R.Bachas: Žuvėdrų joga

- Kur visos kitos, Salivanai? – paklausė jis be garso…

-… tūkstančių tūkstančiai žuvėdrų. Žinau. – Salivanas palingavo galvą – Aš tik tiek galiu pasakyti, Džonatanai, kad tokių paukščių, kaip tu, pasitaiko vienas iš milijono. Daugelis mūsų brendome be galo lėtai. Pereidavome iš vieno pasaulio į kitą, labai panašų į paliktajį, tuoj pat užmiršdami, iš kur atkeliavome, ir visai nesukdami galvos dėl to, kur keliaujame; gyvenome tik ta akimirka.

Ar tu gali įsivaizduoti, kiek daug gyvenimų turėjome pragyventi, kol pagaliau mumyse gimė miglotas supratimas, kad gyvenimo prasmė – ne vien tik valgyti, peštis ar siekti valdžios Būryje. Tūkstantį gyvenimų, Džonai, dešimt tūkstančių.

O po to dar šimtą gyvenimų, kol supratome, kad yra toks dalykas, kaip tobulumas, ir dar kitą šimtą gyvenimų, kol paaiškėjo, kad gyvenimo tikslas yra pasiekti tobulumą ir jį skleisti. Žinoma, tie patys dėsniai mums ir dabar galioja: mūsų būsimasis pasaulis priklauso nuo to, ką esame išmokę šiame. Jei nieko neišmoksi, kitas pasaulis bus toks pat kaip ir šis, į jį atsineši tuos pačius trūkumus, kurie ribos tavo galias ir slėgs kaip švinas tol, kol juos pagaliau nugalėsi.

- Taip, bet kas mūsų laukia toliau? Kur mes einame? Argi nėra tokios vietos kaip Dangus?

- Ne, Džonatanai, tokios vietos nėra. Dangus – ne vieta ir ne laikas. Dangus – tai pasiekta tobulybė….

- Tu, Džonatanai, priartėsi prie Dangaus tuomet, kai priartėsi prie tobulo greičio. O tobulas greitis – tai ne tūkstantis mylių per valandą ir ne milijonas, ir net ne šviesos greitis. Bet kuris skaičius – riba, o tobulybė neturi jokių ribų. Tobulas greitis, mano sūnau, reiškia būti ten.

- Atsiduri tokiame laike ir tokioje vietoje, kurioje nori atsidurti, – atsakė Vyriausiasis. – Aš esu buvęs tokioj erdvėj ir tokiame laike, kokį tik įsivaizdavau. – Jis pažvelgė į jūrą.

- Keista, tos žuvėdros, kurios atmeta tobulybės siekimą, nes siekia daug keliauti, iš tikrųjų niekur nenukeliauja, kapstosi vietoj. O tos, kurios atsisako kelionių vardan tobulėjimo, žaibiškai atsiduria bet kurioj vietoj. Atsimink, Džonatanai, Dangus – ne vieta ir ne laikas, nes tiek vieta, tiek laikas – yra tokie bereikšmiai. Dangus yra…

- Norint nuskristi minties greitumu į bet kurią vietą, – tarė jis, – reikia pradėti nuo žinojimo, kad tu jau ten…

Visa esmė, anot Čiango, liautis žiūrėjus į save kaip į kalinį, uždarytą ribotų galių kūne, kurio sparnų ilgis tėra keturiasdešimt du coliai, o veiksmai gali būti iš anksti užprogramuoti schemoje. Esmę sudaro tai, kad reikia suvokti, jog tikrasis AŠ, tobulas kaip neparašytas skaitmuo, egzistuoja vienu metu bet kuriame erdvės taške, bet kuriuo laiku.

- Pamiršk tikėjimą! – patarinėjo Čiangas. – Juk tikėjimo nereikėjo, kad galėtum skraidyti, o reikėjo suvokti skraidymo meną. To paties reikia ir dabar. Pabandyk ar sykį…

Ir štai vieną dieną, kai Džonatanas stovėjo ant kranto giliai susitelkęs, jam tapo aiški Čiango žodžių prasmė.

- Iš tikro, tai tiesa! Aš esu tobula, jokių apribojimų nevaržoma žuvėdra! – Jis pajuto didžiulį sukrėtimą ir džiaugsmą.

- Gerai! – tarė Čiangas, ir jo balse suskambo pergalės gaida.

 

Ričardas Bachas „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“.

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt