Vieną kartą, sename name, sename senamiestyje, užsidegė Ugnelė. Ji degė tamsiame kambaryje, kuriame, berods nebuvo žmonių. Ugnelė apšvietė sienas ir senus baldus. Dūminis šešėlis stovėjo šalia jos, nejudėdamas, gal apsnūdęs žiūrėjo į ugnį…

Tai buvo labai senas namas, prisimenantis daug žmonių pėdsakų, aistrų ir džiaugsmų, kančių ir pabaigų. O, kiek žmonių čia būta! Namo šeimininkai ateidavo ir išeidavo, o namas pasilikdavo, jo siela pakylėtoje ramumoje palydėdavo išeinančius ir sutikdavo ateinančius. Namo laikas kitaip tekėjo. Dabar visi išėjo, namas jau apleistas ir jo laikas galbūt baigiasi. Vienintelis likęs gyventojas, Dūminis šešėlis, kažkada irgi buvęs žmogumi. Tai buvo jo namas, kažkada. Buvo prie jo prisirišęs, atsisakė palikti net tada, kai visi išėjo. Gal namas jį laikė? Ne. Jis tiesiog galvojo, kad namas yra jo namai. Kai atėjo laikas išeit, jis net nesuprato, kas įvyko, tik širdį suspaudė. Nusimetęs kūną, liko prisirišęs prie šios vietos. Ir liko ten. Nors jau tuo metu gyveno vienas ir jo niekas nelaukė, niekas nepalydėjo.

Taip ir gyveno jie kartu – šešėlis ir namas – jausdami vienas kitą, pilni prisiminimų ir čia buvusiųjų pėdsakų.

Namas tyliai atsiduso…

- Keliauk jau, žmogau, tapęs Dūminiu šešėliu, tavęs seniai laukia platuma, čia tau ne vieta.

Tačiau Dūminis šešėlis liko, jis nenorėjo ir negalėjo išeiti. Tada pasirodė Ugnelė…

Ugnelė atsirado lyg iš niekur, ji įsižiebdavo sutemus vis tame pačiame kambaryje, ten, kur jos neturėjo ir negalėjo būti. Praeinantys žmonės vengė namo, sakydami, jog ten vaidenasi ir šviesa lange juos gąsdino. Dūminis šešėlis nesuprato, ką reiškia „vaidenasi“. O namas žodžių iš viso nežinojo, jo žinojimas buvo kitoks. Kai Ugnelė ėmė rastis, namas lyg atgijo, jis prisiminė senas dienas ir tas ugnis, kurias čia kūreno seniai gyvenę žmonės. Dūminis šešėlis taip pat laukdavo Ugnelės pasirodymo ir visą naktį būdavo šalia jos, lyg saugodamas, lyg budėdamas.

Kiekvieną naktį, būdamas šalia jos, šešėlis pradėdavo prisiminti. Ne tik tai, kas buvo, tačiau jame imdavo busti kažkoks nesuvokiamas veržimasis, ilgesys to, ką buvo palikęs, lyg kažkas jo lauktų. Stebėdamas Ugnelę, jis budindavosi nuo nesąmoningo snaudulio, kuriame buvo paskendęs. Tačiau ateidavo rytas ir Ugnelė išnykdavo. Tada vakare vėl viskas prasidėdavo iš pradžių. Taip bėgo dienos ir naktys, o gal ir metai. Niekas iš jų laiko neskaičiavo.

Kartais jis jautė, jog Ugnelė kalbasi su juo, girdėdavo žodžius (gal jam tik šitaip atrodė), nors mažai ką suprato. Tačiau klausė, panirdamas į žodžių skleidžiamus virpesius:

- Šešėliai nyksta pavasarį saulei kylant. Mylimas šešėli, ilgėsiuos tavęs, kaip savo praeities, savo brangios dalelės, kurią palikau saulei kylant. Turėjau palikti, nes einu į šviesą, brangusis mano, turėjau. Žinau, kad niekas galutinai neišnyksta ir tu lauksi manęs sugrįžtant savo prietemų rūmuose, kur mums buvo gera. Kažkada. Bet atėjo pavasaris, saulė patekėjo, į kelią šaukdama. Ir aš išėjau. Sudie. Mano mylimasai, mano pusele, mano pilkasis drauge. Einu į šviesą. Turiu eiti. Saulė kviečia. Palieku tau savo širdies dalelę, prisiminimą. Ji švies tavo prieblandos menėje. Gal būt, kažkurį pavasarį ir tave pakvies į kelią. Tu ateisi, apsivilkęs šviesos kūnu. Įžengsi į mano namus. Mes vėl būsime kartu. Laukiu tavęs, mylimasai, pilkasis mylimas šešėli, mano gyvenimo esmės dalele. Tebūnie. Meldžiuos. Te ši malda aidu tamsoj atsikartoja. Leliumoj, ant aukšto kalno leliumoj… Rytas aušta, naujas rytas. Sveikinu tave, Šviesos kunigaikšti, imu tave už rankos, rankos susijungia. Dabar mes panašūs į raidę M – Meilė, Motina, Mokytojas, Mokša, Mirtis – žinau, vėl turėsi mane palikti, – ir vėl susitiksim skirtoje dienoje. Leliumoj…

Kitą naktį Ugnelė nepasirodė, ji nepasirodė ir vėliau. Namas stovėjo vienas, tamsus ir paniuręs. Dūminis šešėlis vis laukė tame kambaryje. Ugnelei vis nesirodant, jame užgimė kažkoks neramumas, lyg troškimas, lyg ilgesys. Jis jautė, kad Ugnelė nebeateis. Troškimas vis stiprėjo, kol tapo nepakeliamu. Dabar Dūminis šešėlis suprato, kad jam jau laikas. Atsisveikino su namu ir išėjo. Namas tylomis palydėjo paskutinį savo gyventoją.

- Jis suras Ugnelę, – pagalvojo namas savita, žmogui nepažįstama mintimi, – jis suras…

Gi Dūminis šešėlis, palikęs vietą, kurią laikė sava, patraukė kelionėn. Keliavo jis ilgai, net negalėtų pasakyti, ką reiškia „ilgai“, nes šešėlių laikas yra kitoks. Jis atsidurdavo ten, apie ką pagalvodavo, jis matė daug žmonių, keistų būtybių ir įvairių pasaulių. Ten degė daug skirtingų ugnių, tačiau jis niekur nesutiko Ugnelės, kuri švietė jam. Ir Dūminis šešėlis keliavo toliau. Jis nejautė ilgesio, nes nežinojo, kas yra ilgesys. Jis tiesiog ieškojo Ugnelės. Jis ją ras, turi surasti. Kodėl? Jam toks klausimas nekilo. Jis tiesiog Žinojo. Tie, kurie patys Žino, gal būt supras…

Dūminis šešėlis seniai nebepriklausė žmonių pasauliui, tačiau ir nebuvo jam svetimas. Gal jis kažkada buvo žmogumi? Tai visiškai nesvarbu, jis tiesiog turi surasti Ugnelę. Keliaujant vis augo jo veržimasis. Jis ėmė prisiminti. Ėmė busti iš šešėlių pasaulio miegų.

- Kas aš? Kaip čia atsidūriau? Kas buvo prieš tai? – sukosi klausimai-mintys. Apie ką man kalbėjo Ugnelė?

Iš kur atsirado šitie klausimai? Juk anksčiau nebuvo jokių minčių, buvo šešėlių pasaulio ramybė, ramybės prieblanda. Ir Dūminis šešėlis ėmė ilgėtis šviesos. Ilgai gyvenęs prieblandos pasaulyje, jis nežinojo, kas yra šviesa. Tačiau Ugnelė pažadino tą, kuris miegojo. Jis staiga suprato, jog Ugnelė, kurios jis ieškojo, į kurią veržėsi, ir yra Šviesa. Kokia ji nuostabi, kokia puiki vaiskuma… Šešėlis suvirpėjo, vis labiau bundant, jo akys ėmė skirti spalvas. Jam ėmė aušti Naujas Rytas.

- Kas su manimi vyksta? Atrodo, kad nykstu, tuoj išnyksiu…

Baimė užgimė jame, mirties, išnykimo baimė. Rodės, kad šviesa jį tirpdo, naikina. Jis jau buvo begrįžtąs į savo mielą seną namą, kur jautėsi saugus ir ramus. Tuo pačiu žinojo – kelio atgal jam jau nėra. Veržimasis stipresnis už visas baimes, visus prisirišimus ir traukas. Lyg žaibas perskrodė jo sąmonę, – Dūminis šešėlis pažiūrėjo į vis skaistėjantį dangų, įgaunantį dangaus spalvas, nusišypsojo savo kelio sunkumui ir nukreipė dėmesį į savo baimę. Ir ji pasirodė. Buvo labai panaši į jį patį, ji turėjo dideles akis, kurios bauginančiai žvelgė į jį savo nemirksinčiu katės žvilgsniu. Dūminis šešėlis atlaikė žvilgsnį (pats nesuprasdamas kaip) ir skvarbioji būtybė ėmė tirpti, nykti, kol visiškai neištirpo šešėlių pasaulio ryto miglose.

Pats Dūminis šešėlis nejautė džiaugsmo, tik palengvėjimą. Baimės nebeliko. Jis atgavo nykstančias jėgas ir staiga pamatė, jog turi kūną.

- Tai labai keista, – jis pagalvojo, – niekada nežinojau, kad yra toks dalykas, tiesą pasakius, anksčiau net nesupratau, kad esu. Tiesiog gyvenau ten, kur visad buvau. O kas buvo prieš tai? Anksčiau tokio klausimo nebuvo, iš viso nebuvo klausimų.

Taip, Ugnelė pažadino jame kažką, kas anksčiau miegojo. Jis ėmė aiškiau matyti, atsigavo juslės, pamažu grįžo atmintis. Lyg ir nieko nepasikeitė, tačiau pasikeitė viskas. Jis suprato, kad jis yra, kad jis mąsto, jaučia, kad jis turi atmintį, jis atgavo aumenį. Tai buvo pirmasis pabudimas, pirmoji Būdra.

Ir Dūminis šešėlis keliavo toliau. Jo kūnas darėsi vis labiau skaidrus, galėjo kilti vis aukščiau, ten, kur niekada nebuvo buvęs. Kartą pakilo į anksčiau sau neįveikiamas aukštumas. Tada pakilo dar aukščiau. Ir staiga… Visą jo esybę nutvilkdė nematytas sukrėtimas. Lyg visaapimantis skausmas degino ir kankino. Dūminis šešėlis norėjo bėgti, bet suprato, kad jau per vėlu – nėra kur bėgti.

- Štai ir viskas, – pagalvojo, – mano kelionė baigta.

Nurimo, paniro skausmą ir atsidavė tėkmei. Tebūnie, jis neturi baimės, jis pasiruošęs išnykti, tik… tada prisiminė Ugnelę. Juk jis jos ieškojo, į ją veržėsi. Taip norėtų dar kartą ją pamatyti… Skausmas pamažu atslūgo, atėjo lengvumas, pro užmerktas akis Dūminis šešėlis ėmė jausti kažką, ko anksčiau nebuvo patyręs, ko nesuprato. Jis jau ėmė skirti spalvas, ėmė matyti savo efemerišką vis skaidrėjantį dūminį kūną, tačiau… jis atmerkė akis. Tai buvo kažkas nuostabaus, tai buvo stebuklas. Tai buvo kažkokia nepaprasta šviesa. Ir Dūminis šešėlis išgirdo balsą. Anksčiau jis nežinojo, ką reiškia išgirsti balsą, tačiau dabar prisiminė. Ir balsas skambėjo jo galvoje, rodos, labai pažįstamas balsas. Tik kur jis anksčiau jį buvo girdėjęs? Ką iš viso reiškia „girdėti“?

Praėjo gal tik akimirka, tačiau Dūminiam šešėliui ji pasirodė ilga. Toj akimirkoj tilpo viskas, visos buvusios patirtys, visas nueitas kelias. Ir užgimė džiaugsmas. Ir skambėjo balsas:

- Džiaugsmas yra šviesa ir šviesa yra džiaugsmas. Patirk šviesą ir tapk džiaugsmu. Tu jau nebe Dūminis šešėlis, tavo vardas…., – čia balsas nutilo.

Stojo tyla. Dūminis šešėlis dar ilgai klausė ir laukė, tačiau balsas nebegrįžo. Tada jis ėmė ir atmerkė akis. Jis pabudo. Tai buvo antrasis pabudimas, antroji Būdra.

Tai iš tikrųjų buvo šviesa, ji buvo aplink jį ir ji buvo jame. Dūminiam šešėliui rodės, jog ir jis pats yra iš šviesos ir yra šviesa. Ji pripildė jo anksčiau snaudusią esybę džiaugsmu, kuris buvo tylus. Šis džiaugsmas buvo kiek panašus į anksčiau tvyrojusią šešėlių pasaulio ramybę, tačiau ši buvo vaiski, ji buvo visiškai kitokia, pakylėjanti, nešanti, turinti sparnus.

- Sunku apsakyti tai, ką matau ir jaučiu, – pagalvojo jau esmingai pasikeitusi esybė, – tačiau neturiu su kuo pasidalinti šiuo nuostabiu džiaugsmu, ieškojau Ugnelės ir neradau. Šiuose begaliniuose pasauliuose neturiu nieko artimesnio, tik… gal seną namą, kurį palikau ankstesniame gyvenime, kelio į kurį jau nebėra.

Tai jis žinojo, tai jautė. Pirmai džiaugsmo bangai atslūgus, jis vėl aštriai prisiminė, jog turi surasti Ugnelę, ir dabar ją tikrai ras. Gal būt šis nuostabus, pilnas šviesos pasaulis ir yra Ugnelės namai? Dar jis prisiminė paslaptingą balsą, skambėjusį jame ir neužbaigtą frazę.

- Reikia eiti toliau, reikia eiti…

Dabar jis jau turėjo skaidrų kūną, suvokė turįs akis ir ausis, daug aiškiau suvokė save. Išmoko džiaugtis naujojo pasaulio spalvomis ir garsais, mokydamasis juos pažinti. Pamažu jis tapo kitokiu ir iš ankstesnio Dūminio šešėlio mažai kas ir beliko. Jis išlandžiojo visus naujojo šviesos pasaulio kampelius, matė daug šviesos esybių ir gražių vaizdinių, tačiau niekur nerado savosios Ugnelės. Ir Balsas daugiau jo neaplankė.

- Turiu keliauti toliau,- staiga jis suprato, – turiu surasti tai, ko taip ilgai ieškojau. Turiu sužinoti, kas esu ir koks yra mano vardas.

Jis tikėjo, kad sutikęs Ugnelę gaus atsakymus į visus klausimus. Ji laukia jo ateinant. Tačiau kaip išeiti iš šio nuostabaus pasaulio, kaip pasiekti dar aukštesnį? Šito jis nežinojo, visaip bandė, tačiau vartų nebuvo. Po ilgų lyg šimtmečiai bandymų jame ėmė gimti nusivylimas, jam atrodė, kad šis nuostabus vaiskus dangus, lyg senojo namo rūsio pajuodusios lubos. Tuomet jame užgimė malda, atėjo žodžiai, kurie buvo jame ir iš jo:

- Viešpatie, šio ir kitų pasaulių kūrėjau, parodyk man kelią, leisk man suvokti ir pažinti, nes tavo yra valia, nes tavo yra ramybė ir amžinas džiaugsmas, nes visa tu esi, ir visa iš tavęs. Atverk vartus, Viešpatie, kad galėčiau tave geriau girdėti…

Tada nuo savęs pridūrė:

- Ir… kad sutikčiau Ugnelę, kurią kažkada praradau…

Ši malda tiesiog suskambo jame ir širdis veržėsi, o protas vis kartojo ir kartojo… Nežinia, kiek tai truko, turbūt gana ilgai, tačiau tas, kuris kažkada vadinosi Dūminiu šešėliu, o dabar buvo esybe be vardo, vis kartojo maldą ir kartojo. Jam nereikėjo poilsio, jis buvo gyvas atsidavimas, gyva malda, gyvas veržimasis.

Staiga stojo tyla. Ji buvo kitokia, nei anksčiau buvusios. Ši tyla buvo gyva, ji buvo pilnatvė. Joje talpinosi viskas, – visos jo anksčiau ištartos maldos, visi pasauliai ir patirtys. Bevardžiui atrodė, jog jis pats tapo tyla, jis savimi užpildė visą erdvę. Stojo būva, kokios dar nėra buvę, jei dabar sutiktų Ugnelę, bevardis net jai negalėtų to perduoti žodžiu. Suspindo jo akys, jų giluma talpino visa, ką buvo patyręs. Staiga atsivėrė Kelias.

Tai buvo Šviesos kelias. Ir Bevardis žengė drąsiai. Jis pateko į vietą, kurią sunku aprašyti. Jei anksčiau jis matė nuostabiai gražų dangų, tai dabar jis buvo danguje ir pats buvo dangus. Pilnatvės tyloje suskambo pažįstamas balsas-virpesys. Svaaa Svaaa Svaaa… jis sklido iš visur ir buvo jame. Bevardis ėmė skirti žodžius, ir tai buvo tas pats balsas:

- Sveikas atvykęs, tas, kuris kažkada buvai vadinamas Dūminiu šešėliu. Perėjęs pasaulių ribas, pametei ir vardą. Atėjęs čia, sužinosi naują, seniai užmirštą seną savo vardą. Tad žinok, tu dabar – Krištolinis Skaistis.

Balsas nutilo. Vėl visą erdvę užpildė Svaaa Svaaa Svaaa… Tai buvo trečiasis pabudimas, trečioji Būdra.

Ir čia Krištolinis Skaistis pamatė Ugnelę. Ji čia buvo visai kitokia, beveik neatpažįstama, tačiau jis pajuto – TAI JI. Ir prabilo Ugnelė, nors žodžiai nebuvo ištarti:

- Būk pasveikintas brangus ir mylimas drauge, Krištolini Skaisti. Džiaugiuosi, kad grįžai namo. Seniai kviečiau tave, seniai budinau, nors mūsų danguose ir nėra jokio seniai, tačiau jis yra ten, iš kur atėjai. Iš užmaršties į sąmoningumą. Tai mūsų namai. Tu ir aš esame viena, esu tavo paties dalis, kažkada čia pasilikus, kad galėtum sugrįžti. Sunku buvo tave surasti, dar sunkiau, tave pabudinti keliui namo. Myliu tave.

Ir jis jautė savimi Ugnelės žodžius, jautė begalinį artumą, dėkingumą ir aiškumą, lyg kalbėtų jis pats.

- Atėjo aumens akimirka, – ištarė Ugnelė.

Ir įvyko nepaaiškinamas dalykas. Krištolinio Skaisčio skaidrusis kūnas ir Ugnelės liepsnos ęsa ėmėsi artėti vienas prie kito ir susiliejo į bendrą darinį. Dabar jie buvo kartu ir buvo viena esybė, buvo viena sąmonė. Ugnelė dabar liepsnojo Krištolinio skaisčio krištolo kūne.

- Svaaa Svaaa Svaaa, – vis virpėjo dangaus pasaulis.

Žodžiai bejėgiai, jog aprašytų šį vyksmą. Krištolinis skaistis dabar tapo Savimi. Jis prisiminė viską ir buvo viskuo. Perėjęs daugelį pasaulių, jis sugrįžo Namo. Tačiau jis žinojo, jog yra kelias ir toliau, į dar tolimesnes suvokimo sritis. Tik ten jam dar anksti. Pabuvus vienovėje su sava Ugnele, teks ir vėl skirtis, sugrįžti į fizinį pasaulį, kad naujame sąmoningumo rate vėl sugrįžti namo. Toks įstatymas. Jis vėl užmirš viską ir pradės nuo pradžių: gal šį kartą neužstrigs prisirišimų ir maištingojo ego liūne ir Ugnelei neprisieis jo budinti ir vaduoti. Jis turės atbusti pats ir susirasti Ugnelę fizinių skvarmų pasaulyje. Gal tuomet, po plaukiojimo vėl sugrįžęs Namo, pailsės ir galės keliauti toliau.

Kur toliau? Ten, kur žemiška mintis neturi galios. Žemės Atgaja pasibaigia, prasideda kitas budinimosi etapas. Krištolinis skaistis žinojo,- jam pavyks, nors kelias vingiuotas ir sunkus. Vėl teks viską pradėti iš pradžių. Tačiau… ne visiškai taip. Jis nešis su savimi į žemę tai, ko iš jo jau niekas negalėtų atimti – jo sąmonės skaistuvą, jo sąmoningumą, jo sustiprėjusią jungtį su Ugnele. Dabar jis žino, kas yra iš tiesų. Jis prisimins. Jis atskirs. Jis stebės…

Ilgai ir laimingai Krištolinis skaistis gyveno Sva – Dangaus pasaulyje, vienovėje su Ugnele, skleisdamas darną ir pats būdamas skaistuva. Tai truko ištisą amžinybę, o gal tik akimirką. Labai sunku pasakyti. Kaip bebūtų, Krištolinis skaistis buvo laimingas, jis rado tai, ko ieškojo, jis tapo Savimi.

Ir skambėjo jau pažįstamas ir artimas balsas, esantis visur:

- Tu nori eiti į kairę? Nori eiti į dešinę? Ar vėjas tave neša? Ar lauko gėlės vilioja? Jei klajoji be tikslo – tu klajūnas. Jei ieškai Esmės – ieškotojas. Jei nieko neieškai – kas tu? Pažiūrėk į dangų. Pažiūrėk į žemę. Stovėk tvirtai, žvelk ramiai. Čia pasaulio centras, žemės ašis. Aš – Esu. Aš – centre, džiaugsme begaliniam. Mano kūnas išsirangęs nuostabiuosna sąmonės vingiuos. Visa, kas buvo ir bus – Aš Esu. Aš įkvepiu Meilę ir iškvepiu Žinojimą. Tai Gyvybės eliksyras. Mano kvėpavimas, darnoje su Visatos kvėpavimu, sukuria grožio pasaulį. Čia gyvenu kartu su savo draugais. Mes Esam – esmingai Esam. Skrodžiam erdves, ar ilsimės, ar būvojam – skrydžio džiaugsme, būvos regėjime, mylimosios glėby – kokia didybė, koks ypatingas skonis, tas Naujo Gyvenimo skonis. Ar tu jau jauti? Paliesk ranka, ragauk, stebėk. Ar dabar anapus, kitoje gyvenimo pusėje, liko dar kažkas svarbaus? Svarbu viskas – ir niekas nėra svarbu. Nusimesk svarbumo drabužį. Nes – Aš Esu. Mes Esam. Tat Tu Esi. Globojamas, saugus, matantis ir suvokiantis – mylintis šio gyvenimo pasireiškimų Stebėtojas. Žmogus, žmogaus sūnus. Kokia didybė, koks paprastumas! Tu tik stebėk, paleidęs svarbą, praeities šešėlius ir prisirišimus. Esu laisvas ir džiaugsmingas, teištaria lūpos. Širdis dainuoja, siela skrodžia šviesos erdves. Mes susiėmę už rankų. Mes kartu. Gera būti kartu, iš tiesų kartu. Gera būt Viena. Kas yra Vienovė? Tu Žinai, mes Žinom. Mes joje Esam, šaknimis įaugę, tvirtus kamienus ištiesę, šakas į dangų nukreipę. Žmonių sūnūs ir dukros. Esmingai Esam, esmingai… Aumenį menam, amžiną dabartį liudijam. Aš Esu, tu Esi, mes Esam… Visatos ritmas – vienas, du trys, vienas, du trys…O dabar keliauk ir prisimink…

Pamažu jo gryną suvokimą, sąmonės skaistuvą ėmė temdyti snaudulys, jis suvokė, kad išeina. Nesipriešino, atsidavė tėkmei. Buvo ramus, žinojo, kad miršta šiam pasauly, tačiau vėl sugrįš. Kad jo atgaja tęsiasi, jis priėmė savo kelią, jis Žinojo mylėdamas. Ir palaimingai užmigo…

♡♡♡

Vaikas atmerkė akis, jis matė lopšį bei baltas lubas. Minčių nebuvo, tik tylusis džiaugsmas, tik palaiminga būtis. Jis stebėjo viską aplink save, viską pastebėdamas. Viską pastebėdamas, viską priėmė, nieko nevertino, nes neturėjo su kuo palyginti. Jo protas buvo tyras ir švarus.

Virš jo palinko du besišypsantys veidai. Vaikas atsakė tuo pačiu, jo maža širdelė buvo kupina meilės ir jis dosniai ja dalinosi su visais. Jis jautė, kad šiedu jam ypatingi žmonės.

- Žiūrėk, kokios jo gilios akys, lyg kokio išminčiaus, lyg suaugusio žmogaus, – pasakė moteris.

- Taip, jos kažkokios lyg krištolinės, didelės ir gražios, turbūt bus protingas, kai užaugs, – atitarė jai vyriškis.

Abu jie žiūrėjo į vaiką su meilę ir pasigėrėjimu, jie buvo laimingi. Vaikas žiūrėjo į juos savo giliomis akimis, šypsodamasis, tik kartais jo akys lyg tapdavo liūdnos. Gal taip tik atrodė?

Kelionė vėl prasidėjo…

Šis keistas pasakojimas buvo papasakotas seno namo, kuris ir dabar dar ko gero stovi viename šiaurės Italijos kalnų miestelyje.

R.G., 2014 11 06-30, Damanhuras – Vilnius

***

Kitame laike ir erdvėje, kitame pasaulyje maža mergaitė savo dienoraštyje užrašė tokius keistus jos amžiui žodžius:

„Žmonės imituoja Kosminę Ugnį, degindami mažas, žemiškas ugneles, kurios kartais išvirsta į gaisrą.

Ugninė žmogaus prigimtis dažnai priskiriama pragaro sričiai.

 Tas neapsakomas ilgesys veržtis į šviesą per ugnį, dažną nuveda pražūtin. Aistros, troškimai, norai užsidega, kai peržengiama riba. Tada žemoji prigimtis paima viršų ir veržimasis aukštyn tampa nuopuoliu.

Ir tuomet Meilė, kuri yra Kosminės Ugnies sinonimas, virsta prisirišimais, savo žmogiškųjų poreikių tenkinimu.

 Veržiamės į šviesą kūrendami Šventąją Ugnį, nesąmoningai ar sąmoningai manydami, kad taip prie jos priartėsim. Kaip ji tampa šventa, kas ją pašventina? Tai mintis. Žemiškoji ugnis yra karšta, ji degina, naikina, palieka materijos pelenus.

 Koks gi Dieviškosios Ugnies veikimas?

 Dieviškosios Šviesos kibirkštis gyvena mūsų širdyse, sielos užuomazgoje, ji skatina augimą ir vystymąsi. Kai kurių žmonių šios kibirkštėlės ir lieka tokios, tik rusena visą gyvenimą. Kitų gi, jos įsidega ir skatina žmogų kūrybai ir klestėjimui. Ši vidinė ugnis, Agni, yra labai jautri ir gali lengvai užgesti. Ją gali užgriūti žemė, užlieti vanduo, užpūsti vėjas. Tik viena laimė ar nelaimė, lieka žmoguje tos ugnies prisiminimas ir jis ima ieškoti, kaip ją vėl uždegti.

 Va čia jo ir laukia didysis išbandymas ir spąstai. Pradeda atsirasti daugybė tikrosios ugnies pakaitalų. Žmogus eina, su savo dagtimi, nuo vieno ugnies šaltinio prie kito, prisideginėja, bet ši vėl ir vėl užgęsta. Tas prisiminimas jį skatina ieškoti. Bet nuo dažno prisideginėjimo ir netolygaus degimo jo dagtis, gyvenimo siūlas, trumpėja, kol galų gale jo nebelieka ir žmogus išeina tuščias į nebūtį.

 Dar būna, kai vidinė Ugnis sutinka kitą tokią Ugnį ir jos ima degti, kurti kartu. Nuo tokios ugnies darosi šviesu aplink. Taip jų kūryba, kūrimas padeda įsidegti tosioms rusenančioms ugnelėms. Net ir užgęsėliams, jeigu pasiseks juos sutikti, užsidegus nuo tokio šaltinio, degimas bus ramesnis, tolygesnis. Nors jie negalės toli pasitraukti, nes nemoka saugoti ugnies, kuri tuoj pat ir vėl užgestų.

 Kad degtų ugnis nuo pat mažumės, reikia pakankamai oro, laisvės. Iš pradžių rūpestingi tėvai prižiūri ir saugo savo vaikelių ugnį. Vėliau perduoda juos mokytojams, kurie išmokina jauną žmogų, kaip saugoti , prižiūrėti, puoselėti savo ugnelę, kad laikui atėjus sugrįžtų į Kosminės Ugnies Židinį.///Nirvani“

 ***

Nuostabus ir beribis yra sąmonės kilimas, pagarbintas veržimasis iš tamsos į šviesą, palaiminta artimų širdžių trauka. Tie, kas ieško, suras. Tie, kas veržiasi, pasieks. Per amžius amžinuosius sklinda jų širdžių šauksmas, budinantis keltis tuos, kas miega. Palaimingas šis širdžių suartėjimas.

Lenkiuosi šiai mylinčio sąmoningumo didybei.

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

 

Seno namo fragmentas. R.G. nuotr.

 

Senojo namo beieškant. Indrės nuotr.