Mes paprastai neteisingai vartojame žodį mirtis. Ne tie mirę, kurie paliko šį laikiną pasaulį. Iš tikro mirę tie, kurie nepažįsta patys savęs. Mirtis – tai nežinojimas, nes nežinantieji palaidoti šaltame akmeniniame savo ribotumo karste, jie, nieko nežinantys, nieko nemokantys, nieko nesuvokiantys, nieko nesiekiantys. Besmegeniai negyveno niekada. Gyvenimas – tai ne tik judrus egzistavimas. Gyvenimas – tai mąstymas; gyvenimas – tai siekimas; gyvenimas – tai teisingas priėmimas; gyvenimas – tai pripažinimas; gyvenimas – tai pajautimas; gyvenimas – tai veržimasis ir pirmiausia – tai suvokimas! Tiems, kas supranta gyvenimą, mirties būti negali, tiems, kas nesupranta mūsų laikinojo buvimo čia tikslo – gyvenimo būti negali.
Misterijos mokė, kad egzistuoja dvi žmonių kategorijos: tie, kurie būdrauja ir tie, kurie miega. Iš to pagal misterijas seka, jog nesuvokiantieji miega – miega ištisą amžinybę, miega, kol kuriami pasauliai, miega, kol pasauliai vėl išnyksta, miega, kai gimsta tautos, miega, kada griūva imperijos.
Apsupti beribių galimybių ir būdami plano, kurio esmė yra begalinis vystymasis, dalimi, nepašvęstieji į Realybės paslaptį miega savo siauruose egoizmo, savimylos ir nežinojimo karstuose per visas amžinybes laike ir būtyje!
Būdraujantys gi gyvena begalinės šviesos, begalinės išminties, begalinio grožio, begalinių galimybių, ir begalinio vystymosi pasaulyje. Tokiems – visa yra gėris; jiems nėra mirties, ir jie laipsniškai kyla žvaigždžių kopėčiomis, kurios veda prie paties Dieviškumo papėdės. Atsibudusiems Visata – gimtieji namai, o miriadai žvaigždžių ir dangaus kūnų – daugybė giminingų dangaus sutvėrimų. Visas pasaulis yra eksperimentinė laboratorija; kiekvienas akmuo ir lazda teikia pamokymus; kiekvienas gyvas sutvėrimas moko pamokas. O miegantiems žmonėms pasaulis – šalta ir niūri vieta; kiekvienas žmogus – priešas; kiekvienas augalas – nuodingas ar geliantis; visi žvėrys staugia ir kandžiojasi; kiekvienas akmuo aštrus; kiekviena problema – katastrofa; debesys amžinai uždengia saulės vaizdą ir dangaus ugnys blykšta; pats gyvenimas – tai betikslė kova su neišvengiamybe, kurios galutiniu epizodu tampa kapas.
Nemirtingumas nereiškia, kad kūnas išlaikomas amžiams, tai įgimtas dvasios amžinumo suvokimas. Kai tik žmogus pasiekia savojo „Aš“ suvokimą, jis jau niekada negalės jo prarasti; kai tik jis išmoks gyventi, jis nebegalės numirti, nors jo skvarma ir gali keistis. Gyvenimas yra gyvenimo suvokimas, o mirtis – šio suvokimo nebuvimas. Ar galėjo Platonas, žinojęs apie mirties neesmiškumą, imti ir numirti? Ar galėjo nustoti egzistavęs Sokratas, kuris žinojo, kad išgėręs nuodingo žolių antpilo, jis tiktai išvaduos save nuo pasaulio, kuris jo nesugebėjo suprasti, pančių ir apribojimų? Jis suvokė, jog kūniškieji namai nebuvo jo tikrasis „aš“ ir kad jis keitė kūnus kaip rūbus. Suvokęs tiesą, jis tapo nemirtingu.
…
Tikroji religija – ne tuščių ritualinių įsivaizdavimų, priešiškumo ir polemikos sankaupa. Tai ir ne įstatymų eilė, kuriuos tenka pripažinti, prieštaraujant labiau sveikam vertinimui. Tai ir ne visuomeninis institutas, kuris paklūsta Dievo paliepimams, prakeikdamas nekrikštytus kūdikius ir laidodamas dievo išrinktuosius pašventintoje žemėje. Vis tai yra pelai, verti tik to, kad išbarstyti juos pavėjui; visa tai klaidingos doktrinos, beprasmės ir nenaudingos, tik trukdančios Tiesos paieškoms. Tikroji religija – tai senovėje įkurtas institutas, kurio paskirtis buvo toks žmogaus visapusiškas atvėrimas, kad šis palaipsniui galėtų išaugti iki dieviškojo suvokimo, kuris dovanoja nemirtingumą. Tikroji religijos paskirtis yra tame, jog pažadinti veikimui ir objektyviam egzistavimui šitą subjektyvų gebėjimą suvokti, kuris paslėptas nenušvitusios žmonijos širdyse ir sielose.
…
Kiekvieno žmogaus sieloje miega Dievas. Šis miegantis Dievas ir yra jo asmeninė dievybė – Visatos dieviškumo kibirkštis, uždaryta ne tik materialinio kūno, tačiau ir žemiškų minčių žemiškų norų ir niekingų atributų sarkofage. …
…
Dieviškosios esmės atvėrimas žmoguje – toks pat tikslusis mokslas, kaip astronomija, medicina ar teisė. Tai ne atsitiktinė veiksmų seka, kuri pagrįsta išskydusiais įsitikinimais. Paslaptingas procesas, kurio pagalba galima prikelti žmogaus dieviškąją esybę ir pakelti ją ant sosto kaip žmogaus gyvenimo valdovę – tai slaptasis mokslas, tai slaptoji doktrina, tai aukščiausia visų laikų ir tautų paslaptis. Būtent šiam tikslui ir buvo sukurtos visos religijos, o iš religijos gimė mokslas, filosofija, logika ir sveikas protas, kaip būdai pasiekti šį dieviškąjį tikslą.
Iš to seka, kad religija įkūnija Gyvenimo Medį. Rojaus sodą vaizduoja misterijų sodas, kurio viduryje auga šis Medis; medžio vaisiai yra Žinojimas ir Suvokimas, ir tas, kas paragaus šių vaisių, taps dievu, turinčiu amžinąjį gyvenimą. Tačiau, kad šių vaisių nepavogtų, kad kvailiai nebandytų nugvelbti apdovanojimo, kuris priklauso išmintingiesiems, didingoji paslaptis paslėpta už emblemų ir simbolių, neturinčių prasmės nepašvęstiesiems. Nes, būdama pati brangiausia iš visų žmonijos brangenybių, tiesa apsaugota daug daugiau, nei bet kurios kitos paslaptys. Kas su ja pasaulyje gali susilyginti? Ką dar, kas aukščiau suvokimo, gali turėti žmogus? Visi likusieji dalykai yra nepastovūs, o suvokimas trunka ir trunka; visus kitus dalykus galima prarasti arba juos galima sunaikinti, o suvokimas amžinai priklausys tam, kas vienąkart jį įvaldė!
Todėl tiktai senųjų laikų nušvitusieji eidavo paslaptingais Didžiosios Piramidės koridoriais ir kameromis. Į jos portalą įeidavo žmonėmis – dievais iš jos išeidavo. Tai buvo „antrojo gimimo“ vieta, „misterijų įsčios“ ir išmintis buvo gyva joje, kaip žmogaus širdyje yra gyvas Dievas. Kažkur jos slėpinių gilumoje gyveno nežinoma būtybė, kurią vadino „Iniciatoriumi“ arba „Spindinčiuoju“. Ši būtybė buvo apsirengusi melsvai-auksiniais rūbais ir rankoje laikė Amžinybės Raktą, susidedantį iš septynių dalių. Tai buvo Hierofantas su liūto veidu, Amžinas, Šventas, Mokytojų Mokytojas, kuris niekada nepalikdavo Dievo Namų ir kurio nėra matęs nei vienas žmogus, išskyrus tuos, kurie praeidavo pro pasiruošimo ir apsivalymo vartus. Būtent šiose kamerose Platonas – plačių pažiūrų žmogus – susidūrė akis į akį su šimtmečių išmintimi, įkūnytoje Slaptųjų Namų Šeimininke.
…
Kas gi buvo šis Slaptųjų Namų Šeimininkas, daugybė patalpų kurio simbolizavo pasaulius erdvėje, Šeimininkas, kurio negalėjo matyti niekas, išskyrus „iš naujo gimusius“? Jam buvo žinoma Piramidės paslaptis, tačiau jis išėjo išminčių keliu, ir namai ištuštėjo. Šlovinantys himnai daugiau neatsiliepia prislopintu aidu kamerose, ir neofitas daugiau nepraeina pro stichijas ir neklajoja tarp septynių žvaigždžių. Kandidatas daugiau negaudo „gyvenimo žodžio“, išeinančio iš Amžinojo lūpų. Neliko nieko, išskyrus kiautą – išorinį vidinės tiesos simbolį, ir žmonės dabar Dievo Namus vadina kapaviete. Didžioji Piramidė – ne vieninteliai Dievo Namai, kurie nusipelno šio pavadinimo.
Trokštantis gauti šį dieviškąjį gėrį kandidatas, lydimas Nebylaus Balso, Nežinomo Saugotojo, kilo senovinėmis pakopomis, kurios kažkada, tikriausiai, vedė prie Didžiosios Piramidės įėjimo. Kas laukė šios viduje, jis nežinojo. Ar išeis jis kada nors iš ten vėl, jam taip pat nebuvo žinoma. Jis aiškiai suprato viena: jeigu pasirodys neįgalintis patenkinti misterijų reikalavimus, visam laikui išnyks iš žmonių pasaulio. Tačiau jis taip pat žinojo, kad šios milžiniškos akmeninės piramidės viduje, spindinčios egiptietiškos saulės spinduliuose, gyvena šventas ir nepriekaištingas Kažkas – karališkosios paslapties saugotojas. Jis buvo kupinas ryžto pasiekti tą Kažką ir įvaldyti šią paslaptį arba žūti. Atėjo jo išbandymo laikas. Jo praėjęs gyvenimas, jo begalinis atsidavimas Žinojimo įgijimo labui, jo vidinių motyvų nuoširdumas, jo širdies tyrumas – visa būdavo kuo kruopščiausiai tikrinama.
Jam artėjant prie mažyčio įėjimo, buvusi vientisa siena išsiskyrė priešais jį, milžiniškos akmeninės durys, kabančios ant nematomų granito vyrių, atsivėrė, ir jis žengė į Paslapties Namų tamsą. Išbandymai prasidėjo. Apsuptas šventosios vietos šalčiu ir tamsa, jis nuosekliai ėjo iš kameros į kamerą, ėjo koridoriais, kurie simbolizavo visas mirtingojo egzistencijos skvarmas ir pergyvenimus. Tokiu būdu, visi gyvenimo kelio sunkumai buvo atkuriami per kelias valandas, kol buvo atliekamos Didžiosios Piramidės misterijos. Jis susidurdavo su baisiausiomis būtybėmis. Jį nuolat supo pagundos. Tačiau jo siela pagaliau pakildavo, lyg paukštis į viršų, link panašios į dūmtraukį angos, vedančios šviesos link.
Jis ėjo vietomis, kuriose gyveno Dievų Dvasios. Žemė drebėjo, ir aplink jį griaudėjo griaustinis. Pagaliau jis pasiekė pagrindinius Septynių Žvaigždžių Septynių Kvėpavimų laiptus, o aukštai viršuje, dar nesuvoktoje Piramidės viršūnėje, buvo Slaptojo Dievo buveinė – Nežinomojo Kažko, kurio vardo negalima buvo ištarti, kurio prigimtį negalima buvo suvokti ir kurio mintis negalima buvo išaiškinti.
Ritualinių veiksmų smulkmenas galima tiktai nuspėti, apie jas faktiškai niekas nieko nežino, išskyrus tą nedaugelį, o jiems uždrausta kalbėti. Tačiau kiek galima nustatyti, dramos kulminacijos vieta buvo Valdovo kamera. Joje kandidatas, nukryžiuotas ant Šv. Andriaus kryžiaus (Gebo runa – vert. past.), kabėjo, kaip saulės dievas kabo ant savo lygiadienių ir saulėgrįžų kryžiaus. Po saulės nukryžiavimo ant kryžiaus, kandidatą guldydavo į didžiulį akmeninį karstą. Ir jo dvasia, išlaisvinta nuo mirtingojo kūno, tris dienas klajojo prie Amžinybės vartų. Jo KA (siela, gyvybinė energija – vert past.), kaip paukštis skrajojo dvasinėse erdvėse. Jis kilo į viršų pro Septynis Vartus ir stovėjo priešais didingą Empirėjaus sostą. Jis suvokė, kad visa Visata yra gyvenimas, visa Visata yra Atgaja (evoliucija), visa Visata yra amžinas vystymasis.
Be viso šito, jis suvokė save neatskiriama amžinojo plano dalimi, suprasdamas, kad nustos egzistavęs ne anksčiau, kai nustos egzistavusios saulė, mėnulis ir žvaigždės. Jis bendravo su nemirtingaisiais. Po to jis atsidūrė priešais spindinčio Gyvojo Žodžio veidą, ir suvokęs, kad jo kūnas – tai namai, iš kurių jis gali išeiti ir į kuriuos jis gali sugrįžti nemirdamas, tuomet jis pasiekė tikrąjį nemirtingumą.
Matyt, ypatingos mikroklimato sąlygos, temperatūra valdovo Kameroje ir negyvas karsto šaltis buvo svarbūs dalykai šioje sąlygų grandinėje, kurios padėdavo neofitui palikti kūną ir atsidurti priešais Didįjį Pašventėją. Praėjus trims dienoms jis vėl sugrįžo į save ir, tokiu būdu, asmeniškai išgyvenęs didįjį slėpinį, iš tikro tapo Pašvęstuoju – tuo, kuris matė, ir tuo, kuriam religija jau atliko savo misiją, įvesdama jį į Dievo šviesą.
Štai naujasis pašvęstasis su išskyrimo ženklais ir savo pasiekimo simboliu atsidūrė priešais Didijį Pašventėją – Slaptųjų Namų Šeimininką. Jis turėjo galimybę stebėti patriarchą, įkvepiantį pagarbią baimę, kurio niekas niekada nematė, išskyrus tuos, kurie praėjo pro „filosofinės mirties“ slėpinį ir kurie „iš naujo gimė“ iš Laiko į Amžinybę. Iš mistinio požiūrio taško yra du gimimai. Fizinio gimimo metu žmogus gimsta iš Amžinybės į Laiką ir per savo žemiškosios kovos laikotarpį žūtbūtinai kovoja su neišvengiamais Laiko užkariavimais. Misterijose ateina filosofinė mirtis ir antrasis gimimas atgal iš Laiko į Amžinybę, ir naujasis pašvęstasis daugiau nekovoja su ardančiąja laiko galia, o būna visiškame suvokime to, kad praeitis ir ateitis išnyko ir misterijose yra tik vienas laikas – neribotai ilgas – nekintamai nustatytas amžinai esantis ŠIANDIEN.
Šis išmintingas Švietėjas – Slaptųjų Namų Šeimininkas – atskleisdavo misterijų atlikimo būdą. Naujajam pašvęstajam būdavo sudaryta galimybė pažinti savo saugančiąją dvasią (angelą sargą – vert. past.); būdavo paaiškintas būdas, kaip jo materialusis kūnas buvo ištrauktas iš dieviškojo apvalkalo ir užbaigiant Didį Darbą buvo iškilmingai pranešamas Dieviškasis Vardas – slaptas ir neišreiškiamas Aukščiausios Dievybės vardas, vien kurio žinojimo dėka žmogus ir jo Dievas tampa viena. Suteikiant Vardą, naujai pašvęstasis pats tapdavo piramide, kurio sielos kamerose begalės kitų žmogiškųjų esybių taip pat galės gauti nušvitimą. Sėkmingai atlikęs Didįjį Darbą, pripažinęs Slaptųjų namų Hierofantą savo dvasiniu tėvu – tuo, kuris dovanojo jam šviesą, kuri yra žmonių gyvenimas, ir padaręs paskutines aukas – pasiūlęs savo gyvenimą Slaptųjų namų žiniai, pašvęstasis vėl išeidavo po dykumos svilinančia saule.
Prieidamas, jis atidžiai žiūrėjo į milžinišką akmeninę piramidę, bandydamas įsiskverbti į jos paslaptį; dabar jis vėl žiūrėjo į ją, tačiau joje jau nebuvo nieko paslaptingo. Jis matė didžiulį šviesos srautą, besiliejantį iš dangaus į Piramidę. Jis matė, kaip šitas srautas skyla į daugybę upelių, bėgančių žemyn sienomis visomis kryptimis ir išsišakojančių, kaip medžio šakos.
Ir taip, kaip Pitagoras darė, jis paėmė tris medžio sėklas, kurios buvo įdėtos į jo sielos vaisių, ir išėjęs laukan jas pasodino. Iš tų sėklų išaugo dar vienas medis, ant kurio taip pat noksta auksinis Gyvenimo vaisius, ir visi, kurie jo paragauja, gyvena.
Menlis P.Holas „Feniksas arba atgimęs okultizmas“
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt
Didžiosios piramidės fragmentas.
R.G.Narajano nuotr.