Šri Aurobindo: darbas su jogos pamatais

aurobindoTurime išsivaduoti iš proto ir jausmų spąstų, iš mąstymo spąstų, iš teologijos spąstų, iš pasaulio ir idėjų spąstų… visa tai įkalina mūsų sielas skvarmų nelaisvėje, o mes turime iš pavidalų išsiveržti, mums reikia atsisakyti ribų ir siekti beribiškumo, begalybės. Kilkime nuo vieno potyrio prie kito, nuo vieno nušvitimo prie kito nušvitimo. Tegu mūsų nevaržo net tiesos, kuriomis mes tvirtai tikime, nes jos irgi yra tik riboti pavidalai, tik bandymai išreikšti tai, kas yra neišreiškiama.///Šri Aurobindo

Apsivalymas: du perėjimo į dievažmogio būtį žingsniai

Perėjimas iš žmogiškojo būvio į dievažmogiškąjį, iš išskaidyto ir prieštaringo į Vienatinį, nuo pasireiškimų į Amžinąją Tiesą – toks pilnutinis atgimimas arba naujos sielos gimimas, yra būtinai sudarytas iš dviejų žingsnių.

Pirmasis – pasiruošimas, kuriame siela ir jos įrankiai turi tapti tinkamais atgimimui, ir antrasis – tikroji apšvieta ir Virš – Proto suvokimas, vykstantys paruoštoje sieloje ir tinkamų įrankių pagalba. Iš tikro, tarp šių dviejų žingsnių nėra griežtos atskyrimo linijos laike, greičiau jie yra reikalingi vienas kitam ir vyksta tuo pat metu. Siela yra apšviečiama pagal savo pasiruošimą, ji kyla į vis aukštesnį, dar pilnesnį suvokimą. Augant šiems apšvietimams ir suvokimams, vis labiau tampa tinkami dvasiniam darbui ir sielos įrankiai.

Dabar mums reikia išsiaiškinti paruošiamąjį žingsnį tokiam persikeitimui – normalios žmogiškosios būties apsivalymą, vedantį į išsilaisvinimą iš mūsų žemesniosios prigimties pančių.

Švara ir nešvara

Švara arba nešvara priklauso nuo sąmonės. Šventojoje sąmonėje viskas švaru, nežinojime viskas paklūsta nešvarai, ne tik kūnas ar kūno dalys, bet ir protas, ir gyvybinė jėga. Tik SĄVASTIS ir būtybės sielos esmė visada išlieka švarūs.

Švara reiškia laisvę nuo užterštumo ir priemaišų. Šventoji Švara yra tame, kame nėra priemaišų iš supainioto ir nesuvokiančiojo žemesniosios prigimties veikimo. Paprastai tariant, bendrąja prasme, švaros sąvoka naudojama kaip žymena laisvei nuo seksualinių aistrų ir postūmių.

Visa nešvara yra nukrypimai nuo Dharmos, tai yra netvarka ir sumaištis žmogiškosios būtybės dalių veikloje. Vietoje teisingo, joms būdingo ir tinkamo veikimo, kuriame šios dalys yra švarios ir naudingos mūsų tobulinimui, jos atsiduoda ne savo tikriesiems, o kitokiems poreikiams ir nukrypimams tenkinti.

***

Pagrindinė nešvara kyla tada, kai żemesniosios žmogaus prigimties dalys užvaldo aukštesniąsias. Žemesniosios funkcijos įtakoja aukštesniąsias, primesdamos joms savo veikimo būdą. Pačią didžiausią sumaištį įneša gyvybinė (vitalinė) dalis. Ši vitalinė agna (energija), sumaišyta su dvasine psichine prana, įsiveržia į proto veiklą ir padaro jį savuoju ginklu.

Pagrindinis natūralus trukdis, persmelkiantis visus Antachkaranos (ego, asmenybės) veiksmus, yra Protinės Pranos įsikišimas ir primygtinis spaudimas. Iškraipymai, užkertantys kelią švarai pasiekti, yra vitalinio aistringo norėjimo skvarmos. Šie milžiniški iškraipymai, kuriuos psichinė (protinė) Prana įneša į mūsų esybę – yra norėjimas. Norėjimo šaknis yra gyvybinis geidimas pasigriebti viską, ko mes jaučiamės neturį. Tai ribotas, gamtinis valdymo ir pasitenkinimo instinktas. Jis sukuria norėjimo jausmą.

Pirmasis vitalinis (gyvybinis) aistringasis norėjimas yra alkis, troškulys, geismas, o po to – jau psichinis/ protinis alkis, troškulys ir protiniai geismai, kurie turi jau daug primygtinesnį ir labiau apimantį poveikį žmogiškąjai esybei. Protinė Prana įsiveržia į juslinį protą, įnešdama į jį neramų jausmų alkį, ji įsiveržia į judantį protą su noru valdyti, kontroliuoti, nugalėti, pasiekti sėkmės, ir veržiasi išpildyti kiekvieną impulsą. Ji užpildo jausminį protą simaptijų ir antipatijų išpildymo reikalavimu, meilės ir neapykantos pasirodymu, įneša bruzdesį ir baimės paniką, įtampą ir vilčių žlugimą, valdo per kankinantį sielvartą ir trumpalaikį jaudulio įkarštį bei džiaugsmą. Ji padaro supratimą ir suprantančiąją valią visų šių veiksmų bendrininke ir paverčia juos savo iškreiptais ir nevykusiais įrankiais: valią – į valingą aistros troškimą, o supratimą – į šališką, klystantį ir nekantrų, ieškotoją, prisirišusį prie siaurų, erzinančių, karingų požiūrių ir nuomonių.

Pirmasis, būtiniausias pasiruošimo žingsnis – visapusiška švara

Pirmasis, esmingiausias pasiruošimas yra visų mūsų esybės dalių išvalymas, ypač BUDHI (aukštesniosios prigimties) išvalymas, supratimo, to raktinio dalyko, kuris atveria Tiesos duris, išvalymas. O supratimo išvalymas beveik neįmanomas be visų kitų dalių išvalymo. Neišvalyta širdis, neišvalyti jausmai, neišvalytas gyvenimas sukelia netvarką suvokime, sutrikdo jo gaunamus duomenis, iškreipia jo išvadas, užtemdo jo matymą, neteisingai panaudoja jo žinojimą. Užteršta medžiaginė austuma ( sistema) uždusina arba apsunkina jo veikimą. Turi atsirasti apjungianti švara. Ir tame yra tarpusavio ryšys, nes kiekvienos mūsų esybės dalies išvalymas atneša bendrąją naudą, įnešdamas aiškumą savojoje dalyje. Pavyzdžiui, laipsniškas jausminės širdies raminimas padeda suvokimo išvalymui, tuo metu, kai tolygus ir išvalytas suvokimas nuleidžia tylą ir šviesą į neramų ir užtemdytą veikimą, kylantį iš dar neišvalytų jausmų.

Painiava yra didžiulė, pilnas vieno įrankio išvalymas priklauso ir nuo pilno kitų įrankių išvalymo – ir šitai yra didelių sunkumų, pasimetimo ir nusivylimų šaltinis… Tačiau, iš kitos pusės, mes turime privalumą: jeigu vienas svarbus įrankis yra pakankamai išvalytas, jis gali būti panaudotas kaip priemonė kitų savo įrankių valymui, vienas tvirtai žengtas žingsnis palengvina visus kitus žingsnius ir išlaisvina nuo begalės sunkumų.

Koks gi įrankis, jį valant ir tobulinant, galėtų lengviausiai ir naudingiausiai padėti kitų įrankių tobulinimui?

Mūsų esmė yra dvasia, įtraukta į protą, mes – sielos, išsivysčiusios čia, kaip mąstančios būtybės, gyvenančios medžiaginiame kūne. Todėl yra suprantama, jog viso, ko mums trūksta, ieškome ir prote, bei Antachkaranoj (ego, asmenybėje). Akivaizdu, kad prote, su Budhi, supratimo ir valios suprasti pagalba, žmogiškoji būtybė sugebėtų atlikti bet kokį darbą, kuris negalėtų būti įvykdytas vien jo medžiaginės, nervinės prigimties.

Išvalytas supratimas

Nežiūrint į tai, kad kiekviena mūsų esybės dalis turi savo asmeninius, būdingus jai valymo būdus, vis tik galima pasakyti, kad būtent išvalytas supratimas žmoguje yra viena galingiausių supainiotos ir netvarkingos žmogiškosios būtybės valomųjų priemonių. Šis supratimas daro didžiausią įtaką visoms kitoms žmogaus esybės dalims. Žinojimas, sakoma Gitoje, yra aukščiausia švara, šviesa, yra aiškumo ir darnos šaltinis, taip pat, kaip nežinojimo tamsa yra visų mūsų nesėkmių ir klaidų priežastis.

Supratimas turi tapti mūsų pagrindine pilno išsivalymo įvykdymo jėga, o supratimo išvalymas – pačia pirmiausia būtinybe.

Pirmoji Budhi nešvaros priežastis – vitališkumo įsiveržimai

Pirmoji supratimo nešvaros priežastis yra norų prasiveržimas į mąstymo lauką, o patys norai yra valios nešvara, įtraukta į gyvybinę ir jausminę mūsų esybės dalį. Kuomet gyvybingumo (vitališkumo) ir jausmingumo pagimdyti norai susimaišo su švaria valia žinoti, veikiančioji mintis patampa priemone, padedančia norams, ji persekioja kitus tikslus, nei jai pačiai ar jos suvokimui pritiktų, pati užsiteršia ir sukuria betvarkę.

***

Kai gyvybingumas (vitališkumas) užvaldo žmogų, jis ilgam laikui įsitvirtina prote su savo įkyriomis mintimis, kol jos nebus patenkintos, arba kol nebus išmestos iš proto.

Pagundos ir įtikinėjimai, kylantys iš garbės troškimo ir panašių dalykų, gimsta vitališkame prote, arba, kaip dar galima būtų jį pavadinti, gyvybingumo prote, ir iš ten jie įpuola į mąstantį protą ir įtvirtina savo apribojimus ir protinių norų pojūčius. Kuomet mąstantis protas yra užtemdytas šio puolimo, jį nuneša į šalį ir jis duoda visam tam savo sutikimą. Mąstantis protas visada turi išlikti nejudantis, ten, viršuje. Ir spręsti, kas teisinga, kai jis nėra pagautas ir nuneštas to vitališkumo.

Vitališkumo įsikišimo panaikinimas

Išsilaisvinti nuo protinės Pranos įsikišimo galima tik pasitelkus praktinę vidinių psichologinių veiksnių analizę, kurios pagalba mes imame suvokti protavimą, kaip atskirą jėgą, atskirdami ją į niekuo nesusietą veiklą (tapdami stebėtoju – rg past.). Taip pat išskirdami Proto ir Medžiaginę Praną, naudojant jas nebe ryšiams su savo priklausomybėmis, o paverčiant jas perduodančiu kanalu Idėjai/ Minčiai ir Valiai, esančioms Budhi, padarant jas paklusniomis Budhi įtaigai ir įsakymams.

Tada šios Pranos tampa pasyvia priemone, atliekančia tiesioginius, virš medžiaginio gyvenimo glūdinčius proto valdymo veiksmus.

Supratimas turi kilstelėti save virš norų ir jausmų apgulties tam, kad taptų visapusiškai neimliu jiems. Ir dar daugiau, šitai turi priversti pačios gyvybinės agnos (energijos) dalis ir jausmus pasiduoti valymui… Raminimas ir šių dalių įvaldymas yra pirmoji sąlyga supratimo išlaisvinimui nuo klaidų, nežinojimo ir iškrypimų. Šis išvalymas sukuria pilnutinį nervinės esmės ir širdies veiklos sklandumą.

Antroji Budhi užterštumo priežastis – manaso (proto) įsiveržimas – ir jo pašalinimas

Antroji supratimo nešvaros priežastis yra jausmų regimybės (iliuzijų) ir jausminio proto įsiveržimas į proto veiklą. Jausminis protas nuolat sukasi ir burbuliuoja, vingiuodamas žemutiniuose ir pasikartojančiuose įpročiuose, asociacijose, ryšiuose, noruose, neturinčiuose bet kokio nuoseklumo, tvarkos ar šviesos šaltinio.

Šis nuolatinis kartojimasis vyksta nesąmoningame ir nesupratingame rate. Įprastas žmogaus supratimas įsileidžia šią žemesniąją sąmonės tėkmę ir mėgina įvesti joje bent šiokią tokią dalinę tvarką ir nuoseklumą, bet šitaip darydamas jis pats jai paklūsta ir jai pasiduoda, imdamas dalyvauti visoj toj netvarkoj, neramume, beviltiškame nuolaidume įpročiams ir aklam, betiksliam atkartojimui. Tai įveda į paklydimus įprastą, žmogiškąjį supratimą, padaro jį apribotu, netgi paviršutinišku, tuščiu ir nenaudingu įrankiu.

Jausminį protą reikia nuraminti ir išmokyti jį palikti proto veiklą mąstančiąjam protui, kuris vertintų ir suprastų. Kada mūsų supratimas yra už jausmingumo, jausminio proto ir atremia jo puldinėjimus, tuomet jausmingumas atsiskiria nuo supratimo ir gali būti atsektas, pastebėtas kiekvienas jausmingumo veiksmas…

Nieko neįmanoma padaryti su šiuo besikeičiančiu, ramybės nežinančiu, smarkiu, trukdančiu veiksniu, nebent tik jo atsikratyti. Arba jį atskirti (nuo stebėtojo – rg past.) ir toliau įvesti į tylą, arba priduoti minčiai tokį sutelktumą, kad ji pati atmestų nuo savęs šį svetimą ir netvarką keliantį elementą.

Trečioji Budhi nešvaros priežastis – proto įpročiai – ir jų pašalinimas

Trečioji supratimo nešvaros priežastis esti jame pačiame ir iškreiptame proto norėjime žinoti. Ši valia žinoti būdinga supratimui, bet ją trukdo ir iškraipo pasirinkimai ir netolygūs žinojimo pasiekimai. Jie veda į dalinį supratimą ir prisirišimus, kurie priverčia intelektą laikytis tam tikrų idėjų ir nuomonių su labiau ar mažiau atkaklia valia, ignoruoti tiesą ir bijoti įsileisti kitas jos dalis, kurios yra ne mažiau reikalingos supratimui. Protas kabinasi į tam tikrus įpročius ir žinias ir veja šalin visas kitas žinias, jei jos nesutampa su asmeniniu minties temperamentu, jau suvoktu mąstančiojo praeityje. To gydymo priemonė yra visiško proto tolygumo siekimas, auginant visame kame pilną intelektualinį tiesumą, būnant visiškai tolygiai protiškai nesuinteresuotam.

Jausminės antachkaranos (asmenybės) išvalymas

Kai jau psichinės Pranos iškraipymai ištaisyti, palengvėja ir kitų tarpinių Antachkaranos dalių išvalymas. O kada šis ištaisymas yra pilnas, šių dalių išvalymas lengvai gali irgi tapti pilnu. Šių tarpinių dalių esmė yra jausminis protas (jausmingumas), suvokiantis jutiminį protą ir aktyvusis juslinis protas arba dinaminio impulso protas. Jie visi laikosi vieningai, susiję tampriais tarpusavio ryšiais.

Jausminio proto iškraipymai sukasi aplink dvipusybę “patinka -nepatinka”, jausminę trauką ir atstūmimą. Visas mūsų jausmų painumas ir jų tironija sielai, atsiranda iš įprastų norų ir sielos atsako į jausmus ir sujaudinimą, kylančius iš šios traukos ar atstūmimų. Meilė ir neapykanta, viltis ir baimė, kančia ir drovumas – visa tai kyla iš šio šaltinio. Mes jaučiame prielankumą (simpatiją) ar pritardami tikimės kažko, kas mūsų prigimčiai, pirmąjam mūsų esybės įpratimui, o be jos dar ir susikūrusiems iškreiptiems įpročiams, antrąjai mūsų esybės prigimčiai, pasirodo (protui), lyg malonumas.

Mes nekenčiame, bijome, jaučiam pasišlykštėjimą, antipatiją arba širdgėlą todėl, kad jie mums pasirodo, kaip nemalonūs. Šie jausminės prigimties įpročiai stoja ant kelio suprantančiajai valiai ir paverčia ją jausminės esybės bejėgiu vergu ar bent jau atitraukia nuo šios prigimties laisvo vadovavimo ir valdymo. Šie iškraipymai turi būti ištaisyti. Atsikračius norų psichinėje Pranoje ir jos įsikišimų į jausminį protą, mes palengviname viso to ištaisymą, nes tuomet prisirišimai, kurie yra stipriausi širdies pančiai, nukrenta šalin nuo širdies stygų. Nesąmoningas įprotis “patinka – nepatinka” išlieka, tačiau netampa užsispyrusia prisirišimų priežastimi ir tuomet su juo lengvai geba susitvarkyti valia ir supratimas. Jų pagalba nerami širdis gali būti pergalėta ir išlaisvinta nuo traukos ir atstūmimo įpročio.

Širdis turi būti išlaisvinta iš paklusimo troškimams ir vitaliniams jausmams, ir tokiu būdu išlaisvinta nuo neteisingų baimės, pykčio, nepasitenkinimo, įsižeidimo, neapykantos, gašlumo pojūčių, kurie yra pagrindiniai širdies teršalai. Joje pasilieka vienintelis būdingas širdžiai noras mylėti, bet prieš pasirenkant mylėti ir prieš meilės pasireiškimą reikia nusiraminti. Širdis yra mokoma mylėti giliai ir smarkiai, bet su tylia gelme, nurimusia, tolygia ir darnia.

Žmogiškosios meilės išvalymas

Meilės esmė yra atpažinimo džiaugsmas. Ji atranda savo aukščiausiąją išraišką susijungimo su Viešpačiu palaimoj.

Jogoje visa meilė turi būti nukreipta į Viešpatį, o nukreipiant ją į žmogų ar kitas esybes, ji turi pasireikšti tik kaip jausmas Viešpaties indui. Egoistinės pretenzijos čia neturėtų turėt vietos.

Meilės esencija yra visiškai švari, kristalinė, tobula, bet žmogiškoje sąmonėje ji susimaišo su didesniu ar mažesniu kiekiu purvo. Meilės kokybė yra tolygi jūsų sąmonės išvalymui.

Savininkiškumo, siekio turėti instinktas yra vitalinės meilės pagrindas. Meilė, kurią žmogiškosios būtybės jaučia viena kitai, dažniausiai yra egoistinė, vitalinė meilė, ir visi kiti susiję veiksmai – reikalavimai, pretenzijos, pavydas, pyktis – tai jos bendra palyda. Jiems nėra vietos Jogoje, taip pat, kaip ir tikroje sielos meilėje ir šventojoje meilėje.

Vitališkoji meilė, skirtingai nuo sielos meilės, atneša daugiau neramumų, nei ko kito, nes ji yra apsijungusi su norais… Reikalauti iš meilės džiaugsmo kaip teisės, įsižeisti kai jos nėra, pavydėti ją turintiems – tai kuria nešvarą ir gadina ir džiaugsmą ir meilę.

Meilė yra širdies jausmas ir gali būti tyru jausmu, tačiau netgi pasišventusi širdies meilė, kai sujungia save su vitaliniais norais kūne, gali tapti meile, išnaudojančia kūną medžiaginiam, o taip pat ir protiniam ir dvasiniam artumui. Meilė gali būti išvalyta iš šių medžiaginių dalykų: nuo paklusimo medžiaginiam norui, kurio vardas yra geismas. Meilė gali visa tai atskirti nuo savęs, netgi patį nekalčiausią medžiaginį elementą, ar netgi jo šešėlį ir tapti tyru sielos su siela apsijungimo judesiu.

Vidinis aukojimas širdimi, skirtas Aukščiausiajam, turi būti pilnas ir vientisas, sutelkiant visas mintis ir veržiantis link Jo. Tai yra pats stipriausias žmogiškosios širdies išvalymo būdas, net stipresnis nei bet koks etinis ar estetinis katarsis su jų nepakankamai stipriu ir paviršutinišku spaudimu ir poveikiu.

Meilė yra širdies išvalytoja, atvedanti ir perkeičianti mūsų jausmus į šventosios meilės išraišką. Taip širdis valosi ir tobulėja. Kita vertus, ir pačiai šventajai meilei reikalingas išskaidrėjimas per šventąjį žinojimą. Širdies meilė Dievui gali būti akla, siaura, neišmananti ir vesti į aklatikystę ir kaltinimus. Ji netgi gali, pati būdama tyra, apriboti mūsų tobulėjimą, atsisakydama matyti jį kitaip, kaip tik apribotame asmeniškume ir taip atsiriboti nuo tikro ir neapriboto matymo. Žmogaus širdies meilė gali vienodai vesti į iškraipymus ir perdėtus jausmus, veiksmus, žinias ir turi būti ištaisyta ir apsaugota nuo klaidų išvalyto supratimo pagalba.

O po to teisingas širdies aktyvumas gali būti išvestas paviršiun. Ir tada mes suprantame, kad po šia, išlaisvinta nuo jausminių norų siela, buvo vis dar laukianti meilės, aiškaus džiaugsmo ir susižavėjimo, švari siela, kuri buvo padengta iškraipymais, atsiradusiais nuo pykčio, baimės, neapykantos, atmetimo ir nesugebėjimo priimti pasaulio su beaistria meile ir džiaugsmu. Išvalyta širdis yra išlaisvinta nuo pykčio, išlaisvinta nuo baimės, nuo neapykantos, nuo visų bruzdėjimų ir atmetimų. Ji yra bendraapimanti meilė. Visą žavėjimosi įvairumą, kurį Dievas jai duoda pasaulyje, ji gali priimti su beaistriu pasitenkinimu ir aiškumu.

***

Širdies išvalymas duoda labai stiprų postūmį ir nereikia nusivilti, pasiduoti, nes vėl ir vėl galima savyje atrasti tai, ką dar reikia perkeisti.

Žmogus gali mylėti šventai tik atskleisdamas savo dieviškąją prigimtį.

Santykiai su Aukščiausiuoju, su Motina turi būti nuausti iš meilės, tikėjimo, pasitikėjimo, patikimumo ir atsidavimo. Visi kiti, įprasto vitalinio būdo santykiai, atneša atsakus (reakcijas), priešingas Sadhanai (dvasinėms pratyboms) – norus, egoistinius reikalavimus, įsižeidimus ir visus kitus nesuvokiančios aistringos (radžasinės) žmogaus prigimties neramumus, kurių ištirpdymas yra Sadhanos tikslas.

Jutiminio proto išvalymas

Priimantis, jutiminis protas yra nervinė, protinė įvairių prisirišimų talpykla, jis gauna proto postūmius iš daiktų ir suteikia jiems protinio pasitenkinimo arba skausmo atsakus, kurie yra pirminis šio dvilypumo, jausminio malonumo ir nemalonumo, taškas. Visi širdies jausmai turi atitinkamą nervinį – protinį akompanimentą ir mes dažnai pamatome, net kai širdis yra išlaisvinta nuo bet kokių potraukių ir dvilypumų, ten dar viskas išlieka gyva, toje neramumų šaknyje, nervinio proto ir atminties medžiaginiame prote, kuris pamažu silpsta, vis labiau ir labiau atkrinta, kai visa tai atmeta valia ir Budhi. Tai galiausiai tampa tiesiog vilione iš išorės, į kurią nervinės proto gijos vis dar atsitiktinai atsako, pakol pilna švara neišlaisvina jų į tą patį švytinčio bendrumo džiaugsmą, kurį tyra širdis jau turi.

Aktyvus, judantis postūmių protas yra žemutinis organas arba atsakomojo veikimo kanalas, jo iškraipymas yra paklusimas įtakai, ateinančiai iš nešvaraus jausminio, jutiminio protingumo ir Pranos norėjimo. Tai postūmiai veikimui su primestu skausmu, baime, neapykanta, gašlumu, troškimais ir visais kitais neramiais aistrų išvediniais. Kada mes išsilaisviname nuo šių išvedinių iškraipymų ir išvalome protą tinkamoms veiksmų rūšims, žemesnysis protas taip pat išsivalo ir pasiruošia tobulėjimui.

Taigi, išsivalymo veiksmas yra tvarkos įvedimas įvairioms žmogiškosios esybės dalims. Tai vyksta tam, kad priverstų jas vykdyti savo darbus ir panaikintų iškraipymus, įneštus įsimaišius kitoms dalims. Šį darbo būdą Šri Aurobindo vadina neigiamu, t. y. atmetančiuoju, panaikinančiu visus nereikalingus judesius.

Kitas būdas yra teigimas, kuris susideda iš visų dalių veikimo žmoguje išlyginimo ir nuraminimo.

Šri Aurobindo “Jogos sintezė”

Dhumavati_yantra_color

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt