Senovės dvasinių mokslų, kuriuos pirmieji suformulavo Indijos Rišiai (Išminčiai), centre, buvo Ugnies-Principo – Visatos pirminės medžiagos ir Dievų instrumento – doktrina.

Agni, slėpininga Ugnis visuose daiktuose ir reiškiniuose, nematoma ir pirminė Ugnis, kurios dūmai, liepsna ir šviesa yra tik išorės pasireiškimai, Agni, arba Kūrybos Ugnis, iš tikro yra visuotinis tarpininkas ir daiktų bei reiškinių substancija. Nes, iš vienos pusės, ugnis yra elementarinė materijos forma; iš kitos – ji tarnauja kiautu ir kažkuria prasme Dievų kūnu, tarpininku, per kurį jie daro poveikį pasauliui. Tai – Ugninis kelias, kuriuo Dvasia nusileidžia į materiją; arba – apšviestas takelis, kuriuo materija kyla į Dvasią.

Šis senovinis mokymas apie Ugnį-Principą, pripildęs ir apšvietęs dieviškąją Vedų poeziją, vėliau jau moksliniu būdu buvo vėl suformuluotas žymaus graikų filosofo, Heraklito iš Efeso, atstovavusio Jonijos mokyklą. Heraklitas laikė Ugnį matomos Visatos principu. (…) Pridėsim, kad Heraklitas perdavė savo knygą apie Ugnį-Principą Dianos šventyklai Efese, tuo norėdamas pabrėžti, jog jis gavo savo mokslą per Pašventimą iš Dievų, t.y. per įkvėpimą, o ne tik per refleksijas ir protą. (…)

Dabar išklausykime nuomonę šia tema žmogaus, kurį laikau labiausiai žinančiu ir turinčiu ypatingiausią aišiaregystės dovaną iš visų šiuolaikinių teosofų. Jis pateikia dvasinį mokymą apie keturis elementus ir apie Ugnį-Principą.

“ Kad suprastume šią antikinę ir šventą doktriną, kuri yra atėjusi pas mus iš Rytų, – sako Rudolfas Štaineris, – yra būtina žiūrėti į Ugnį per jos ryšius su keturiais elementais. Keturių elementų esmė negali būti teisingai suprasta iš šiuolaikinio materializmo pozicijų. Ezoterine prasme elementai reiškia toli gražu ne paprastus ir nedalomus kūnus pagal šiuolaikinės chemijos supratimą, o viena po kito einančias materijos formas. 1. Žemė reiškia tvirtą elementą (šia prasme ledas yra žemė). 2. Vanduo reiškia skystą būvį (šia prasme gyvsidabris ir išlydyta geležis yra vanduo). Ugnis arba Šiluma yra būvis labiau subtilus ir labiau skvarbus, nei oras. Ją būtų galima pavadinti spindinčia materija (Krukso terminas). – Ugnis skiriasi nuo kitų trijų elementų pirmiausia tuo, jog ji juos persmelkia, ir, beje, persmelkia bet kokį daiktą, tuomet kai likusieji elementai yra atskirti vienas nuo kito. Kitas skirtumas. Galima paliesti tvirtą, skystą ar dujinį būvį. Galima šitaip ištirti juos iš išorės per jiems būdingą vienokio ar kitokio lygmens pasipriešinimą. Galima, žinoma, liesti ir degantį kūną, tačiau šiluma yra jaučiama ir jo viduje. Būtent antikinė išmintis tai pastebėjo. Ugnis yra vidiniu ir išorės elementu tuo pačiu metu, kaip žmoguje, taip ir visame kitame. Senovės išminčiai kalbėjo: su Ugnimi materija tampa siela. Siela gyvena ugnyje ir ugnis gyvena sieloje.

Iš to seka, kad Ugnis yra durys, per kurias prasismelkiama į daiktų ir reiškinių vidų ir atgal. Kuomet žiūrima į degantį daiktą, ugnyje matomi du dalykai: dūmai ir šviesa. Šviesa gimsta iš Ugnies, tačiau ar ji yra matoma? Tuo yra tikima, tačiau taip nėra. Matomi kieti, skysti arba dujiniai objektai, apšviesti šviesos. Tačiau šviesa pati savaime yra nematoma. Iš to seka, jog fizinė šviesa iš tikro yra nematoma. Pereinant nuo Ugnies prie šviesos, mes žengiame į nematomą eterinę, dvasinę sritį. Su dūmais vyksta atvirkščiai. Kuomet kažkas dega, mes stebime perėjimą iš materialaus būvio į dvasinį, kurį sukelia šviesa. Tačiau šis perėjimas yra apmokamas tamsiais dūmais. Dūmais Ugnis slepia materijoje dvasinį elementą. Niekas negimsta atskirai, izoliuotai. Kiekvienas progresas yra apmokamas proporcingu atsitraukimu. Ten, kur gimsta šviesa, taip pat gimsta ir tamsa. Oras gimsta iš Ugnies, pavirtusios dūmais, vanduo – iš oro, kondensuoto į skystį, o žemė – iš sutvirtėjusio skysčio. Iš šio taško žiūrint, visa Visata yra koncentruota Ugnis ir Dvasia, patalpinta materijoje“ (Iš Rudolfo Štainerio paskaitų, 1909 metai).

Tokiu būdu, kai žvilgsnis prasiskverbia į pasaulio laboratoriją ir mato savosiomis venomis cirkuliuojantį visuotinio gyvenimo tarpininką, subtilią ir visagalę Ugnį, jis ima geriau suprasti pirmykščių arijų kulto galią ir didybę. Jie šlovino Ugnį, nes matė jame sostą, substanciją ir Dievų drabužius.

Edouard Schure. L‘Evoliution divine. Du sphinx au Christ. Paris, 1912.

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt