko stovėjo primirštas ir formaliai prižiūrimas tik miesto komunalininkų, lankomas tik pavienių ekskursijų.
Atkreipėm į jį dėmesį kokiais 2010. Apvalėm, ėmėm degti Ugnelę, atsirado ir tekstas apie mitinį herojų – dievą Ragutį, senovės pašventėją. Taip ir pradėjome… Susirinkę keletas entuziastų nusprendė, jog laikas jau Ugnalai degti ir ilgesnį laiką. Užkūrėm Ugnala Šventa – 2012 lapkričio 14 dieną. Tiesa, tai tik žvakutės, tačiau svarbu tai, kad jos dega nepertraukiamai dieną ir naktį. Žvakutei baigiant degti, ta pati Ugnis yra perkeliama į kitą. Nežinia, kiek ji degs, tiesiog degam… Žinom, kad turim tai daryti, kaip ir protėviai darė. Jau seniai Ugnala bedegusi taip ilgai. Težino Prabočiai, težino ši Žemė, kad jos vaikai jau bunda Naujai Aušrai, naujam Suvokimui. Rytas aušta…
Ir kiekvienas savanoris prisiima prievolę prižiūrėti Ugnelę vieną savaitę, nuo sekmadienio iki sekmadienio (tiesa, būna ir trumpiau, jei žmonės negali paskirti savaitės dėl darbų ir kt. rūpesčių) ir užtikrinti, kad Ugnelė neužgestų, o nuolat degtų visą laiką. Taip ir vyksta. Siekiame išlaikyti Ugnelę kuo ilgiau, tačiau labai trūksta pasiryžusių žmonių, savanorių. Jei tokių susirinktų apie 50 – galėtume lengvai tai daryti visus metus. Kol kas prie šios iniciatyvos yra prisidėję maždaug 20 žmonių. Žinoma, prijaučiančių yra žymiai daugiau, tačiau ne kiekvienas pasiryžta prisiimti šią atsakomybę, juolab, tai susiję ir su tam tikromis išlaidomis (reikia įsigyti žvakutes ir skirti laiko nuo darbų ir šeimos).
Taip pat būtina pabrėžti, kad ši iniciatyva nėra religinė, nors jos šaknys, suprantama, kyla iš mūsų Protėvių pasaulėvydos. Kiekvienas žmogus, prižiūrintis Ugnelę, elgiasi pagal savo vidines nuostatas. Vieni kursto Ugnelę tyloje, kiti tylomis dainuoja liaudies giesmes, treti pasimeldžia, ištardami tas maldas, kurios yra artimos ir priimtinos jo sielai, neatsižvelgdami į jų religinę priklausomybę. Juk mūsų protėviai, religijos, kokią žinome dabar, neturėjo. Dievas nebuvo atskirtas nuo žmonių, o žmonės – nuo gamtos. Dabar tai vadintume holistine, visumine pasaulėžiūra. Todėl kalbėti apie protėvių „religiją” yra mažų mažiausiai netikslu. Tai šiuolaikinis terminas. Indijoje, kuri yra išlaikiusi senąją bendrinės tradicijos dalį, žodis „religija” taip pat pradėtas vartoti gana neseniai, pirmiausia įtakojant Vakarų pasaulėjautai. Tradiciškai jie žino visuminę pajautą – Sanathana Dharma ir konkrečius kelius jai pasiekti, kurie vadinami Uppa Dharma (Dalinis kelias). Ši Uppa Dharma ir bus artimiausia Vakarų „religijai” sąvoka, nors ir nėra jai tapati.
Ateina laikas prisiminti tai, ką Protėviai žinojo. Viskas ateina pamažu, o žmonės dažnai galvoja ir nori, kad viskas vyktų greitai. Jei taip nevyksta, jiems atrodo, kad nevyksta nieko. Ir nusivilia. Tačiau sėklai subręsti reikia laiko ir sąlygų. Būtina ugdyti kantrybę ir atkakliai dirbti, dirbti tarnaujant. Degti šią Ugnalą yra vienas iš tarnystės mūsų Tautos Dvasiai būdų.
Yra maldų, užrašytų čia, prie Ragučio akmens, lyg Ragutis ir pati vieta pati būtų jas papasakoję. Viena iš jų, tapusi šio sąjūdžio leitmotyvu: „Te Šventa Prabočių Ugnala pakyla (ir dega) su galia“.
Kvietimas
Laukiam atsakingų ir Tėviškės žemę mylinčių žmonių, savanorių, kurie jaustų, kad gali savo požiūrį į protėvių žemę, jos kultūrą išreikšti tokiu būdu. Kad ši tyli Ugnelė degtų ir toliau, pavirsdama didele ir galinga Tautos Ugnimi.
Ir dar: visad prisimename, kad Ugnelė yra užkuriama pirmiausia žmogaus širdyje. Daug mūsuose puikių žmonių, su tokia degančia Ugnele. Jei kas jaučiate, kad savo širdyje degančią Ugnelę galite pratęsti, palikti ir prie Ragučio akmens – ateikit. Labai laukiam tokių žmonių pagalbos. O taip pat visų Tautos sūnų ir dukrų supratimo ir palaikymo.
Ugnis išsklaido sutemas, įsuka Dvasios ratą suktis. Taip ir darykim.
R.G.Narajanas
***
Maldos užrašytos prie Ragučio Akmens:
Te Šventa Prabočių Ugnala pakyla (ir dega) su galia. Prašome Viešpaties Praamžiaus, visų Dievų ir Senolių Žynių malonės ir palaikymo. Te Jūsų šviesa tampa mūsų šviesa, per amžius amžinuosius. Tebūnie taip. Tebūnie taip. Tebūnie taip.
Trumpesnis variantas:
Te Šventa Prabočių Ugnala pakyla (ir dega) su galia. Prašome Viešpaties Praamžiaus, visų Dievų ir Senolių Žynių malonės ir palaikymo.
Trumpasis (mantrinis) variantas:
Te Šventa Prabočių Ugnala pakyla su galia.
***
Ragučio (Protėvių) energijos įtvirtinimui, vietos apvalymui bei apsaugai:
VIEŠPATIE RAGUTI, BŪK APSAUGOTAS, PATS PASISAUGOK IR MUMI SAUGOK. (Apeiti 3,5 karto pagal laikrodžio rodyklę).
Antrasis variantas:
VIEŠPATI RAGUTEI, BŪK APSARGAVOuTAS IR NUMEI(mumei) SARGAVOuK.
***
VIEŠPATIE RAGUTI, DIDIS PAŠVENTĖJAU, SAUGOK (SARGINK) IR GLOBOK PROTĖVIŲ ŽEMĘ.
Tešviečia Ragučio Ugnala galinga, Šventa, Aukščiausiojo.
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt
