Nirvani toliau pamažu verčia „Savitri“ poemos dalis. Šri Aurobindo poema „Savitri“ yra sudaryta iš 20 dalių ir 24 000 eilučių, parašyta pagal vieną iš Mahabharatos epo dalių. Keista, tačiau mūsų šalyje šis kūrinys labai mažai žinomas. Simbolinės patirtys ir kelionės mistinėse erdvėse perduoda paties Šri Aurobindo meditavimo patirtis. Šioje poemoje atsispindi pagrindiniai Šri Aurobindo Integralinės Jogos dalykai, žmogaus prigimties Atgajos (evoliucijos) galimybės. Tai gilios dvasinės erdvės, o taip pat tai nuostabaus grožio rašinys.

Autorius rašė „Savitri“ 35 metus iki savosios mahasamadhi. Pasak Šri Aurobindo, jis naudojo poemą, kaip priemonę, savo sąmonės pakylėjimui, tai buvo jo sadhanos (dvasinių pratybų) įrankis. Todėl jis daug kartų šią poemą perrašinėjo, kai tik pasiekdavo naujus sąmoningumo ir patirčių lygmenis. Yra išlikę daugiau nei dešimt rankraštinių poemos atmainų.

Sakoma, jog pats šio kūrinio turinys yra lyg simbolis, už kurio slepiasi pasaulio sukūrimo priežastis ir Dieviškosios Malonės šiam pasauliui raiška.

Ryto Aušros Deivė (Gajatri) gimsta moters mirtingame kūne ir prisiima šios žemės likimą… Tai meilės pasakojimas, meilės, kurri nugali mirtį.

Taip apie Poemą rašė pats Šri Aurobindo:

„Pasakojimas apie Satyavaną ir Savitri yra pateiktas Mahabharatoje, kaip pasakojimas apie meilę, kuri nugali mirtį. Satyavanas yra siela, nešanti dieviškąją tiesą savyje, tačiau nusileidęs į žemę krenta į nežinojimo ir mirties gniaužtus. Savitri yra Dieviškas žodis, Saulės dukra, aukščiausios tiesos dievybė, kuri gimsta nusileisdama tam, kad pagelbėtų… Poemos veikėjai. (…) yra inkarnacijos arba emanacijos sąmoningų Galių, su kuriomis mes galime nustatyti ryšį. Jos gimsta žmogiškuose kūnuose, kad padėtų žmonėms ir parodytų kelią iš mirtingos būklės į dievišką sąmoningumą ir nemirtingą gyvenimą“.

Šis rašinys – lyg mantra, kurią skaitant ir kartojant žmogui gali atsiverti gilesni dvasiniai lygmenys.

Pateikiame keletą ištraukų lietuvių kalba.

Čia galima rasti poemą anglų ir rusų kalbomis.

***

PIRMOJI DALIS

VII KNYGA. Jogos knyga

Antroji giesmė

Sielos paieškos Parabolė

 

Sąmoningoji Siela Nesąmoningame pasauly,

Lindinti po mūsų mintimis, sapnais ir viltimis,

Lyg abejingas Meistras pasirašo Įstatymus Gamtos

Palieka vietininko protą tariamu karalium.

Jo plaukiojančiam Laiko jūroje name

Sėdi gyventojas darbe ir niekad nesiilsi:

Jisai žaisliukas Laiko šokio glėbyje;

Jį veda valandos, kvietimas trumpalaikis

Gyvenimiškais poreikiais apkrautas

Ir klegesiu balsų išorinio pasaulio.

Nežino šitas protas nei besapnio miego, nei tylos,

Ir nepaliaujamai ratus jis suka

O smegenis jo nuolat besiklausiančias, vis spaudžia mintys;

Gamina jos lyg staklės, negalėdamos sustot.

Į jojo kūną daugiaaukščių kambarių

Be perstojo vis srūva žinios iš svajonių dievo.

Ir visa tai kaip šimtabalsis murmesys, klegėjimas ir sumišimas,

Taip vyksta nepavargstantis iš ten į čia bėgimas,

Judėjimas paskubomis ir nuolatinis klyksmas.

Čia tarnas paknopstom, sparčiai atsako į jausmus

Ir į kiekvieną belstelėjimą lauko durų,

Lankytojus įleidžia tik laiku, skambučius priima visus,

Atsako jis į klausimų ir pakvietimų šūsnius

Ir į besikalbančių protų žinutes

Nesuskaičiuojamų gyvenimų jis reikalus svarbius sutvarko

Ir daugiatūkstantinę pasaulinę prekybą.

Netgi miegodamas labai jau menką poilsį teturi;

Paniekinęs gyvenimo žingsnius pasąmoniniuose sapnuos,

Jis klaidžioja vos vos apčiuopiamoj ženklų ir reginių šaly,

Naktis su lengvo dvelksmo vaizdiniais, nublankusiom skvarmom

Persipildo, vos judančių pavidalų grūstyse

Ir tik akimirką pabūna savam tyliajam Aš.

Benuotykiaudamas bekraštėj proto erdvėje

Jis išskleidžia savų minčių sparnus vidiniame ore,

Arba keliaudamas svajonių karieta

Praskrieja žemės rutulį, keliauja tarp žvaigždžių,

Į vos įžiūrimus pasaulius veda jį nežemiška kryptis,

Dievus aplanko stebuklingose gyvenimo aukštumose,

Bendrauja jis su Rojum, derasi su Nelabuoju.

Ir visa tai tik mažas žmogaus gyvenimas paviršiuj.

Jis yra tai ir jis yra ta Visata;

Jis atsveria Nematoma, jis neria į Bedugnę;

Visas pasaulis paslaptingas ir užrakintas jis jame.

Nepažinus pats sau gyvena slaptas tas karalius

Po prabangiais apmušalais didžiuos slaptuose kambariuos;

Smaguris dvasios nematytam džiaugsmui,

Gyvena jis saldžiam vienatvės džiugesy:

Bevardis dievas nepasiekiamoj šventovėj,

Slaptingoj salėj jo giliausios sielos

Jis saugo ten esybių paslaptis mįslingas

Prie slenksčio, prieš vartus paskendusius šešėliuos

Ar uždarytas erdviuose nesąmoningo miego rūsiuose.

Nepriekaištingas Dieviškumas visa Nuostabusis

Beskleidžiantis savo sidabrišką tyrumą sielos

Puikumas jo, didybė ir šviesa

Savikūringoj Laiko begalybėj

Lyg ant neįtikimai spindinčiojo stiklo.

Šiame gyvenime žmogus išpildo Dievo svajones.

***

ANTROJI KNYGA

Knyga apie Pasaulio Keliautojus

Penkioliktoji Giesmė: Didesniojo Žinojimo Karalystė

Toje aukštojoj karalystėj, kurios joks klydimas nepasiekia,

Kur viskas skirtinga ir kur viskas viena,

Beasmeniame bekraščiam vandenyne,

Asmuo Pasaulio-Dvasia, ji inkarą išleido;

Visa Virpėjo nuo Pasaulinės-Jėgos galingų žingsnių,

Jos veiksmas – draugas dieviškos ir dangiškos ramybės.

Šlovingas ir kaip simbolis savęs paties,

Kūnas buvo pristatytas sielai,-

Nemirtingas galios taškas, nepajudinta dermė,

Visatos platumų beskvarmėse stangose,

Sąmoningi Visapersmelkiančios galios ašmenys,

Tobulai drožinėja iš šviesaus pasaulio medžiagos,

Raštuose sudėdami Visatos prasmę.

Toli ir arti visa viena dvasios erdvėje,

Akimirkos ten buvo nėščios visą laiką,

Viršsąmoningumo uždanga praplyšo nuo minties,

Sumanymai vis keitė reginių dermes,

Regėjosi liepsnos išsiliejimas iš vienybės;

Gyvenimas – stebuklinga dvasios kelione,

Jaučiant bangavimą visuotinės Palaimos,

Dvasios jėgos ir šviesos karalystėj,

Lyg tasai, kurs gimė iš įsčių begalybės

Jis atėjo naujagimiu, kūdikiškas ir beribis

Ir augo nesenstančiojo Vaiko išminty;

Jis buvo milžiniškas ir greitai tapo Saule.

Nuostabi šviečianti tyla šnabždėjo jam į širdį;

Žinia jo, kiek aprėpt įmanoma, beribė,

Jo žvilgis be akiračio ribų vis plėtės:

Jis matė ir jautė visuose, jo žvilgsnis įdėmus turėjo galią.

Jisai bendravo Nebendraudamas;

Platesnės sąmonės būtybės buvo jo draugais,

Pavidalai nuostabaus jautrumo artinos prie jo;

Dievai šnekėjosi su juo už Laiko šydų.

Jo esybė artimai įaugo į aukštumas Gamtos.

Agna pirminė suėmė į savo glėbį;

Jo smegenis apgaubė visa persmelkiančiu šviesumu,

Visaapimantis žinojimas užpildė jojo širdį:

Mintys jame sukilo, kurių neatlaikytų jokis žemiškasis protas,

Galia judėjo, kuri niekaip nepratekėtų pro mirtingojo nervus:

Jis skaitė paslaptis Aukščiausio Proto,

Jis skrodė žavėjimasį Ašainės Sielos,

Saulės valstybės pasienietis,

Susiderinęs su dieviška darna,

Jis pakreipė kūrybą begalybės sričiai,

Jo išbaigtosios dalys pasiekė savaimybę savo,

Jo veiksmai išreiškė judesius Dievų,

Valia jo valdė Visatos Galių vadeles.

***

Viršum pasaulio – Pasaulio sukūrėjai stovi.

Tam reiškiny matyt slaptoji jo versmė.

Jie stebi ne išorinį ir apgaulingąjį žaidimą,

Netampa jie akimirkos trepsėjimu skubiu,

Tačiau jie klauso su ramiu dar Neužgimusiojo kantrumu

Lėtų žingsnelių tolimo Likimo.

Besiartinančio iš už didžiausio laiko tarpo.

Nepažymėto tų akių, kurios įžvelgia priežastį ir sekmę.

Negirdimas vidur žmonijos lygio gausmo,

Atidūs negirdėtai Tiesai, kurios jie siekia,

Garsas, kaip nematomi Agūro, pranašo sparnai.

 

ANTROJI DALIS

KETVIRTOJI KNYGA

Knyga apie gimimą ir ieškojimą

Antroji giesmė. Liepsnos augimas

 

Protas pasiryžęs dangaus mėginimui,

Augindami geraširdiškumą, jie jautės taip arti,

Tikrindami dar nepažintas ribas veržliais prisilietimais

Vis dar įkalinti savo žmogiškajame grūde:

Jie nesuspėjo išsilaikyti jos nepavargstančiame žingsny;

Per maža ir per atkaklu josios galingo greičio valiai,

Per siaura jai žiūrėt tuo neužgimusiu žvilgsniu iš Begalybės

Jų prigimtis pavargus augo nuo per aukšto josios didingumo.

Net ir artimiausiems jos bendriečiams

Kurie ėjo arčiausiai josios spindulio,

Garbindami galią ir šviesą, kurią jie pajautė joje

Bet negalėjo atitikti josios sielos didumų.

Draugė, bet per daug didinga, kad pilnai pažintum,

Ji ėjo prieky jų į šviesą vis gilesnę,

Vedlė ir karalienė jų širdžių ir sielų,

Artimi tokie jos glėby, tačiau dieviškam tokiam ir tokiam tolimame.

***

Ketvirtoji Giesmė. Ieškojimas

 

Rugpjūtis, džiūgavo jos Kūrėjo akyje,

Ji jautėsi arčiau prie jo žemės krūtinėj,

Šnekėjos vis dar su Šviesa ji užu šydo,

Bendravo dar su Amžinybe iš anapus.

Tik tinkamus ir tik kelis gyventojus čia kvietė

Pasidalint miela bendryste jos ramybės;

Platybės ir viršūnės jiems tikrais namais patapo.

Veikla jų gimdė galinguosius karalius-išminčius,

Nuo kariškai įtemptų savųjų užduočių laisvi,

Atėjo į jos romias veiklas šioje laukinėj gamtoje;

Ginčai užsibaigė, atokvėpis pasklido.

Laimingi jie gyveno su paukščiais, žvėrimis ir gėlėmis

Saulėkaitoj ir lapų šnaresy,

Ir klausėsi naktinio vėjo klajojančio nakty.

Apmąstymuose su žvaigždėm jų nebylių ir pastovių gretų,

Suguldavo rytais lyg dangiškuose pataluos,

Ir su vidurdienio didybe buvo vieny.

Panėrė kai kurie giliau; iš gniaužtų šio išorinio pasaulio

Pakviesti ugniniam šiam atsiskyrimui

Nesuteršton ir žvaigždiškai balton sielos Romovėn

Svečiavos jie pas amžinai būvojančią Palaimą;

Balsą gilų, susižavėjime ir nuščiuvime

Girdėjo jie, regėjo jie visa atskleidžiančiąją šviesą.

Praeidami visus laiko – sukurtus sunkumus;

Pasaulis buvo pluoštas jų pačių širdžių;

Prigludę prie širdies, kur plaka kiekvienoj krūtinėj,

Jie pasiekė savo vienovę visame per begalinę meilę.

Dermėje su Tyla ir su pasauliniu ritmu,

Išlaisvino jie mazgą įkalintos minties;

Stebėtojo platus ir laisvas žvilgsnis atsirado,

Atverta tapo Gamtos didžioji dvasinė akis;

Į aukštybių aukštybes kilo jų kasdieniai žingsniai;

Tiesa link jų palinko iš antgamtinės šventovės savo.

***

Pasaulio Keliautojų knyga

Devintoji giesmė. Gyvų Dievų Rojus

 

Ugningo atsako pusiau atvertas,

Jis pasiekė ribas to pakilumo džiaugsmo nepažinto.

Aukščiausiojo prisilietimo nustebinta jo skubanti širdis

Jam priminė tą Dangiškąjį glėbį,

Ir ženklai, baltais palaiminimais leidos,

Amžinybė priartėjo pasislėpusi, kaip Meilė,

Ir dėjo ji rankas ant Laiko kūno.

Mažytė dovana ateinanti iš Begalybės,

Neišmatuojamas gyvenime šis džiaugsmo pasiekimas.

Visa, kas neišsakyta Ten, atsispindėjo čia.

Milžiniškas lašas nepažintos Palaimos

Užvaldė jo galūnes ir aplink jo sielą tapo

Ugniniu džiaugsmo vandenynu.

Jis pasidavęs skendo Saldžiose ir degančiose gelmėse,

Siaubingas malonumas, galintis sutriuškinti mirtingą kūną.

Jam rodės nuobodus dievų dangun žengimas,

Pasitenkinimas nemarus išvalė jį savose bangose

Ir pavertė jo jėgą nemirštančia Galia.

Nemirtingumas sugavo Laiką ir nešė Gyvenimą.

***

Jogos Knyga

Ketvirtoji giesmė: Trigubos Sielos – Galios

 

Ir Savitri išgirdo balsą, aidą ji išgirdo,

Ir atsigręžusi ji gailestingai tarė:

„Kenčiančiųjų Madona, Sielvartaujančiųjų dieviškoji Motina,

Tu esi dalis mano sielos išdalintos,

Kad iškęst nepakeliamą pasaulio skausmą.

Nes, kai Tu esi, žmogus nepasiduoda lemčiai,

Bet prašo laimės ir siekia jos tikėdamas;

Nes, kai tu esi, nelaimingasis vis dar turi viltį.

Bet tavo tai jėga paguost, o ne išgelbėt.

Vieną dieną aš sugrįšiu, nešdama stiprybę,

Ir duosiu Tau atgerti iš Amžinybės taurės;

Tos galios srovės pergalingai džiūgaus galūnėse tavosiose.

Ir Išmintis ramiai valdys aistringąją tamstos širdį.

Te meilė ši bus žmogiškumo ryšiai,

Šviesus Gailestingumas raktas įveiksmių Gamtos:

Vargai tepasitrauks sunaikinti ant šios žemės;

Te pasaulis bus išlaisvintas nuo pykčio ir Bjaurumo,

Nuo Titaniško žiaurumo ir jo skausmo.

Tebus Taikos ir Džiaugsmo vis daugiau.“

***

Antroji knyga

Pasaulių keliautojų knyga

Dvyliktoji giesmė

Tobulumo dangūs

 

Iš tolo Tobulybė švyturiu vis šviečia,

Pažadinta Nematomos jėgos prisilietimo,

Apleisdama, ką buvo jau pasiekus,

Veržlioji atradėja, nepavargstanti Mintis,

Atrandanti kiekviename žingsnely šviečiantį pasaulį

Palikus aukštumas pažintas, dėl naujų viršūnių:

Veržliai ieškojo tos vienintelės, neatrastos Tiesos,

Ilgėjosi Šviesos, nežinančios gimimo nei mirties.

Kiekvienas, net menkiausias tos sielos pakilimas augo

Į nuolatinį, visad čia esantį Dangaus jautimą.

Kiekviename takte tos nuostabios kelionės,

Naujas lygmuo stebuklų ir palaimos vėrės,

Laiptelis naujas rados tos Būties galybės laiptuos.

Žingsnis platus ir tvirtas jos, papuoštas virpančia ugnim,

Lyg pati deganti Dvasia čia mirguliavus būtų,

Palaikanti sava liepsna nemirtingumo viltį.

Lyg Dievas spindintis būt davęs sielą savo,

Kad kopiantis skubriai į Amžinybės rūmus,

Pajaustų spartą Šventklajūnio žingsnių.

Visuos galuos šių spindulingų laiptų,

Matėsi dangūs tobulos Minties.

Sapnuojančios Erdvės žydrajam skaidrume,

Lyg švytinčio dangaus juostelės kilo link Mėnulio,

Ir besimainant, mirgant atspalviams vienam krašte,

Saulėtekio didybė krito ant jos sielos.

***

TREČIOJI DALIS

Dešimtoji knyga. Knyga apie Dvigubą prieblandą

Trečioji giesmė. Ginčai apie Meilę ir Mirtį

 

Už žemės ribų, bet žemei pagimdytajai skirta,

Išmintis ir džiaugsmas puikiąją karūną ruošia;

Mąstantįjį žmogų kviečia Tiesa viršžmogiškoji.

Ir siela pagaliau atsigręžia į amžinuosius dalykus,

Kiekvienoje šventykloje ji šaukias Deivo glėbio.

Tuomet ten skamba vainikavimo slaptingas vyksmas,

Tuosyk pasiekiamas taip laukiamas stebuklas.

Plačiąsias dangiškas akis Palaima Nemirtinga

Atveria žvaigždynams, prikeldama galūnes galingąsias savo;

Vingrioje meilės giesmėje suvirpa Laikas

Baltu palaiminimu pildosi Erdvė.

Palikdama godoms jo žmogiškąją širdį,

Atsižadėjusi kalbos ir priskirtų vardinių karalysčių,

Per žėrintį, toli permatomą, minčių bežodžių dangų,

Per nuogas, gryno žvilgsnio, be minčių dausas,

Ji lipa į viršūnes, kur negimusi Mintis,

Atsimena tą ateitį, kuri dar būt turės

Žvelgia ji žemyn į darbus veikiančios Jėgos,

Nekintamo virš jo sukurtojo pasaulio.

Auksiniame, plačiam Tiesos Saulės juoke

Didinga rojaus paukštė ant nejudančios jūros

Pleveno sparnuotąsias aistras savos kūrybos džiaugsmo

Ant taikiai tylinčios, ramiosios Amžinybės.

Toks buvo tikslas ir dangiška Rėda tokia,

Tai Gamtai priskirtoji užduotis, kai grožiu permirkęs

Tamsiuos ir slėpininguos, nesąmoningo miego vandenyse,

Iš Tuštumos iškilo šis visaapimantis kūrinys,-

Dėl to Dvasia Bedugnėn leidos

Ir pakrauta jos Galiom medžiagos nežinančia jėga,

Nuogam nakties vyksme link katedros Šviesų

Kad sugrąžint Nemirtingumą karalystėje Mirties.

Slaptingai lėtas perkeitimas vyksta.

Mūs žemė visa prasideda iš dumblo ir baigiasi dangum,

Ir Meilė kadaise buvus vien trauka gyvūno,

Vėliau susižavėjusios širdies pakvaišimu saldžiuoju,

Aistringu draugiškumu laimingame prote,

Tampa plačia gyvatos veržimosi erdve.

Vieniša siela geidžia to Vienintelio,

Širdis, žmogų mylėjusi – suvirpa meile Deivui.

Kūnas yra jo rūmai ir šventovė jo.

Tuomet išgelbėta iš atskirumo tampa mūs būtis;

Ir visa esti savimi, tik visa naujai išjausta per Deivą;

Ir Mylimasis prigludęs prie vienuolyno durų

Savon krūtinėn surenka pasaulį visą.

Tuomet darbai Nakties – Mirties subyra:

Vienybė kai laimėta, kai kova baigta

Ir visa tampa žinoma ir visa apkabinta Meilės

Kas gi sugrįžtų vėl atgal į neišmanymą ir kančią?

 

Šri Aurobindo. Savitri.

Vertė Nirvani

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt