Nešantys suvokimą skelbė: „Visi reiškiniai yra tik menami!“

Ir šiandien jie yra tik regimi miražai -

Tarsi nesąžiningas burtininkas kvailintų žmonių galvas.

Viskas yra regimybės, todėl saugokitės, ypač šiais nuosmukio laikais!

Visi nesuskaičiuojami samsaros ir nirvanos reiškiniai yra tarsi magiškos regimybės. Visoje Visatoje negalima rasti nieko, kas iš tikrųjų savarankiškai gyvuotų. Nebuvo karaliaus, kuris karaliautų amžinai; negimė nė vienas padaras, kuris nebūtų kažkada numiręs; niekada nesusirinko minia, kuri po kurio laiko neišsiskirstytų. Visa gyvata samsaroje yra tarsi dramatiškas vaidinimas, kurioje aktoriai vaidina arba karingumą, arba aistrą, arba mirtį. Viskas kaip sapnas, kuris kartais gali džiuginti, o kartais virsti siaubu.

Tačiau aukščiausią šios fantasmagorijos tašką pasiekėme būtent šiuo metu. Žmonės jau seniai prarado ryšį su aukso amžiumi. Jiems nerūpi būsimas gyvenimas ir jie skiria savo pastangas tik tam, kas žada greitą atlygį. Jais pasitikėti pavojinga, jie nuolat viskuo nepatenkinti, tiesiogine to žodžio prasme palaidoja Dharmą po nesibaigiančių nedorų veiksmų svoriu. Šiame pasaulyje gyvenantys padarai permainingi kaip kviečių varpos, kurios dėl vėjo gūsių svyra iš vienos pusės į kitą. Tai, kas ryte buvo laikoma tiesa, vakare laikoma melu. Netikėtos liūtys, sniegas, kruša, sausra ar šaltis sutrikdo įprastą metų laikų eigą. Žvelgdami į visa tai, turėtume patys suprasti, kad euforija, kai nutinka kažkas gero, yra gana kvaila, nes visiškai nežinia, ar laikui bėgant tai nepavirs mums bėdomis. Ir lygiai taip pat nenaudinga nusiminti dėl nepalankių aplinkybių, prisiminus, kad tokios bėdos yra juokingos, palyginti su tuo, ką turi ištverti žemesniųjų pasaulių būtybės.

Burtininkas niekada netiki tomis menamybėmis, kurias pats kuria. Kai jis mostelėdamas rankomis parodo arklį, jautį, ratus ar kažką panašaus, kad ir kaip tikroviškai visa tai atrodytų, jis visada prisimena, kad to iš tikrųjų nėra. Tokio mago negali apgauti jo paties sukurtos iliuzijos. Tas pats pasakytina ir apie bodhisatvas. Jie suvokė visų reiškinių tuštumą, padarė galutinę išvadą, kad pasaulinė veikla yra tik regima, todėl net jei jie gyvena namų šeimininko gyvenimo būdu, patys nėra veikiami trikdančių jausmų ir yra laisvi nuo prisirišimo prie savojo „aš“. Jie supranta bet kokios pasaulietiniam gyvenimui būdingos veiklos tuštumą, todėl prie tokios veiklos neprisiriša, o kartu ir nebijo ja užsiimti. Jie nepuoselėja sėkmės vilčių ir nebijo žlugti. Jie taip pasitiki mokymosi – suvokimo – meditavimo vyksmu, kad bet kokia jų atliekama veikla tik priartina juos prie visiško išsivadavimo.

Tačiau šiais laikais toks supratimas yra retas. Tai yra laikai, kai kliedesiai sukelia kitą kliedesį, sukeldami grandininį atliepį, pavyzdžiui, koks būna tarp beždžionių būryje, kai jos be galo kraiposi ir mėgdžioja viena kitą. Visa tai nuėjo taip toli, kad ištrūkti iš šio sūkurio tapo labai sunku. Mes praradome pažinimą apie daiktų prigimtį, todėl mums nėra lengva nugyventi gyvenimą taip, kad jo nešvaistytume. Budos moko: „Visi reiškiniai yra sudėtiniai, ir viskas, kas yra sudėtinis, yra nepastovus, o tai, kas yra nepastovu, visada veda į kančią“.

Dilgo Khyentse, Patrulio Rinpočės rašinio „Apšviestųjų širdies lobis“ paaiškinimai

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt