2010 metais išverčiau ir parašiau paaiškinimus Adi Šankaračarijos eilėms „Garbink Govindą“. Tai labai paprastas ir galingas suvokimo įrankis, sukurtas VIII amžiuje, jei skaičiuot nuo Kristaus gimimo. 2019 metų vasarą atėjo laikas peržvelgti vertimą dar kartą, kai ką pataisyti, kai ką papildyti.
Kūrinio esmė labai paprasta: „Garbink Govindą, garbink Govindą, Govindą garbink. O kvaily! Jokios Rašybos taisyklės neišgelbės tavęs mirties valandą! Neišgelbės tikrai!“ Vertimas lietuviams: „Garbink Praamžių, garbink Praamžių, Praamžių garbink! O kvaily! Joks taisyklių rinkinys neišgelbės tavęs mirties valandą! Neišgelbės tikrai!“
Po devynerių metų buvo gera vėl bendrauti su Pasaulio Mokytoju Šankara. Esminiai dalykai nesikeičia. Tiesa paprasta. Jokios taisyklės tavęs neišgelbės. O kas išgelbės?
***
Čia galima atsisiųsti vertimą:
***
Vaikas prie savo vaikiškų žaidimų prisirišęs, jaunuolis visą laiką paskiria merginoms, senoliai atsisveikina keliaudami anapus su begale minčių apie praėjusius laikus. Štai viskas! Kada gi rasi laiko, kad pažintum Aukščiausiąjį Neišreikštą (Parambrahmaną) – anapusinį Suvokimą?
Paaiškinimai: Gan dažnai nugyventi metai žmonėms neprideda Suvokimo. Iš savo gyvenimo patirties jie nesugeba išgryninti Išminties, dangiškojo patyrimo taip ir likdami savųjų menamybių – troškimų bei prisirišimų ir nuomonių – nelaisvėje. Vaikai žaidžia, jaunimas vaikosi vėjus – ir tai mum rodos normalu – jie gal dar turės laiko susivokti. Tačiau skaudu matyti senus žmones, likusius savojo nesuvokimo nelaisvėje, netgi tapusius ligotais ir piktais, besigręžiojančiais į praeitį ir nematančiais dabarties kaip viršlaikės Amžinybės. Taip ir neperžengusiais savo riboto suvokimo ir prisirišimų, nuomonių ir minčių.
Todėl kiekvienas amžiaus tarpsnis yra tinkamiausias laikas pažinti Mokytoją ir jį priimti širdimi. Tuomet, išlaisvinus širdį ir suvokimą Mokytojo agnos šviesoje, dingsta riboto suvokimo sukurta kančia. Žmogus yra gimęs laisvei ir džiaugsmui. Šio džiaugsmo nėra praeityje ar ateityje. Jis yra dabarties akimirkoje – čia ir dabar. Kol žmogus gyvas – jis gali susivokti. Geriausias laikas tam yra DABAR. Mokytojas vis primena – gyvenimas trumpas, atskirkite pelus nuo grūdų ir raskite laiko svarbiausiam darbui šiame gyvenime – pažinimui, kas gi esate iš tiesų. Pažinti šį Parambrahmaną reiškia rasti atsakymą į klausimą, kas aš esu.
Kada gi rasi laiko Savęs pažinimui ir priėmimui?
***
Iš baigiamojo žodžio
Dvilypis mąstymas drasko žmogų į dalis. Tai ypač jaučiame šiais laikais. Skirstymas į gerus ir blogus, remiantis vien savuoju vidinio savininko (ego) išreikštu ribotu ir asmenišku suvokimu, yra labai įsišaknijęs. Ir tai – piktumų ir daugumos žmonijos kančių priežastis. Ji kyla iš nesupratimo, iš negebėjimo priimti pasaulį, kuris pasireiškia labai įvairiais vienos tikrovės atspindžiais. Tokį, koks jis yra. Neteisti ir nevertinti pagal savo asmenišką ir ribotą supratimą. Ne skirtumų ieškoti, o vienijančio Prado, Tikrojo Suvokimo. Už besikeičiančių skvarmų įvairovės pamatyti Tai, kas nesikeičia.
Šankara teigė, jog visa Kūrinija yra Viena. Viskas yra Neišreikštojo sąmonė, arba Brahmanas. Brahmanas neturi jokių savybių, jis nepasiekiamas protui, yra už laiko, erdvės ir priežastingumo, buvoja jų neapribotas ir negimęs. Tačiau tai yra visos apreikštosios kūrinijos Šaltinis. Visa iš jo išeina ir į jį sugrįžta. Šis Suvokimas – tai nedvilypė Vedų Žinojimo pabaiga (Advaita Vedanta), ši džnana (žinyčia) kuri neturi pradžios ir pabaigos, neturi priežasties. Yra tik Brahmanas ir tik jis yra tikrovė. Žmogaus Dvasia (Atman) yra tapati šiai Neišreikštai Sąmonei (Brahman). O šis mūsų kasdienis gyvenimas yra maja, arba regimybė. Jis praeina, lyg sapnas. Šios regimybės šydas aptemdo žmonių protus ir jie nebesuvokia savosios prigimties, pradėdami tapatintis su kūnu, protu ir jausmais. Iš tokio riboto suvokimo gimsta kančia, kuri yra pagimdyta Nežinojimo (Avidya).
Tokia “būtovės” kančia mūsų laikais labai paplitusi ir kartais pasireiškia įvairių vadinamųjų “depresijų” ir kitų negalių skvarmomis. Kai Dvasiai tampa nejauku savąjame apvalkale -skafandre-kūne, ji vis garsiau apie tai praneša ir lyg kviečia Tikrajam Suvokimui. O susikurta tapatybė, šis savininkas (ego) kamuojasi ir kenčia, vis bandydamas susidėlioti gyvenimą pagal savo nesibaigiančius norus ir įsivaizduojamus poreikius bei lūkesčius. O gyvenimas vis nesidėlioja taip, kaip nori ši menama tapatybė. Ir kančios tampa dar daugiau, kol šio skausmo-malonumo kūno indas netampa sklidinas. Tik Mokytojo malonė padėti gali ! Teatsiunčia jis žmonėms galimybę atskirti, kas Tikra, o kas praeina! Ir priimti savo gyvenimus ir pasaulį be išankstinių sąlygų bei priekaištų artimiesiems, draugams, sutiktiesiems. Vidinis persikeitimas, atgaja yra visų išorinių pasikeitimų sąlyga.
***
Yra išlikęs pasakojimas apie “Garbink Govindą” sukūrimą. Vieną dieną Šri Šankaračarija kartu su savo mokiniais ėjo Varanasio (senasis miesto pavadinimas – Kašis) gatve. Eidamas pro šalį, išgirdo senojo sanskrito rašybos, gramatikos žinovo – pandito balsą, aiškinantį sanskrito rašybos taisykles. Jam pagailo sėdinčio po medžiu seno žmogaus, leidžiančio savo paskutines dienas protinėse pratybose. Tegu bent senatvėje jis atsidėtų maldai ir Neišreikštojo suvokimui!
Mokytojas priėjo prie senolio ir patarė gilioje senatvėje negaišti laiko rašybos taisyklėms, bet nukreipti žvilgsnį į Neišreikštąjį per maldą ir meditavimą. Ir tuomet Adi Šankara suprato, jog ir daugelio kitų žmonių ne geresnė padėtis… Jo galvoje pradėjo suktis eilės… bhajagovindaṁ bhajagovindaṁ govindaṁ bhajamūḍhamate samprāpte sannihite kāle nahi nahi rakśati ḍukṛñkaraṇe… ir jis iš karto išdainavo senajam raybos žinovui pirmuosius 12 posmų. Vėliau, pasak legendos, įkvėpti mokytojo pavyzdžio, po vieną posmą sukūrė ir jo mokiniai…
Šri Adi Šankaračarija paprastais žodžiais, eiliuotu pavidalu paaiškina, kad mūsų požiūris į gyvenimą yra neteisingas iš esmės ir kaip suvokti teisingai. Mes paskendę regimybėse, vaikydamiesi proto ir juslių reikalaujamų medžiaginių ir protinių ar jausminių tikslų, užmiršdami dvasingumą ir maldą, pratybas. Laikas bėga tuščiai, o žmonės vis kartoja senas klaidas. Vis nerasdami laiko dvasingumui, savęs atskleidimui, atgajai.
Bėga amžiai, žmonės visada lyg ir tie patys, ateina ir išeina, o šios eilės mus įkvepia Platesniam Suvokimui taip pat, kaip tai darė ir VIII amžiuje. Mokytojo Žodis veikia ir šiandien, todėl „Garbink Govindą“ yra žinomas kaip “moha mudgāra” – tai, kas pašalina regimybes. Mokytojas kalba aiškiai, tiesiai ir tvirtai. Gal kažkam pasirodys negailestingai. Taip Guru sudaužo mokinių ego ir kvailas menamybes, pašalina Nežinojimo (Avidya) uždangą, kviečia paskui save siekti Tiesos ir Suvokimo. Pažiūrėjus atidžiau, šiose eilutėse jaučiama Mokytojo užuojauta žmonėms, nuspalvinta lengvu sąmoju. Iš tikro jis, Pasaulio Mokytojas, yra švelnus ir mylintis žmones, kokie ir šiandien yra Indijos Mokytojai.
Šankaračarija vis pabrėžia, kad bet koks žinojimas ir veikla be dvasinių pratybų ir vidinės Esaties pajautos yra netikras ir beprasmiškas užsiėmimas. Jis kviečia nesivaikyti miražų bei netikrų, praeinančių tikslų, tačiau gyventi dvasinį gyvenimą, išgryninti savo Vidinį Ketinimą ir veržimąsi perplaukti samsaros vandenyną. Mokytojas kviečia pagaliau surasti laiko pažinti Neišreikštąjį (Parambrahman).
Vėliau šioms eilėms buvo sukurta muzika ir jos giedamos kaip badžanai, gimnai. Šie posmai suskirstyti į dvi dalis – dvādashapaJNjarikā (1-12) ir charpaTapaJNjarikā (visi kiti). Šie badžanai – tai Advaita Vedantos pasaulėvydos esmė, išdėstyta paprasta ir žmonėms suprantama skvarma. Ne “aukštoji” filosofija, o paprasti ir draugiški patarimai, kaip derėtų elgtis kasdieniame gyvenime. Eilės skatina užduoti klausimus sau pačiam bei, svarbiausia, būti atviram bei sąžiningam pačiam sau. Ir galbūt Viešpaties Mokytojo Malone gauti atsakymus bei paskatinimą pakeliui į Suvokimą. Šri Šankara nerašė tiesiog eilių ar “paprastų” meno kūrinių. Tai yra gyvoji jogos agna. Pasaulio Mokytojo atnešta į Žemę dvasinė galia, iki šiol padedanti žmonėms pašalinti Nežinojimą ir atsiverti Žinojimui. Tai lyg priemonė ir kelio ženklai, padedantys keliauti savęs tikrojo link. Ir galbūt suvokti, kad nei kelio, nei kelionės nėra. Kas yra tas, kuris keliauja? “Kas tu? Kas aš esu? Iš kur atėjęs? Kas mano motina? Kas tėtis mano? Galvoki apie tai, išsiugdęs tikrąjį Suvokimą”, – kviečia Mokytojas bei jo mokiniai.
Daugiau kaip po tūkstančio metų šį esminį Žinojimo (Jnana) jogos klausimą – kas aš esu? – iškėlė didysis Indijos jogas ir šventasis Ramana Maharišis. Atsakymo nerasite protu: aš esu tas arba kitas. Atsakymas į šį klausimą yra dvasinė patirtis-išgyvenimas. 2006 metais teko aplankyti nuostabų Jnana (Žinojimo) jogos ašramą Himalajuose. Jį įkūrė vienas iš svamio Šivanandos mokinių svamis Čaitanjananda. Ašramo vyresniojo paklausiau, kokias pratybas jie atlieka šiame ašrame. Buvo atsakyta, jog tai yra Šri Adi Šankaros rašinių skaitymas ( skaitymas drauge balsu bei asmeniškas). O tada skaitovas siekia susilieti su rašinio agna, įeiti į jo anapusines gelmes, susilieti su aukščiausiuoju Žinojimu, pats tapti juo…
Om Prajnanam Brachma – Om, Aukščiausioji Išmintis yra Brahmanas.
R.G.Narajanas, 2010 02 27/ 2019 07 21
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt