Kartą sutikau žmogų. Keistas tai buvo žmogus. Norėjau praeiti pro šalį, tačiau jis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir ėmė kalbėti. Lyg man, lyg pats sau… Taip jis kalbėjo:
- Įvairių žmonių sutinku. Vieni galvoja, kad eina dvasiniu keliu, bet neina. Kiti apie tai iš viso negalvoja, bet tuo keliu eina. Vieni sako – „pergyvenu dvasinių pasikeitimų laikotarpį“. Pasižiūriu įdėmiau – jokių pasikeitimų, tik jausmai linguojasi. Sūpuojasi žmogus jausmų sūpynėse… Jo siela siekia aiškumo, tyrumo, tačiau jausmai/jutimai temdo akis. Susitapatinęs su jomis, jis ir toliau „transformuojasi“. Jausmų pasaulis – tamsus vanduo, tame tamsiame vandenyje visokia žuvis gyvena. Gal išsisups ir suvoks, kas tikra, o kas ne. Palikim tai Aukščiausiųjų pasaulių Malonei, nevertinkim. Mylėkim – ir priartinsim tą dieną, kai supynės sustos.
Žiūrėjau į jį kiek nustebęs. Juk visai neturiu laiko! Esu labai užsiėmęs žmogus, bėgu tvarkyti verslo reikalų, gi šeimą reikia išlaikyti… Bet kažkodėl stoviu vietoje.
- Yra dar labai užsiėmusių žmonių padermė, labai jų daug šiais laikais. Vis bėga kažkur, – patys nuo savęs, kad tik vieni neliktų. Tik lieka vieni – tuojau įsijungia muziką ar televizorių. Protą vis kreipia išorėn. Būti „užsiėmusiu“ – labai sunki dvasinės ligos skvarma. Reikia gydytis, – ir su malonia šypsena man linktelėjo.
Dar labiau nustebau. Jis ką, mintis skaito? Negi aš ligonis?
- Tie užsiėmę žmonės visiškai sveiki medicinos požiūriu, – nė nemirktelėjęs tęsė jis, – tačiau jei žvilgteltum į tokį iš aukštesniojo pasaulio stebyklos, pamatytum visą jų kančią, kurią ir vadinu liga.
Žiūrėjau į jį ir tylėjau. Nežinojau, ką sakyti. Bet koks mano žodis jo žodžių erdvėje būtų atrodęs dirbtinis, apsimestinis ir netikras. Seniai žinojau, kad nebenoriu daugiau taip gyventi. Seniai atidėliojau sprendimus…
- Gal kada vėliau… gal kitais metais, – dažnai sau kartodavau mintyse.
O dabar pasirodė Jis, tas keistuolis.
- Būna dar kitaip, – tęsė toliau nepažįstamasis, – šiais laikais daug „protukų“, kurie gyvena savo proto, susikurtų ar primestų iš išorės sąvokų (koncepcijų) nelaisvėje. Jie viską žino. Jei jau viską žino, tai ir mokytis nebereikia. Tokie jau tik gimę buvo visko išmokę. Tada jie eina mokyti kitus. Ir įdomiausia, tai, jog jų klauso. Štai tau dar vienas „sėkmės mokytojas“. Protas siauras, bet labai vikrus, greit prisitaiko, apgaudinėja žmogaus sielą. Tačiau ateina laikas, siela ima busti… saulelė pašviečia ir proto užtvaros griūna.
- Atitinku visus tris paminėtus žmonių tipus, – staiga pagalvojau, – esu jausmingas, protingas ir labai užsiėmęs, – šyptelėjau sau į ūsą…
- Išeitis labai paprasta, tiek paprasta, kad daugelis netiki, ieško sudėtingų vaistų, pratybų, keliauja pas užjūrio mokytojus.
- Kokia gi ta išeitis? – ištariau pirmuosius savo žodžius mūsų „pokalbyje“.
- Išeitys yra netgi dvi. Pirmoji – nusimesti svarbumą. Antroji – imti stebėti, iš tiesų stebėti.
- Kas per kvailystės, – pagalvojau, – ką dar stebėti? Kaip galima nusimesti svarbumą? Juk yra žmogaus gyvenime tikrai svarbių dalykų? Mano darbas, mano šeima, vaikai…
- Dar susitiksim, – tarstelėjo ir apsisukęs ant kulnų nuėjo.
- - Palauk, – norėjau sušukti jam pavymui, tu taip nieko ir nepaaiškinai…
Tačiau tylėjau, žiūrėdamas į tolstančią negrabią figūrą.
Praėjo keletas mėnesių. Tas susitikimas kažką pakeitė manyje. Nusprendžiau keistis, ieškoti atsakymų į jau seniai man kylančius klausimus. Kodėl gyvenu lydimas kančios ir nepasitenkinimo, juk turiu viską – darbą, šeimą – tačiau kažkas lyg „graužia“ iš vidaus? Širdyje brendo pasiryžimas. Ėmiau lankytis dvasinėse pratybose, paskaitose ir užsiėmimuose, ieškodamas atsakymų į būties klausimus. Vis prisimindavau „nusimesk svarbumą“, „stebėk save“…
Po gerų metų vėl Jį sutikau. Nuėjau į paskaitą, kurią, kaip pasirodo, vedė jis. Po užsiėmimo pasilikau.
- Sakiau, jog susitiksim, – šyptelėjo jis, – dabar tu pasiruošęs.
- Kam pasiruošęs? – paklausiau kiek sutrikęs.
- Suvokimui, – atsakė jis trumpai.
- Niekas man taip ir nepapasakojo apie svarbumo nusimetimą ir stebėjimą, – pasakiau.
- Niekas ir neturi nieko sakyti, – Stebėtojas pats sau pasakoja apie save, – jis įdėmiai nužvelgė mane.
- Stebėtojas yra tavo tyroji sąmonė, tavo tikrasis „Aš Esu“ – atmetus mintis, jausmus ir svarbumą. Tai, kas lieka, yra „Aš Esu“. Ši sąmonė stebi aplinkinį pasaulį, savo svarbumus, pojūčius ir mintis. Tačiau nesitapatina su jomis. Jausmas ir mintis niekam nepriklauso. Ji būvoja beribėje galimybių erdvėje. Tu esi lyg radijo imtuvas, savaisiais virpesiais prisitrauki atitinkamus minčių zip. Prote šie „zipai“ išsiskleidžia, tu tas mintis pasisavini, vadindamas jas savomis. Mintys sukelia jausmus. Po to seka veiksmas – atoveiksmis. Taip ir sukasi pasaulis. Stebėk neprisirišdamas, nesisavindamas. Stebėk, lyg tavęs tai neliestų, stebėk lyg kino filmą – visą savo vidinį ir išorinį gyvenimą. Gali daryti ką ir kaip tinkamas, tačiau stebėk. Stebint pamažu atsiras nedidelis atstumas tarp Stebėtojo ir to, kas stebima. Tai bus kelio pradžia. Svarbumas yra tavo savininko, tavo ego išraiška. Tu susikūrei įvairias sąvokas, dalis jų tau primestos nuo vaikystės. Namuose ir mokykloje tau aiškino, ką turi daryti, o ko neturi, kas yra gerai, o kas blogai.
- Negi visa, ką iki šiol žinojau, yra netiesa, – paklausiau.
- Visai ne, tiesiog tai visai kitoks gyvenimo pjūvis, tai ne pasaulėžiūra, o pasaulėvyda. Žvilgsnis iš savosios šerdies. Ta Ašis visada rami, jis stebi, liudija, neteisia ir nevertina. Ten gyvena tylusis džiaugsmas ir dar kai kas…
- Suprantu, kas yra džiaugsmas, kiekvienas esame tai patyrę. Tačiau džiaugsmas nebūna tylus, – tarstelėjau kiek nustebęs, – juk tai emocija, kurią, pasak jūsų, reikia stebėti.
- Tai ne jausmai, o tai, ką rasi atpažinęs savo neramų protą ir netvarkingus jausmus, pasiekęs pirminę darną. Tai tikra, natūrali sąmonės būsena, būdinga vaikams pirmaisiais gyvenimo metais, kol dar protas ir patirtys neužgožė pirminio suvokimo. Stebėk, liudyk neįsitraukdamas ir sužinosi, kas yra tylusis džiaugsmas. Gi svarbumo nusimetimas yra betarpiškai susijęs su stebėjimu. Negaliu tau pasakyti – daryk taip ar daryk kitaip. Turi pajusti erdvę už šių ištartų žodžių. Tu tai jau gali. Svarbumas yra darnos principo pažeidimas. Svarbumas yra prisirišimas. Štai tu galvoji – mano darbas man labai svarbus. Tačiau tai tik mintis, tai tik prisirišimas. Paleisk prisirišimus ir daryk geriausia, ką sugebi, be lūkesčių, be atlygio troškimo, dirbk, ir priimk visa, ką tau gyvenimas suteikia. Atlygis ateis pats.
Mano protui tai buvo gana painu. Tačiau už proto ėmė skleistis kažkokio kito, anksčiau nepažįstamo susivokimo erdvė. Jis kalbėjo, o aš ėmiau suvokti, nors tas suvokimas buvo kitoks nei protinis, man anksčiau įprastas. Protas lyg nurimo, jis susitaikė, kad ne viską supranta, aptilo vidinis pokalbis prote ir nesibaigiantys klausimai. Tada ėmė skleistis to kito suvokimo erdvė. Sunku tai žodžiais apsakyti. Jis kalbėjo, o aš Žinojau. Kartais žinojau visai ne taip, ir ne tai, ką, rodos, jis kalbėjo. Tiesiog pradėjau jausti, ką reiškia „stebėti“, ką reiškia „nusimesti svarbumą“…
- Šis pasaulis, tai mūsų bendruomeninis sapnas, – tęsė Jis, – mes miegame, tame sapne pasauliai kuriasi ir griūva, o mes miegame, tas miegas labai gilus, mes juo užsiėmę, jis mums svarbus, nes atrodo tikras. Ir iš tikro… dauguma iš mūsų nenori atsibusti. Ne tik kad nenori – jie visaip priešinasi, daro viską, kad tik neatsibustų, kad ta regimybė – iliuzija tęstųsi. Tai žmogaus prigimties dalis. Tačiau yra žmonių (ir jų vis daugėja), kurie ima ilgėtis, žiūrėdami į žvaigždes, veržtis kažkur, nežinia kur. Pasirenka savo kelrodę žvaigždę, deda žingsnį į nežinomybę, pajutę kvietimą, šaukimą – eina į Visatos Džiaugsmo Šaltinį. Nors pradžioje gal būt yra tik begalinis ilgesys… Štai ir tu – vienas iš jų…
- Na… nežinau, – pagalvojau sau, – gyvenimas mane laiko įsikabinęs, šeima, vaikai, darbas. Tiesa, jaučiu tą ilgesį, jaučiu žinojimo troškimą, ne tų informatikos prisotintų žinių, o tikro Gyvo Žinojimo. Taip, širdy jaučiu, kad greitai viskas pasikeis…
- Visi žmonės turi savus gyvenimus, savus likimus. Aplink gyvena tie, kuriais dera rūpintis. Kas tau gali pasakyti, kas „dera“? Tu pats. Jau minėjau – Žinojimas nėra tai, ką reikia daryti. Tai giluminė dvasinė Pasaulėvyda. Būtent iš pasaulėvydos, iš suvokimo gimsta darymas, o ne atvirkščiai. Atėjus susivokimui, gyvenimas irgi keičiasi. Viskas išsigrynina, susidėlioja savo pirminėmis skvarmomis. Meilė lieka, prisirišimai nukrenta. Pareiga jau nebėra pareiga. Kokia gali būti pareiga tam, ką mes mylime? Tai džiaugsmas, padėti žmonėms – artimesniems ir tolimesniems. Tai tas pat, kas padėti sau. Juk tai tik matymo klausimas. Nukritus apribojimams ima nykti savas – svetimas riboženkliai. Juk matai, mūsų protėviai naudojo tą patį žodį – skandą Sva, kad išreikštų tiek „savo“, tiek „svetimo“ apibrėžimą. Visi sutiktieji – Dangaus siųsti tau. Tai tavo „karminiai“ mokytojai, mokytojai per įvykius…
Klausiau tų paprastų žodžių ir jaučiau džiaugsmą ir ramybę viduje.
- Gal tai ir yra tas „tylusis džiaugsmas“, – galvojau sau.
Negalėčiau pasakyti, jog tai, ką jis kalbėjo, man buvo visiškai nauja. Tačiau KAIP jis kalbėjo, buvo kažkas už ištartų žodžių reikšmių…
- Turiu tau pasakyti dar kai ką, – pridėjo Jis, – senovės šventraščiai kalba apie penkis kančios šaltinius. Tu gi nori suvokti žemiškosios kančios šaknį? Savo kančios šaknį. Įdėmiai klausykis. Taigi, yra penkios kančios priežastys. Pirmoji – tai nežinojimas. Kas yra tas „nežinojimas“? Nežinojimas – tai sąlyginis žinojimas, galvojimas, jog pasaulio dalis yra visas pasaulis. Aukščiausia tiesa yra vienovė, bendrystė, už proto už visų apribojimų. Aukščiausia tiesa neturi žodžių, tai Gyvoji patirtis. Skaldymasis, kurį atlieka protas, tai galvojimas, jog tavo subjektyvus pasaulis yra objektyvus, tavo nuomonė teisingiausia. Tu – neklystantis ir visažinis ir t.t. nežinojimas yra dalis, o Žinojimas Visuma. Nežinojimas yra laikinas, o Žinojimas Amžinas. Nežinojimas visuomet su kažkuo tapatinasi, o Žinojimo pamatinė savybė – laisvė. Rytų šventraščiuose taip parašyta: „Žinok, kad esi laisvas, amžinai ir iš tikro laisvas, laisvas nuo „Aš“, laisvas nuo „Mano“, kai žinosi tai savo širdyje, tuomet nebeliks nieko – tu būvosi labai ramus, lyg pats būtum išsibaigęs.“ Tokia tai laisvė, – jis kiek patylėjo, žvelgdamas kažkur į tolį, lyg kiaurai sieną.
- Su tuo, kas pasakyta anksčiau, susijusi antroji kančios priežastis. Ji šaukia: tai „aš esu kūnas, protas ir jausmai“ pojūtis. Tu tapatiniesi su kūnu ir protu, savo jausmais ir pojūčiais. Imk juos stebėti, nusimesk svarbumą – tai ir bus kelio į Žinojimą pradžia… Kas tu esi iš tiesų? Vieni sako, jog „aš“ esu žmogus, esu vardas ir pavardė, esu lietuvis, pagaliau esu viskas, esu Visata. Ir tai proto triukas – jis vis siekia susitapatinti su kažkuo, nesvarbu su kuo, su žmogumi ar su Visata. Jis sako – aš esu … ir pasako kas. Žinoma, tapatinimasis su kažkuo didesniu, nei kūnas ir protas yra kelias teisinga kryptimi. Visgi… gal ir nėra jokio kelio? O jei sustojus, pasakant AŠ ESU. Tiesiog AŠ ESU. Ir viskas. Pabandyk. Senovės išminčiai naudojo įvairius triukus „užgesinti“ protą. Vedose užrašyta mantra „Tat Tvam Asi“ – tu esi Tai. Kas yra tai? Nežinia. Dzen budistai į klausimą „Kas aš esu?“ atsako – nežinau. Tiesiog nežinau. Mes pripažįstame, kad protas nežino. Ir nusiraminame. Nežinau. O tame nežinau slypi „antrasis dugnas“ – ne-Žinau. Tačiau jis ne protinis-intelektualinis, jis yra grynoji patirtis. Nežinau, tačiau Žinojimas yra manyje, per mane.
- Kas tu esi? – paklausė jis, švelniai žiūrėdamas man į akis.
- Nežinau, - atsakiau jam ir abu kažkodėl ėmėme kikenti, – ne-žinau….
***
Tai, ką išgirdau, buvo gana paprasta suprasti. Tačiau jaučiau, jog paprastai protaudamas kažką prarandu. Išėjau į lauką gana sutrikęs. Kaip įmanoma nusimesti svarbumą, jei tau kažkas yra svarbu? Kaip įmanoma stebėti, jei tu išgyveni patyrimą? Ir tuo pačiu, ta keista būsena, spontaniškai ištarus „nežinau“, tas nežinia iš kur atsiradęs kikenimas be jokios priežasties. Visada laikiau save rimtu žmogumi, darbas ir pareigos įpareigojo laikytis atitinkamai. Kikendamas kartu su Juo prisiminiau, jog būtent taip elgdavomės ankstyvoje jaunystėje… gal tikrai kažką esu užmiršęs, kažką praradęs?
Nesimatėm keletą savaičių. Žinoma, meditavau, užsiiminėjau įvairiomis jogų pratybomis. Kažkas keitėsi. Negaliu žodžiais įvardinti, tačiau keitėsi mano požiūris į pasaulį, pradėjau ramiau į viską žiūrėti. Tirpo aštrūs požiūriai, noras kaltinti aplinkinius. Aplinkos priekaištai irgi ėmėsi atrodyti mažiau reikšmingi. Vis daugiau dėmesio kreipiau į save, savo elgesio priežastis, mintis, jausmus, reakcijas. Bendraudamas su žmonėmis pastebėjau, kad turiu trumpą akimirką, kai galiu nuspręsti, atliepti-reaguoti ar ne į vieną ar kitą aplinkinių „iššūkį“. Tikrai žinau, kad anksčiau nebuvo net tos trumpos akimirkos – atliepdavau iškart, be jokio pasirinkimo.
Išmokau stebėti savo mintis, prie jų neprisirišdamas, galėdavau stebėti, kaip jos atsiranda ir išnyksta. Jausdavau, kad mintis turi nepriklausomą nuo manęs gyvenimą. Jos ateina ir išeina. Su vidine šypsena padėkodavau už apsilankymą. Pasitaikydavo minučių, kai mintys kažkur išnykdavo. Ta bemintė būsena man patiko, nors trukdavo labai trumpai.
Kai vėl susitikome Jis nusišypsojo savo plačia šypsena ir tarstelėjo:
- Matau jau nesi toks svarbus, kaip anksčiau. Ir būvos pratybų ėmeisi…
- Kas ta būva? Niekada apie tokią negirdėjau, – nusistebėjau.
- Viskas labai paprasta. Būva – tai sąmoningas buvimas dabarties akimirkoje, ne meditavimas, ne „kažko“ veikimas (net jei ir kažką veiki, ar protas ir jausmai „veikia“), tai normali žmogiška būsena. Kai kiek nurimsta protas ir jausmai, ši būsena, kurią vadinu būva, atsiranda beveik savaime. Užsiėmimuose pateikiu tokį būvos apibrėžimą „BŪVA – kai žmogus ŽINO, kad YRA kiekvieną amžinybės akimirką, ši būsena nepriklauso nuo atliekamo darbo, veiklos, meditavimų ar kitų pratybų ir pati save išlaiko nuolat. Jei akimirkos Būva išgyvenama pilnai, akimirkos susilieja į patirties upę, kuri teka už laiko ir proto (koncepcijų) riboženklių.“ Štai taip.
- Suprantu, apie ką kalbate, – pasakiau su įkvėpimu, – tačiau juk labai sunku tą būvą išlaikyti nuolat?
- Pradžioje viskas sunku. Į kalną kopti sunku, nuo kalno ristis lengva. Tik to vyksmo išdavos skirtingos. Į kalną lipi pamažu, užlipęs gali grožėtis nuostabiais vaizdais, kvėpuoti aukštikalnių oru. O nusiriti greitai, bet išdava – sumušimai ir mėlynės. Būva yra akimirkos pojūtis. Ji susideda iš akimirkų, kurios yra viena akimirka, didelė ar maža – jokio skirtumo. Svarbiausia – pradėk.
- Pamažu ėmiau suvokti, ką reiškia nusimesti svarbumą ir kaip stebėti, – tariau jam su dėkingumu.
- Iš tiesų… juk svarbumas tai tiesiog paties savininko-ego susireikšminimas, tai puikybė (religijos mėgsta pabrėžti, jog tai didžiausia iš nuodėmių). Nevadinu to nuodėme. Nevadinu to puikybe. O sakau – nusimeskite svarbumą kaip sudėvėtą drabužį ir apsivilkite naują rūbą.
- Ir koks tai rūbas? – savaime paklausiau.
- Šis rūbas turi daug atspalvių. Svarbumo nusimetimas nereiškia perėjimo į jo priešybę, atseit, „man į viską nusispjaut“, kaip kartais sakoma. Tai vidurio kelio paieška.
Žinoma, net „nusimesti“ yra ne visai tinkamas žodis. Nieko nereikia mėtyti, – kas yra, tebūna. Tik atpažink tą svarbumą. Šis „svarbumas“ neatsiejamai susijęs su stebėtojo būsena. Kol tau kažkas „svarbu“ – tol tu nesi stebėtojas (stebėsenos būsenoje). Gal kažkas galėtų paklausti, o kaipgi su svarbiais gyvenime dalykais? Taigi atpažinus menamą (proto/jausmų) būseną „man tai svarbu“ – tikrai svarbūs dalykai sprendžiasi daug veiksmingiau, beveik savaime, sąmoningumo tėkmėje. O nesvarbūs, kuriuos anksčiau protas laikė svarbiais, ištirpsta arba stoja į savo vietą. Taigi, šis „nusimetimas“ yra atpažinimas. Atpažink, pastebėk – ir palik viską, kaip yra. Pamatysi, kas bus…
Nusiraminimas, būva, tylusis džiaugsmas, suvokimas, geranoriškumas, meilė be skiriamųjų riboženklių – štai to rūbo atspalviai. O dabar noriu tau priminti penkias kančios priežastis. Pirmąsias dvi tu jau suvokei – tai nežinojimas ir tapatinimasis su kūnu, protu ir jausmais bei pojūčiais. Trečioji ir ketvirtoji priežastys – trauka prie to, kas malonu ir gražu ir atstūmimas nuo to, kas nemalonu ir negražu. Protu suprantame, jog tai sąlyginiai dalykai. Išoriškai gražus žmogus gali būti piktas ir kerštingas „svarbuolis“. Gal ne tiek simpatiškame kūne (nors ir tai labai subjektyvu) – gali slėptis pati nuostabiausia siela. Žmogus – lyg biokompiuteris. Ši programa jam padeda gyventi. Pavyzdžiui, atskirti valgomą maistą nuo atmatų. Tačiau tam, kad įtvirtintum ramybę, turėtum ir šiuos dalykus imti stebėti, suvokdamas jų sąlygiškumą. Tai reiškia – pradėti priimti pasaulį tolygiau, nesiblaškyti tarp priešybių, lyg už virvučių tampoma lėlė.
- Iš tiesų dažnai žmonės sako, atseit, „šitas man patinka, o šitas – ne“. Ir iš įvairių jogų dažnai girdžiu „gera energija, ji man tinka, o šita bloga – man netinka“…
- Iš tiesų ta „netinkanti“ energija gal tuo metu gal labiausiai ir tinka, nes valo, skaidrina žmogų. Beje, lietuviškai „energija“ yra agna… Kartais pats vyksmas juk būna gana nemalonus. Tik po to, ištvėrus, ateina palengvėjimas ir kitas darbo su savimi laikmetis. Vaistai visur tie patys – stebėjimas ir svarbumo nusimetimas/atpažinimas. Tiesiog neminiu tų pratybų, kurios padeda tas dvi įtvirtinti per veikimą – įvairūs meditavimai, maldos, šventieji šokiai, jogų pratimai. Daug visko. Rinkis pagal skonį. Tik prisimink, jog ne viskas auksas, kas auksu blizga ir ne viskas netinka, kas, tau rodos, iš tiesų lyg netinka. Stebėk savo atliepimus/reakcijas. Ar kažkurių iš pratybų vengimas nėra noras susikurti sau „patogumo erdvę“ ir išvengti valymosi ir atgajos? Na, o paskutinę kančios priežastį palikime kitam kartui, jos šaknis labai gili…
***
Laukiau kito mūsų susitikimo, tačiau dėl mano darbinių aplinkybių jį teko atidėti. Niekada nežinai, kada iš tiesų sutiksi žmogų, su kuriuo esi sutaręs susitikti rytoj. Praėjo keletas mėnesių, turėjau išvykti į svečias šalis. Vis prisimindavau mūsų pokalbius, vis giliau manyje skleidėsi suvokimas. Gal tik man taip atrodė? Kai apnikdavo abejonės, paklausdavau savęs:
- Kas aš esu?
Ir pats sau atsakydavau:
- Nežinau.
Ir tuo metu, net nežinau kodėl, mintyse iškildavo medituojančio Budos vos pastebima šypsena. Ne-žinau…
Pagaliau susitikome vėl. Šiame pasakojime praleidžiu mažiau reikšmingas smulkmenas, kad susitelktume į esmę, į tai, kas esmingo buvo pasakyta.
Jis labai apsidžiaugė vėl mane pamatęs. Ir aš džiaugiausi. Juk ir mūsų pokalbis dar nebaigtas.
- Ką gi, pagaliau laikas užbaigti šį mūsų užsitęsusį pokalbį, – ištarė jis su lengva šypsena, – mano mokymas paprastas.
- Kaip jis vadinasi? – paklausiau.
- Pavadinimai nėra svarbūs. Indijoje tai galėtų būti pavadinta Džnana joga, lietuviškai Žinios joga, mūsų krašte tai buvo vadinama Žinyčia, kartais - vyda arba vydija. Tai dvasinis matymas, kai pasaulėžiūra (žinojimo atspindys) ir pasaulėjauta (meilės atspindys) tampa viena – pasaulėvyda. Kai teorija ir praktika susilieja į patirties srautą.
- Įvardinsiu tau ir penktąją kančios priežastį. Ji, kaip minėjau labai gili, nes susijusi su mūsų asmenybės šešėline puse. Tuo, ką K.G.Jungas įvardijo „šešėliu“. Ši priežastis – tai noras gyventi ir baimė numirti. Tai yra taip pat viena iš mūsų „bioprogramų“, sąlygojanti rūšies išlikimą. Mes galime peržengti ir šį gamtos apribojimą. Juk ir Biblijoje parašyta, jog esame sukurti pagal Dievo skvarmą ir pavidalą. Reiškia, patys esame tai. Kalba ne apie tai, jog esame Dievai. Nieko nežinau apie Dievus. Tik žinau, kad esame tapatūs Visaapimančiai Visatos Išminčiai. Tik dabar miegame ir sapnuojame sapnus. Tame sapne esame save apriboję, susitapatinę su kūnu, protu, jausmais ir pojūčiais. Mes galima žengti į tą kitokį suvokimą, galime atbusti, t.y. tapti Budriais. Juk ir pats matai, kaip pasikeitė tavo gyvenimas per tokį trumpą laiką?
- Iš tiesų, – tariau iškvėpdamas, – nors man šis laikas nepasirodė toks jau trumpas. Tiek daug visko atsitiko. Ne tiek išorėje, kiek viduje. Prisiminiau save vaikystėje, rodos, tuomet buvau daug arčiau tos Esmės, į kurią dabar pamažu sugrįžtu. Supratau, kas yra Stebėtojas ir ką reiškia „nusimesti svarbumą“.
- Taaaip, – jis tarė ištęsdamas žodį, – svarbumas… juk iš tiesų viskas šventa šiame pasaulyje, svarbumas taip pat nuo skando Sva, jis priverčia suktis pasaulius. Tebūnie… kaip sakė vienas šventas žmogus „mano paslaptis paprasta – aš ne prieš tai, kas vyksta“.
Rodos, dabar mes supratome vienas kitą be žodžių. Ilgai tylėjome, besimaudydami besileidžiančios saulės spinduliuose.
- Visos penkios kančios priežastys yra susijusios ir iš esmės tai yra viena priežastis – nežinojimas, negebėjimas skirti ir atskirti, kas tikra, o kas ne. Tapatinimasis su laikinais dalykais ir dėmesio nekreipimas į tikrus ir amžinus. Tikrų poreikių pakeitimas netikrais. Pasakyčiau ir taip – tai TIKROS MEILĖS TRŪKUMAS, NEMOKĖJIMAS PRIIMTI IR MYLĖTI. O kaip išmokti mylėti? Juk negaliu tau pasakyti – pamilk tegu ir netobulą pasaulį! Tau nieko neišeis. Negaliu tau dabar parodyti, jog pasaulis tobulas. Todėl tiesiog sakau žmonėms – atsipalaiduokite, imkite stebėti aplinką, save, atpažinkit. Raminkit protą, derinkit jausmus per jogų pratybas, per judesį, šokį, būkite gamtoje. Šiame vyksme visada išlieka didelė paslaptis – niekas negali pasakyti kada ir kaip išsiskleidžia Lotosas. Didis jogas Šri Juktešvaras berods taip yra pasakęs: „Palikime Amžinybei nors keletą paslapčių. Kaipgi ribotas žmogaus protas gali paaiškinti nesuvokiamus Neišreikšto Absoliuto ketinimus?“
- Galbūt kažkada būsime viskuo ir žinosime viską? – atitariau jam.
- Gal būt… O dabar užteks pasakyti, jog kančios šaltinis yra tapatinimasis su laikinais dalykais, proto sukurtais dalykais ir užmiršimas amžinųjų. Kančios šaltinis – tai tapatinimasis su savo asmenybe, tai baimė išnykti, giliausia baimė, kylanti iš giliausių sąmonės klodų. Kad ją įveiktum reikia valios, laiko, suvokimo, ir Malonės… O gal nieko nereikia „įveikti“? Tame nėra jokios prievartos ir jos neturėtų būti šiame susivokimo vyksme. Beje, tas paminėtas kančios šaltinis yra ir visų žemiškųjų malonumų šaltinis. Iš jo ima skleistis visas pasaulio dvilypumas. Jei esi išsėmęs savo malonumų-kančių taurę, jei ir toliau veržiesi į savo bevardę žvaigždę… Viskas taip paprasta – užmerki akis, giliai įkvėpi ir iškvėpi – ir laiko nėr, tu jau belaikėje būtyje. Matyt, žmonės išsigalvojo dvasinį kelią tam, kad kuo ilgiau neateitų į tikslą, kad pratęstų malonumų-kančių seriją. Dar viena diena – dar viena serija. Ir pagaliau, kai karma išsemta – įkvėpimas, iškvėpimas ir… Tikslas yra tik kelrodė žvaigždė kelio pradžioje. Jis nurodo kryptį, bet esmingas tik pats ėjimas. Kryptis irgi ne tas žodis, kiekvienas žodis yra ribotas…
Jis vėl nutilo.
- Kas tai…gal mirtis? – paklausiau.
- Vaiskioji Šviesa, Šviesa, kurioje nėra jokios tamsos, tuštuma, kuri yra Pilnatvė, Būva be būties riboženklių. Tai tik žodžiai, kol tai nėra patyrimas. Tebūnie tau tai kelio ženklai. O mirtis… tiesiog, kaip sakė vienas išminčius „iš tikro klausimas yra ne tame, ar egzistuoja mirtis ir gyvenimas po mirties. Iš tikro klausimas yra ar jūs esate gyvas iki mirštant.“ Atgyti yra atgaja.
- Atgaja, kažkoks labai girdėtas žodis?
- Žmonės šį vyksmą dažniausiai įvardina tarptautiniu žodeliu evoliucija. Tačiau ir Darvinas kalbėjo apie rūšių evoliuciją.
- Atseit mes esame kilę iš beždžionės, o ne beždžionė iš mūsų, – nusijuokiau.
- O mes sakome – Atgaja, žymėdami dvasios atbudimą, jos skleidimąsi. Ingaja – sugrįžimas į Šventosios Motinos įsčias, kurios sanskrito kalboje įvardijamos kaip Hiranyagarbha. Abi tėkmės šventos.
- Pabaigai pasakysiu tau štai ką. Žmogus, ėmęs stebėti save ir pamažu nusimetantis svarbumą, gali rinktis. Tai jau minėjau. Atsiranda trumpa akimirka tarp dviejų reakcijų, kuri palaipsniui ilgėja. Tai trys esminiai pasirinkimai, apsprendžiantys visą tolesnį Atgajos vyksmą. Kažkam tai išeina visiškai paprastai, pasirinkimo lyg nėra – jis viduje žino, ką turi daryti. Kiti abejoja. Treti vienaip ar kitaip pasirenka sugrįžti atgal. Jei dar įmanoma.
- O būna, kad neįmanoma sugrįžti? – paklausiau nustebęs.
- Taip, būna, kai negrįžimo taškas praeitas ir būsena įtvirtinta. Tuomet žemutinė prigimtis traukia atgal, o kelio atgal ir nėr… tai gali sukelti dideles abejones ir kančias. Tai lyg sąmonės plyšimai. Palaipsniui ir tai praeina, viskas išsilygina.
- O kokie tie trys pasirinkimai? – paklausiau susidomėjęs.
- Jie šitaip gali būti įvardinti tik šventąja mūsų protėvių kalba. Pirmasis pasirinkimas: BŪTI arba PŪTI. Antrasis pasirinkimas: BUSTI arba DUSTI. Ir trečiasis: RIMTI arba MIRTI. Žinoma, tai simboliniai, suvokimą skatinantys vaistai. Priimk rimtai, tačiau su sąmoju. Minėjau, ką reiškia Būti. Jeigu tu kūnas, tu pamažu pūni, miršti. Jei protas ramus, atrandi Amžiną Giją, kur nėra mirties, yra tik skvarmų kaita. Ir pagaliau sakau – atbuskite pagaliau, tam Gyvenimui, kuriam esate skirti, kur jūsų Namai, atbuskite iš ilgo žiemos miego Amžinam pavasariui. Buskite, o ne duskite savo miestų kamščiuose ir protų kalėjimuose. Pavasaris, jis…, – čia jis nutilo.
Kiek pasėdėjau šalia, paskui tyliai atsistojau ir patraukiau laukan.
Išėjau į gatvę visiškai ramus. Minčių nebuvo, o gal beveik nebuvo. Jaučiau gyvenimo tėkmę. Rodos, žinojau kad esu ir ką reiškia žinoti – ESU. Tiesiog ESU. Esu gyvas! Tai Gyvata!!! Ėjau lėtai, paskui greičiau, paskui ėmiau bėgti. Gera buvo jausti bėgimą, taip seniai to nebuvau daręs – aš bėgu ir ta Gyvata skleidžiasi manyje, plinta po visą kūną, plečiasi ir plečiasi, džiaugiasi ir švenčia!
Bėgau ir bėgau, rodos, pats tapau bėgimu. Džiaugsmas užpildė visą mano kūną ir skleidės vis plačiau. Rodos, tapau Džiaugsmu.
Tuo metu paskutiniai saulės spinduliai tyliai tirpo už horizonto linijos.
R.G.Narajanas, 2015 m. kovo 25 d.
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt
Dzen ežeras. RG nuotr.