Tai žiupsnelis „indiškų“ užrašų, būvojant krija jogos ašrame Himalajų papėdėje.

Laikas. Tik sąvoka prote. Užmerki akis, įkvepi ir iškvepi… iškvėpimo pabaigoje turi akimirką, kuri yra tuščia. Protas nespėja įsijungti, žinoma, jei dėmesys buvo sutelktas į kvėpavimą, pilnai „buvo“ jame. Gali „pagauti“ šią būseną, kuri yra už proto, taigi ir už laiko. Kažkas sukūrė nuostabų dalyką: viskas šiame gyvenimo veikime vyksta ne iš karto, o palaipsniui, viena akimirka keičia kitą. Įsižiūrėk atidžiau – argi tik taip?

Gal yra tik viena akimirka, kuri nesibaigia? Ji yra amžinybės akimirka. Po iškvėpimo… sustojimas. Juk kito įkvėpimo gali ir nebūti. Tai nebūtinai reiškia medžiaginio kūno mirtį. Kartais tai žingsnis į naują pasaulį, naują suvokimą. Į pojūtį, kuris Veda.

Tavo protas tau kuria vaizdus, kalbasi su tavimi, tau rodo vis naujas vietas ir siekia dar naujesnių. Jo esmė – judesys, vyksmas, kaita. Sakau – tavo protas. Tuomet kas esi tu? Kas yra tas „aš“?

Protas blaškosi ir vis kartoja: tai aš, tai mes, aš ir tu… Kažkas čia ne taip. Jei protas ne aš, gal tai tik mano įrankis, duotas man šio pasaulio suvokimui ir susivokimui jame. Tik aš iš įpročio tapatinuosi su juo, negebėdamas atskirti…

-Joga yra jungtis, susijunkime…- man šnibžda protas, – kaip galiu sukažkuo „jungtis“, jei net nežinau kas esu? Gal pradžiai turiu sužinoti?

- Pirmiausia turi atskirti, kas nesi, – sakydavo Tikrovės Mokytojas, – visa kita ateis savaime. Todėl joga pirmiausia yra atskyrimas, tikra nuo netikra. Tai kas praeina – tik debesys danguje. Tai, kas lieka viską atmetus ir esi tu. Tai gyvena už laiko ir erdvės, amžinybės akimirkoje, už kvėpavimo. Patirk ir rasi kelią Namo.

Iškvepiu ir Esu. Pilnatvė. Būva. Om.

♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡

Kartais žmonės, vykstantys į dvasines keliones skundžiasi, jog protas pradžioje lyg tampa dar judresnis: blaškosi, galvoja apie ką papuolus. Meditavimo metu irgi nenustygsta vietoje, šokinėdamas lyg pašėlusi beždžionė, judindamas kūną per dirbtinai sukeliamus „pojūčius“, pvz., norą kasytis ar pajudinti koją, kurią nuolat skauda.

Tada reikia išlaukti, išbūti, nepasiduodant tiems kvietimams kažką veikti, kad tik nemedituotum.Išlaukus gali ateiti ilgai godota ramybė.

Indijos agna (energija) gerokai skiriasi nuo mūsiškės. Ji judresnė, tuo pačiu, subtilesnė. Atvykėlis dažniausiai neatitinka šios žemės siūlomų virpesių, todėl prasideda dažnai nelengvas prisitaikymo vyksmas. Jei žmogus pasiruošęs ir pakankamai sąmoningas, viskas praeina gana lengvai. Tačiau vargas su savomis sunkiomis karmomis atvykusiems vakarų gyvenimo būdo adeptams: jie bus išbandyti, pravalyti ir paruošti susitikimui su tikruoju savimi. Susikurtos sąvokos ir modeliai grius lyg kortų nameliai. Čia kalbu apie atvykusius į Mata Bharata žemę dvasiniais tikslais. Turistus dvasinės galios pasiekia silpniau (dėl uždarumo), tačiau būna pramušamos net šitos pasaulietinės praktinio vakarų proto sienos.

Čia (kaip beje ir kitur) nieko nevyksta šiaip sau. Savo darbą puikiai atlieka kiekvienas tave baisiai nervinantis prekeivis ar įkyruolis klausinėtojas.

- Which country? – vis klausia savo indiška anglų tarme.

Teisingas atsakymas ne Litueinija, o Jūrop. Tada karminis susitikimas praeina lengviau ir greičiau. Kitu atveju, dar teks ilgai aiškint, kas ta Litueinija ir kur ana yra. Trisdešimt trečią kartą galit ir neatlaikyti. Tačiau monotonijos tame tikrai nėra. Priimant šiuos dalykus su džiaugsmu, viskas greitai tvarkosi ir įkyruoliai klausinėtojai išnyksta. Gi pykstant jų daugėja geometrine progresija, kaip sako mokyti žmonės vakaruose.

Kai protas nutyla, pasaulis tampa tobulas ir gražus. Gal jis toks buvo ir anksčiau, tik mes nematėme per savo teisėtą susirūpinimą. Dabar gi dirbtiniai ir menami rūpesčiai išnykę, ir tylusis džiaugsmas skleidžiasi plačiai po visą kūną ir toliau ir dar toliau. Kol „toliau“ netenka jokios prasmės. Kai žmogus išsivaduoja iš proto viešpatijos, jis yra visur. Ne, protas niekur nedingo, jis čia, jis toliau dirba savo darbą. Įvyko stebėtojo ir proto atskirtis, dabar stebėtojas laisvas. O protui lieka klusniai ir gražiai elgtis, kaip elgiasi išauklėtas šuo. Ne jis šiame gyvenimo vaidinime pagrindinis veikėjas, tenka su tuo susitaikyt. Pradžioj būna sunku, tačiau paskui labai palengvėja. Neberekia nešti menamų rūpesčių naštos, o gyvenimas puikiausiai vyksta pats, be mūsų proto įsikišimo ir judraus dalyvavimo.

Visada bus tų, kurie mus pakeis šiame sumaišties kelyje. Likime ramybėje, su dėkingumu žvelgdami į ją, lyg į nuostabią dovaną. Tuomet tyla stebi tylą ir nebėra ką pasakyt. Ir nereikia. Yra dalykų, peržengiančių žodžio teikiamas galimybes. Om.

♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡♡

Indija yra būsena, pirmiausia būsena, o po to visa kita. 

Šventklajūna – prisotinta įvykių, lyg nugyventas gyvenimas. Per tris savaites, kurios namuose praeina beveik nepastebimai, kaip trys dienos, čia, rodos, gyvenam kitokį, prisodrintą patirčių ir šviežumo gyvenimą. Laimingi pavargę, pajutę akimirkos galią. Laimingi jatros bendrystėje.

Dažnai sakom, jog keliaudami sukuriam mandalą, kurią kelionei pasibaigus išskaidome. Suprantama, niekas niekur niekada nedingsta, ir mūsų jatros mandalos saugomos kažkur jatrų mandalų banke, o taip pat mūsų patirtyse ir prisiminimuose.

Indijoje miego reikia mažiau, kalnuose, atrodo, ir visai nemiegotum. Kartais jau trečią valandą kalnų galia kelia tave, ritina iš miegmaišio, kviesdama žiūrėti žvaigždžių. Jei pasiseks, pamatysi skaidrų Himalajų dangų – milijardų milijardus žvaigždžių…

Esam čia, kaip sakė vienas Indijos šventasis, „all stars hotell“. Kas mums tos penkios žvaigždutės, kai čia mes turim jas visas!

Tai pasaulio šventykla – Himalaja. Kur nukrenta visos kaukės, visi proto apvalkalai, savo galių netenka visokios socialinės inžinierijos ir programos. Tiems apačioj likusiems dalykams net lietuviškų žodžių nesugalvota, o štai viršuje mums pakanka kelių gražių lietuviškų žodžių. Daug kalbėti čia nereikia. Kalnai nemėgsta plepių. Jie kuria ramų, džiaugsmingą susikaupimą. Daug šypsenų, gražios tikros ramybės, tikrumo, aiškumo, tyrumo, šventumo ir tylaus džiaugsmo. Tam apibūdinti užtenka lietuviškų žodžių, jie tokie patys per tūkstantmečius, tie žodžiai tokie pat tvarūs, kaip mūsų patirtys. Amžinai pasikartojančios, amžinai naujos…

Taip ir gyvenam, kaip sako vienas didžiai patyręs šventklajūnis, „nuo jatros iki jatros“. Žinoma, sveikai nesureikšmindami to jau ritmingu tapusio pasikartojimo. Tačiau ritmas gyvenime tikrai geras dalykas. Patvirtinu tai. Om….

Krija jogos ašramas, Rišikešas, Himalaja. 2016 spalis.

***

Palinkėjimas šventklajūniams po „auksinės jatros“. 

Kalnų galia, kalnų dvasia.

Šioj dvasioj šviesa užgimsta, tas dvasinis auksas, kurio taip ieškote. Ir kaip jo neieškoti tiems, kas pasiekė kryžkelę, kurioje šauksmas girdis?

Jis ne kiekvienai ausiai girdimas, tyloje išgirstamas, tada žmogus ir leidžiasi į kelią.

Kalnų galia neišmatuojama. Čia sėmėsi jėgų daugelis kartų šventųjų, jogų ir pasišventėlių, atėjusių čia ieškoti tos dvasinės šviesos ir čia ją radusių. Po to daugelis leidosi žemyn, kad tą šviesą po krislelį, po spindulėlį padalintų žmonėms.

Ir jūs taip darykite.

Visada taip būna: maža šviesa gimdo didelę, o didelė mažą. Viskas susiję ir viskas mainosi keičiasi. Priimkite savus pasikeitimus, kalnai grynina žmogų ir parodo jam tuos klausimus, su kuriais dar teks padirbėti.

Priimkite šią kalnų Malonę ir eikite namo laimingi, kai ši kelionė užsibaigs.

2016 spalio 3 d.

Užrašyta Budžbasoje, prie šventosios motinos Gangos ištakų, Himalajuose.

RG

Ps. šventklajūna tęsiasi, te visas gyvenimas tampa šventąja kelione Om.

ψ

SATYAT NASTI PARO DHARMAH. Suvokimas yra aukščiausia dermė.

www.yogi.lt