Tiesa ir žmogaus veržimasis į ją – amžini; pasaulyje nėra ir negali būti jėgos, kuri tai pranoktų; visas pasaulis gali žūti, ir užslinkusioje Kali Jugoje gali likti tik vienas žmogus, bet ir tada Tiesa tebežėrėtų jo širdyje, o dvasia ir toliau tebesiveržtų į ją.

 Žlugo visa Egipto didybė, žlugo šventyklos, žlugo išminčių tvirtovės, už kurių sienų buvo susitelkę amžini siekiai išsiveržti į nežemišką gyvenimą, – mokslas apie Amžiną Tiesą žlugti negalėjo, jis nemirtingas ir žmonių beprotiškumo bangos negalėjo šios Tiesos išjudinti!

Savo apakimo valandą skelbdamas karą Dangui, žmogus šiuo savo veiksmu tik pats save išstumia už jo ribų;

Absoliutus ir Amžinas nepaliaujamai nušviečia viską aplink Save, – silpna žmogiška valia nė trupinėlio negali pakeisti Jo Būties ir Šviesos; žmogaus valioje – vien tik paties žmogaus susivokimo laipsnis. Kai jo dvasia tyra ir aiški, jis gali netrukdomai artėti į Šviesą, ir Tiesa iškyla prieš jį neapsakomu Savo Pirminiu Tyrumu. Žlugimo laikais, kai susidrumstęs arba dar miegantis protas nebeturi jėgų sulaikyti įsisiautusias aistras, žmogus pasimeta jų šėtoniškame chaose ir pats save sukausto, savo rankas ir kojas. Tada šviesus viską savimi apimančios Izidės veidas jam atspindi tik jo paties beprotybės ir kančių siautulį su visu jų įžūlumo išsigimėliškumu. Tai matydamas ir jausdamas vidinį smerkimo teisingumą žmogus krenta į bedugnę su dar didesniu atkaklumu, naiviai galvodamas taip rasti sau ramybę.

Tiesos rūbai mainosi, bet pati Deivė ir Jos Dvasia nepajudinamos ir amžinai spinduliuoja nuolat kintančiai raidei.

Stanislavas de Guaita

Tačiau nepaisant išorinio atotrūkio su senuoju pasauliu, jo dvasia nežinomais keliais visą laiką valdė Europos tautų gyvenimą. Paslaptingi Hierofantai ir pasakiškos Indijos Mokytojai savo genijumi per amžių masę tebešviečia žmonėms. Visada ir amžinai, kiekvienas siekiantis ir trokštantis Tiesos nejučia kreipdavo žvilgsnį į Nilo slėnį ir snieguotas Himalajų viršūnes, ir šiltas gyvybingas spindulys paliesdavo jo maištingą sielą.

Pasimetęs tarp jam svetimų žmonių, tarp inkvizicijos laužų traškėjimo ir Niujorko triukšmo, jis jautėsi esąs nesutraukomais saitais susijęs su šventomis Ozyrio ir Brahmos šalimis; jis suvokė, kad jis ne vienas, kad kuo labiau jis nutolsta nuo šio amžiaus, tuo labiau priartėja prie Tikrojo Gyvenimo ir Negęstančios Tiesos Pasaulio. Toks žmogus, pajutęs savo širdyje atsaką, su džiaugsmu įsitikindavo, kad tebegyvi senųjų išminčių priesakai ir jų pranašingi žodžiai, ir laikas nepalietė jų. Beveik visi senojo pasaulio simboliai išliko iki mūsų dienų ir tas, kuris moka juos skaityti, tuo pačiu sukuria sau nenutrūkstamą ryšį su praeitin nugrimzdusiu pasauliu.

Mano skaitytojams pakanka žinoti, kad tam tikrose Himalajų srityse, tarp 22 šventyklų,simbolizuojančių 22 Hermio Arkanus ir 22 kai kurių šventų alfabetų raides, Aharta formuoja mistinį Nulį,“Nesurandamąjį”.

A. Sent Ivas d‘Alveidras

Visos religijos, dalindamosi tarpusavyje Vienatinę Šviesą ir nušviesdamos viena kitą, mūsų dvasioje pagimdo viltį bei ramybę!.

Žanas Reino

Egiptas ir Indija – daugelio amžių Tiesos tarnų išsvajotas ieškojimų tikslas – vėl iškyla prieš mus ir priartėja prie mūsų. Prasideda naujo istorijos lūžio metas ir, kas žino, gal kai kurie iš mūsų ir sulauks jo.

Nauji mistiniai mokymai sužadino visuotinį domėjimąsi senove, ir Ramakrišnos bei E. Blavatskajos pasėta sėkla netolimoje ateityje ruošiasi duoti vaisus. Artėja laikas, kai senasis mokslas atgims po nauju dangumi ir su nauja, dar neregėta galia.

Ateis laikas, kai mūsų ainiai stebėsis, kad mes nežinojome to, kas taip aišku.

Seneka

(…)

Visi rečiausi, nuostabiausi dalykai, kurie pasirodo vienose ar kitose knygose, prie ko mus kartais atveda kokie nors Gamtos reiškiniai, tėra tik užuominos, tik išmėtytas masalas, turintis priminti žmogui, kad Gamtos įsčiose slypi dar aukštesnė Tiesa.

Ekartshauzenas

Nėra žemėje žmogaus, kuris bent slapčiausioje savo širdies kertelėje netrokštų beribio, sąlyginumų neapriboto gyvenimo…Dideles abejones patiria kiekvienas pirmą kartą įžengęs į kelią; sunkus lemiamas žingsnis; siaubo kupina akimirka, kai žmogus praranda įprastą atramą, nepasirūpinęs nauja; begalinis liūdesys, kai žmogaus akyse griūna jo susikurtas pasaulis; baugus šaltas tiesos, ramios ir didingos savo nebylumu, aukštis; vos atlaikoma vienatvė priešais neofitą atsiveriančiame žinių okeane; tačiau tegul nevirpa drąsuolio širdis!

Sunkus kelias, bet neišmatuojamos ir žmoguje glūdinčios jėgos! Jis turi atminti, kad jis yra šio pasaulio cezaris, pašauktas jo valdovas, todėl nėra ir negali būti kliūčių tam, kuris nusprendė nugalėti ar žūti!

Mokinys: “Aš dabar jau nepajėgčiau atlaikyti, kad kas nors atitraukinėtų mane nuo pasiekimų. Kaip man tai pasiekti trumpiausiu keliu?”

Mokytojas: “Eik pačiu sunkiausiu keliu. Imk tai, ką pasaulis atstumia. Nedaryk to, ką daro pasaulis.

Eik prieš pasaulį visais jo keliais. Ir tada tu pasieksi tai trumpiausiu keliu”.

Jokūbas Biomė

Tas žmogus, kuris ras savyje pakankamai dvasinių jėgų, kuris iš tikrųjų trokšta Neginčijamos Tiesos, kuris sugebės įžibti savyje neblėstančią Amžinybės siekimo liepsną, sugebės rasti visas tam reikalingas priemones!

Ieškok kelio, atsitraukdamas vis giliau į save; Ieškok kelio, žengdamas drąsiai išorėn. Neieškok jo viename aiškiame kelyje. Neieškok jo viename aiškiame kelyje. (…)Tačiau pasiekti „kelią“ negalima vien tik teisuolio gyvenimu, arba vien dvasine kontempliacija, arba karštu veržimuisi pirmyn, atsidavusiu darbu arba stropia gyvenimo stebėsena. (…)Ieškok kelio, panirdamas į paslaptingas ir šviesą nešančias savo paties šventosios esmės gilumas. Ieškok jo, praeidamas įvairius išbandymus, panaudok tam reikalui visus savo pojūčius, kad suvoktum asmenybės augimą ir jį pažintum, kad suprastum savo artimo – tokios pat Dieviškosios dalelės, kaip ir tu, praeinančios savus išbandymus šalia tavęs – tamsumas ir grožį.

Senovės išmintis *

Siekiant sėkmingai žingsniuoti Tiesos ieškotojų kančių keliais, reikia viską paaukoti, viską iškęsti, nesustoti prieš jokią kliūtį, netikėti niekuo, išskyrus vidinį širdies balsą. Žmogus turi visur ieškoti, knistis po senuosius mistikų foliantus, gilintis į transcendentinius filosofų darbus, studijuoti senovę ir jos paminklus, įsiklausyti į muzikos dermes, gyventi su kiekvienu gamtos lapeliu, suprasti visas kančias ir jas numaldyti, gyventi pasaulio šurmulyje, mylėti ir neapkęsti, kartais pasvajoti ir leistis nešamam fantazijos sparnų, kartais analizuoti su šalta tikro skeptiko šypsenėle, keliauti, skaityti romanus, mylėti meną, suvokti barbariškumo pagundas, amžinai ieškoti, visur ir nuolat ieškoti, viską verti ant patirties iešmo ir išlikti šiltu bei aiškiu, kaip saulės spindulys, ramiu, šaltu, nepajudinamu, kaip Himalajų sniegas, maištingu, kaip jūra – toks turi būti tikrasis ieškotojas!

Ar esi toks, skaitytojau? Jeigu ne, tai tu manęs nesuprasi, todėl užversk šią knygą, ji ne tau skirta!..

Vladimiras Šmakovas, 1916 metai (Šventoji Toto knyga)

AUTORIAUS KNYGAS GALIMA SURASTI ČIA

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

*Ištrauka iš senovės teosofinio veikalo „Šviesa Kelyje“:

Ieškok kelio, atsitraukdamas vis giliau į save.

Ieškok kelio, žengdamas drąsiai išorėn.

Neieškok jo viename aiškiame kelyje. Kiekvienam žmogui yra savas kelias, kuris rodos labiausiai trokštamu. Tačiau pasiekti „kelią“ negalima vien tik teisuolio gyvenimu, arba vien dvasine kontempliacija, arba karštu veržimuisi pirmyn, atsidavusiu darbu arba stropia gyvenimo stebėsena. Visa tai atskirai paėmus pastūmės mokinį tik per vieną laiptelį.

Visi laipteliai turi būti praeiti iki pat kopėčių viršaus. Žmonių ydos: viena po kitos, jas įveikiant, tampa nueitais laipteliais. Žmonių dorybės – tai pat žingsniai pirmyn, be kurių negalima apsieiti. Tačiau jei pastarieji sukuria švarią aplinką ir laimingą ateitį, jie yra bergždi paėmus atskirai: visa žmogaus prigimtis turi praeiti per darbo (su savimi) žaizdrą, jei yra pasiryžimas žengti į Kelią.

Kiekvienas žmogus iš tiesų yra pats sau kelias. Tačiau tik tuomet, kai jis tvirtai įvaldo savo asmenybę bei savo pabudintos dvasinės valios jėgą, kai pripažįsta, jog asmenybė tai ne jis pats, o tas įrankis, kurį jis pats – milžiniško darbo – pagalba sukūrė savam naudojimui ir kurio pagalba, palaipsniui vystydamas savo sąmonę, jis pasieks gyvenimą virš asmeniškumo. Kuomet jis sužinos, kad tik tam būtavoja (egzistuoja) jo keistas ir sudėtingas, atskiras gyvenimas, tik tuomet jis Kelyje.

Ieškok kelio, panirdamas į paslaptingas ir šviesą nešančias savo paties šventosios esmės gilumas. Ieškok jo, praeidamas įvairius išbandymus, panaudok tam reikalui visus savo pojūčius, kad suvoktum asmenybės augimą ir jį pažintum, kad suprastum savo artimo – tokios pat Dieviškosios dalelės, kaip ir tu, praeinančios savus išbandymus šalia tavęs – tamsumas ir grožį.

Ieškok kelio, tirdamas būties dėsningumus, gamtos dėsnius ir amžinojo gyvenimo už mirties riboženklių, įstatymus: ir ieškok jo giliai, nulenkdamas sielą savo prieš spindinčią žvaigždę, kuri dega jo gilumose.

Tuomet, kai tu sąmonėsi ir nusilenksi, žvaigždės šviesa įsidegs vis skaisčiau. Tuomet tu patirsi, kad kelio pradžia yra atrasta. O kuomet tu pasieksi jo pabaigą, ta šviesa netikėtai pavirs beribiu švytėjimu.

Siek, kad gėlelė pražystų tyloje, kuri seka po griaustinio: ne anksčiau.

Šviesa Kelyje

Piramidė Naggare, Kullu slėnyje. Himalajai, Indija