Dievo vaizdinių kūrimas, taip pat dievų žmogiškajame pavidale kūrimas, tiems, kas juos garbina, gali tapti tiek naudingu, tiek pavojingu. Protas yra nuostabus įrankis, tačiau jis lengvai nuseka paskui jausmingumą ir jam yra būdingi prisirišimai prie to, ką jis suvokia, ir baimė prieš tai, ko nesupranta.

Pavojus kyla tuomet, kai protas susitelkia į dievybės, kuriai lenkiasi, „pavidalą“, o ne į simbolinio dievybės turinio esmę. Vietoje to, kad nusilenkti dievybės savybėms ir jas vystyti savyje, žmogus gali pamanyti, kad šias savybes turi pavidalas ar stabas, arba kad jos skirtos kažkam, kas „gyveno senų senovėje“.

Žmonės nesuvokia, kad tokie simboliai, kaip „Horas“, „Kristus“ ar „Buda“, įkūnija savybes, kurios yra giliai kiekviename žmoguje – ne kažkur „išorėje“, tačiau „tiesiog čia“, kiekviename iš mūsų.

Dėl šios priežasties išminčiai išrinko tokius atitolusius nuo įprastos kasdienybės vaizdinius, kad į prisirišimą nukreiptas žmogaus protas nebūtų pajėgus „prisirišti“ prie „paveiksliuko“. Ir jam tektų susitelkti  į TURINĮ.

Pavyzdžiui, Sakalas yra Horo, Šviesos dievo, aštraus regėjimo ir greičio, simbolis. Kai mes žiūrime į sakalą, mus nedelsiant patraukia būtent šios savybės (aštrus žvilgsnis, atsparumas ir greitis, laisvė, Horas ir t.t.).

Simboliai yra nepaprastai vertingi psichologiškai, nes be jų protas negalėtų gyvuoti, veikti ir santykiauti su tuo, kas gyvena. Gilus simbolių prajautimas rodo, kad jie yra kažkas daugiau, nei paprasto išorinio pavidalo ar idėjų pavaizdavimas. Žmogaus protas suvokia objektą, pradžioje mintyse sukurdamas jo pavidalą, o paskui surišdamas šią minčių sukurtą sampratą su kitomis idėjomis ir mintimis. Kai mes galvojame apie stalą, mūsų sąmonėje iškyla toks trimatis minčių vaizdinys, kaip atrodo kėdė. Mes visai negalvojame apie raides, iš kurių sudarytas žodis „K-Ė-D-Ė“.

Tokiu būdu, simboliai yra daug labiau tinkami kuo aiškiau ir greičiau suvokti idėją arba mintį, nei rašytiniai bendravimo būdai.

Kai mes suprantame, kad esame ne kūnas, o dvasia, tampa akivaizdu, kad visos mūsų sąmonės sampratos yra tiktai išvystyti simboliai. Tikrovėje visi kūrinijos objektai yra simboliai, arba idėjos, o ne visiška tikrovė. Dėl šios priežasties, simboliai yra gyvybiškai svarbus raktas suvokiant sąmonę/protą ir būties esmę.

Egipto mitologijoje ir filosofijoje, kaip ir kitose mitologinėse ir suvokimo austuvose, dažnai simbolio reikšmę yra būtina tirti pagal jo santykį su kitais simboliais. Daugeliu atvejų, simboliai iš visiškai iš pirmo žvilgsnio skirtingų kultūrų gali apšviesti atskirai paimto simbolio reikšmę.

Muata Ešbi „Egiptietiška joga“, 1995 m.

–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

R.G.Narajano nuotr.